„Dalis žmonių nepamatuotai daug reikalauja iš savęs ir kitų, norėdami sukurti tobulą pasaulį, kuriame jų vaikas augtų. Noras gražus, tačiau reikia suprasti, kad perdėtos pastangos tik sukelia vidinę įtampą, kuri persiduoda ir vaikui.
Pavyzdžiui, tokioje šeimoje augantis vaikas gali imti per daug reikalauti iš savęs imdamas pavyzdį iš perfekcionisto tėčio ar mamos. Kitu atveju, vaikas gali neišvystyti gebėjimo pats įveikti iššūkius, nes kam stengtis, kam klysti ir vėl bandyti jeigu žinai, kad mama iš kailio išsiners, kad tik tau būtų lengva ir patogu“,– sako vaikus ir tėvus konsultuojanti psichologė.
Specialistės teigimu, niekas nėra idealiai geras ir neturi toks būti. Pakankamai geri tėvai yra tie, kurie mato ir girdi savo vaikus, stengiasi suprasti jų emocinius poreikius. Tokie tėvai myli vaikus tokius, kokie jie yra, ir tuo pačiu stengiasi, kad vaikai bręstų ne tik kūnu, bet ir ugdytų savo emocinį intelektą, įgautų išminties.
Kiekvienam atrasti raktą
Į psichologus pagalbos kreipiasi nebūtinai tik tie tėvai, kurie visiškai nesusitvarko su savo vaikais. Specialistė atkreipia dėmesį, kad tenka konsultuoti ir tikrai sąmoningus, gerus tėvus, kurie pastebi, kad tam tikri jų taikyti auklėjimo metodai nebeveikia, pavyzdžiui, nebepavyksta namuose įvesti ribų, atrasti ryšio su vaiku.
Be to, yra daug atvejų, kai šeimoje yra du ar daugiau vaikų, tačiau tėvams problemų kelia tik vieno iš jų elgesys. Tai tik įrodo, kad kiekvienas vaikas yra unikalus – vienas gali būti paklusnesnis, kitas autonomiškesnis. Vaikų poreikiai, jautrumas, charakteriai skiriasi, tad kai kurie tėvams kelia didesnį iššūkį.
„Anksčiau daugiau vaikų būdavo nurašomi: „jis blogas“, „jis bailys“. Dabar tėvai vis labiau supranta, kad tas vaikas, kuris dabar elgiasi netinkamai, gali užaugti stiprus, drąsus, sėkmingas. Svarbiausia tikėti savo vaiku ir pritaikytiugdymą taip, kad vaikas gautų naujos, drąsinančios patirties – kaip gera būna, kai pasielgi tinkamai.“, – pastebi psichologė.
Elgesį galima keisti tik per patirtį
Daliai tėvų iššūkių kelia nepageidaujamas vaikų elgesys, kurį dažniausiai skubama pavadinti manipuliacija. Visgi psichologė pataria atsisakyti tokių etikečių ir pasistengti suprasti, ko vaikas siekia ir kokį elgesio metodą pritaiko, kad tai pasiektų.
Pavyzdžiui, siekdamas saugumo ir atjautos vaikas gali griebtis skundų ir priekaištų. Tokiu atveju svarbu parodyti, kad vaikas nesulauks papildomo dėmesio verkšlendamas, tačiau tikrai sulauks daug šilumos priėjęs prie mamos ir paprašęs apkabinti arba atsinešęs knygelę, kurią nori paskaityti drauge.
Pakankamai geri tėvai yra tie, kurie mato ir girdi savo vaikus, stengiasi suprasti jų emocinius poreikius.
Kitas pavyzdys galėtų būti atvejai, kai vaikas siekia būti svarbiu šeimos nariu rėkdamas ant tėvų ir reikalaudamas. Tokiu atveju svarbu vaikui parodyti, kad tai neveikia. Pavyzdžiui, tada kai vaikas rėkia, ignoruokite jį. Bet kai jis ramiai vienas sėdi savo kambaryje, pakvieskite ir padrąsinkite jį: „Ateik pas mane – man labai reiktų tavo pagalbos.“ Paskui už pagalbą girkite, dėkokite, padėkite jam pajausti, koks svarbus ir reikalingas jis yra tada, kai su jumis bendradarbiauja.
Jei auginame vaikus neskaitydami literatūros ir nesimokydami, kuo tada remiamės? Savo patirtimi.
„Tai – tik du pavyzdžiai, bet atvejų būna daugybė. Svarbu suprasti, kad visais jais galioja viena taisyklė. Vaikai tikrai nepakeis savo turimų metodų dėl to, kad jūs liepsit juos pakeisti. Vaikų elgesys gali keistis tik per patirtį – kai vaikas patiria, koks elgesys atneša jo norimas pasekmes“, – akcentuoja R.Kazlauskienė.
Mokosi būti tėvais
Psichologė pastebi išaugusį susidomėjimą tėvystės įgūdžių mokymusi. Jauni žmonės tampa vis sąmoningesni, geriau supranta savo tėvų ugdymo netobulumus ir nori jų nebekartoti.
„Jei auginame vaikus neskaitydami literatūros ir nesimokydami, kuo tada remiamės? Savo patirtimi. Auklėju taip, kaip mane auklėjo tėvai ir kiti mane tuo metu supę žmonės. Kai kuriais atvejais tai gali būti labai gera patirtis. Tačiau dažnai tokiu būdu iš kartos į kartą keliauja tos pačios giminės žaizdos. Pavyzdžiui, žmonės, kurių tėvai jų nesiklausė, susilaukę vaikų irgi nemoka jų išklausyti“, – sako R.Kazlauskienė.
Kitais atvejais tėvai, suvokdami savo tėvų klaidas, renkasi visiškai priešingą auklėjimą, pvz. „man tėvai viską drausdavo, aš savo vaikui suteiksiu visišką laisvę“. Tačiau juk ribų nebuvimas suteikia vaikui nesaugumą.
Būtent todėl vienas pagrindinių dalykų, kurių mokomasi tėvystės įgūdžių grupėse, kurias klinikoje veda ir R.Kazlauskienė, yra gebėjimas atpažinti vaiko emocinius poreikius bei juos atliepti. Pasak psichologės, vaikai, kurie jaučia, kad jų poreikiai matomi ir girdimi, kur kas mažiau jėgų skiria konflikto sukūrimui.
Tėvystės įgūdžių grupių metu taip pat mokomasi nustatyti aiškias, sistemingas ribas ir jų laikytis taip sumažinant vaiko norą tikrinti, kas yra stipresnis – tėvai ar jis. Taip pat mokomasi atpažinti vaiko stiprybes ir stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, sprendžiamos tėvams aktualios situacijos.