Ketvirtadienio vakarą portalo 15min, kartu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, inicijuotą projektą „Dar geresnis tėtis“ vainikavo filmo „Sūnus“ (The Son) peržiūra. Šis meninis kūrinys gilinasi į sudėtingą tėvo Piterio ir jo atstumto sūnaus Nikolo santykių dinamiką, atskleisdamas neišspręstų emocijų ir šeimyninės įtampos sluoksnius.
„Nežinau, kaip yra tėvams, bet kalbant apie motinystę, yra tas mitas, kad, atrodo, tu laukiesi, vaikas gimsta, viskas aišku, iššūkių nėra, svarbiausia – didelė meilė ir pasiaukojimas. Bet visi suprantame, kad taip nėra, kad tų iššūkių atsiranda kiekvieną dieną, pagal skirtingus raidos etapus“, – kreipdamasi į tėčius, pabrėžė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.
„Kai priimi tai kaip galimybę augti kartu, mokytis, tie rezultatai būna visai kitokie“, – pridūrė ji.
Po filmo peržiūros į kino teatrą „Pasaka“ susirinkusių žiūrovų laukė diskusija apie tėvystės iššūkius kartu su psichologu P.Skruibiu. Anot jo, filme „Sūnus“ išryškėja viena universali problema – taip, kaip ir Piteriui, nemažai daliai mūsų vis dar sunku suvokti, jog priežastys, dėl kurių artimiesiems kyla emociniai sunkumai, nebūtinai matomos plika akimi.
„Mums visiems lengviau suprasti, kai žmogus kenčia, kai yra kažkokia konkreti priežastis – jis serga, jam kažko trūksta, jis su kažkuo išsiskyrė. Žymiai sunkiau suprasti, kai taip nėra. Galvojama, kad kažkas vis tiek atsitiko, kažkas yra nuslepiama“, – teigė specialistas.
Filme „Sūnus“ depresijos užkluptam Nikolui tėtis stengiasi padėti, kuo gali. Visgi, panašu, jis iki galo nesupranta, ką iš tiesų išgyvena jo sūnus. Tokios meilės, kokią bando parodyti Piteris, Nikolui nepakanka.
Kartais taip yra – tu daug pastangų dedi, bet, kita vertus, tos pastangos gal nebūtinai būna apie tai, ko vaikui labiausiai reikia.
„Kartais taip yra – tu daug pastangų dedi, bet, kita vertus, tos pastangos gal nebūtinai būna apie tai, ko vaikui labiausiai reikia. Negali sakyti, kad tas tėvas nesistengė, kad jam nerūpėjo, bet kartu jaučiasi, kad kartais jo pastangos duodavo priešingą rezultatą. Atrodo, galbūt užtenka meilės, bet jos ne visada užtenka“, – tvirtino P.Skruibis.
Pasak psichologo, problema slypi tame, jog per ilgus metus ryšys tarp tėčio ir sūnaus yra subyrėjęs, o tai neleidžia berniukui pilnai atsiverti, išsakyti, kas jį slegia. Paauglys baiminasi prieš tėtį pasirodyti silpnas, neprilygstantis jo standartui – sėkmingo, daug pasiekusio, visą laiką dirbančio vyro idealui.
„Jaučiasi, kad tėvas tą supratimą ir ryšį su sūnumi yra pametęs savo karjeros sprendimuose, savo laimės siekime. Jis nesupranta, kas su jo sūnumi vyksta. Aišku, sūnus meluoja, galėtum sakyti, kad dėl to tėtis jo nesupranta. Bet, kita vertus, galima ir suprasti, kodėl Nikolas meluoja – jis jaučia, kad tėvas tokios realybės, kokia yra, negali priimti, negali išgirsti, kad jis negali nueiti į mokyklą, kad jam viskas blogai. Dėl to jis ir pagražina realybę“, – sakė specialistas.
Kaip pažymėjo P.Skruibis, nesuprasdamas, koks nepakeliamas gyvenimas yra jo sūnui, Piteris su juo elgiasi gana griežtai – liepia tiesiog susiimti. Nors tai savaime nėra blogas pasakymas, anot psichologo, šį sentimentą būtų galima išreikšti ir kitaip.
„Manau, kad visiškai normalus yra pasakymas „susiimk“. Problema ne tame – problema tai, kad tėtis nesupranta, kas vyksta su tuo vaiku ir ką reiškia tas „susiimk“. Tie pokalbiai vyksta taip: tėvas šaukdamas klausia, kas yra. Kai pokalbis toks, tu nesužinosi, kas yra. Taip tu gali ištransliuoti savo poziciją, tu gali pasakyti kažką, sugėdinti, paspausti, bet pokalbis taip neįvyks“, – tikino pašnekovas.
Paklaustas, o kaip gi reikėtų teisingai prieiti prie kenčiančio vaiko, jis pabrėžė, jog svarbiausia – išlikti ramiam ir parodyti nuoširdų rūpestį.
„Galime sakyti: „Aš tiesiog pasimetęs, noriu suprasti, kas yra, kas vyksta. Yra tikrai kažkokios priežastys, dėl kurių tu neini į mokyklą, dėl ko tau sunku, ir man tikrai rūpi tai suprasti. Aš sėdėsiu čia, skirsiu tiek laiko, kiek reikia, kad tai suprasčiau“.
Tas „pabandyk, daryk, susiimk“ skambės visai kitaip, jei suprasime, su kokiu iššūkiu vaikas susidūrė. O jeigu aš neturiu jokio supratimo, tai bus tik tušti žodžiai, spaudimas“, – sakė P.Skruibis.
Kaip pridūrė jis, norėdami, jog su emociniais sunkumais vaikams susitvarkyti būtų kuo lengviau, tėvai turėtų su atžalomis nuolat puoselėti artimą ryšį, kad atėjus kritiniam momentui jie vaikui galėtų tapti ramsčiu.
„Tiesą sakant, tą ryšį nėra sunku pamesti. Mes suprantame, kad tai yra trapu, o atstatyti jį – labai sunku. Pasimeta jis ne per dieną, ne per savaitę, o per metus. Ir tuomet tos meilės negana, nes tu tą ryšį jau pametei“, – teigė psichologas.
Atminkite – vaikais gimstama, o tėvais tampama.
Jeigu bežengdami tėvystės keliu susiduriate su tam tikrais sunkumais, nenukabinkite nosies. Atminkite – vaikais gimstama, o tėvais tampama.
Tėvystė yra visą vaiko gyvenimą besitęsiantis procesas, kiekviena diena atneša vis ką nors naujo. Tad labai svarbu būti atviriems augimui ir nuolatinėms pamokoms.
Pajutę, kad tėvystės iššūkiai darosi sunkiai pakeliami, nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus. Jie, turėdami daugiau patirties ir žinių, padės jums susigaudyti situacijoje ir pasirinkti geriausius sprendimus.
