Iki trejų metų būreliai nereikalingi
„Suprantama, kad visi tėvai savo vaikui linki geriausio, nori jį užauginti sveiką, laimingą, protingą, daug žinantį ir turintį daug gebėjimų. Tačiau dažnai pamirštama, kad būrelių parinkimas ir lavinimas turėtų atspindėti ne tėvų, bet vaiko poreikius. Jeigu tėvai gailisi, kad patys neturėjo galimybės lankyti tam tikrų būrelių ir lavinti savo įgūdžių, šį trūkumą kartais bando kompensuoti stengdamiesi savo vaikui suteikti viską, kas tik įmanoma.
Tačiau svarbu nepamiršti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams būreliuose svarbu tiesiog turėti galimybę žaisti ir bendrauti su kitais vaikais. Kitaip tariant, renkantis būrelį svarbu akcentuoti ne pasiekimus, rezultatų siekimą, įgūdžių įgijimą, bet kad vaikas pabendrautų su kitais vaikais ir smagiai praleistų laiką, jeigu jis neturi tokios galimybės kitur, nes jeigu vaikas lanko darželį, paprastai visi šie poreikiai būna patenkinti“, – teigė 15min GYVENIMO pašnekovė.
Renkantis būrelį svarbu akcentuoti ne pasiekimus, įgūdžių įgijimą, bet kad vaikas smagiai praleistų laiką.
Pasak psichologės, laikomasi nuostatos, kad iki trejų metų vaiko vesti į būrelius tikrai nereikia.
„Kai kurios mamos su kūdikiais lanko muzikos terapijos užsiėmimus. Reikėtų suprasti, kad jie labiau skirti pačiai mamai. Jeigu ji yra pervargusi, irzli, o užsiėmimo metu atsipalaiduoja bei randa papildomą metodą užmegzti santykį su vaiku, tai yra labai gerai. Tačiau, pasikartosiu, šie užsiėmimai skirti mamai pabūti su vaiku, o ne vaiko muzikinių įgūdžių lavinimui“, – pabrėžė I.Dulinskaitė.
Nuo kada vaiką pradėti mokyti užsienio kalbos
Šiais laikais dalis tėvų linkę, kad jų vaikas nuo labai ankstyvo amžiaus mokytųsi užsienio kalbų, manydami, kad taip jis kalbos išmoks greičiau ir geriau. Tačiau specialistai šį klausimą vertina nevienareikšmiai.
„Jeigu šeimoje yra dvikalbystė, nes tėvai kalba skirtingomis kalbomis, paprastai vaikas tų dviejų kalbų išmoksta ir tai jo netraumuoja. Tačiau mokyti vaikus papildomos užsienio kalbos rekomenduojama nuo tada, kai jie pradeda lankyti mokyklą.
Mano pačios karta užsienio kalbos mokėsi nuo antros klasės ir visi ja kalbame puikiai. Ankstyvas kalbų mokymas labiau atspindi ne vaiko, o tėvų poreikį turėti labai gabų ir ypatingą vaiką.
Trejų metų vaikas tikrai neturi poreikio kalbėti angliškai. Jeigu tėvai su vaiku keliauja į užsienį, vaikas kavinėje greičiausiai sau pats nieko neužsisakinės. Taigi prieš priimdami sprendimą, tėvai turėtų pamąstyti apie tai, ar pasirinktas būrelis turės teigiamą poveikį vaikui.
Trejų–šešerių metų vaikas pagal raidos uždavinius turi dalyvauti veiklose, kuriose patirtų sėkmę. Jeigu jis patenka į situaciją, kurioje patiria, kad kažko nemoka, kažkas jam nesigauna, jis jaučia stresą. Leiskime vaikams būti vaikais, nes visko išmokti jie dar spės mokykloje“, – aiškino pašnekovė.
Apie ką pasikalbėti su vaiku prieš būrelį
Psichologė dažnai susiduria ir su tėvelių klausimu, kada galima vaikui leisti mesti būrelį, jeigu šis jam nepatinka. Jeigu vaikas yra mokyklinio amžiaus, reikėtų su juo iš anksto susitarti, kad vaikas būrelį palankytų bent pusmetį ar metus, o jau tada spręstų – patiko ar nepatiko.
„Aišku, jeigu vaikui labai blogai, jo nereikėtų versti lankyti per prievartą. Tačiau kiekviename būrelyje būna laikotarpių, kai kažkas nepasiseka ir reikia išbūti, išlaukti, įveikti iškilusį sunkumą ar iššūkį. Kartais vaikui būrelyje kažkas pasako, kad jis ką nors negražiai padarė, o tėvai to net nežino. Todėl svarbu kalbėtis su vaiku, klausti, kaip jam sekasi, kodėl jam nepatinka būrelis ir pan.
O kalbant apie 4–5 metų vaikus, tėvai, stebėdami savo vaiką, mato, kokia veikla jam patinka. Vienam patinka piešti, kitam – šokti ar dainuoti. Pasirinkus vieną dalyką, kuris vaikui patinka, galima pabandyti jį nuvesti į tą veiklą. Reikia žiūrėti, ar vaikui žiba akys, ar jam smagu, o kaip jam sekasi, pavyzdžiui, pataikyti į natas, tai jau antraeilis dalykas.
Pradėdamas eiti į pirmą klasę vaikas turi mokėti būti vaikų būryje, nesitikėti būti visada geriausiu, t. y. mokėti priimti savo nesėkmes.
Svarbu koncentruotis ne į gebėjimą, o į tai, kaip vaikas tame būrelyje praleidžia laiką. Nereikėtų tikėtis, kad kiekvienais metais jis tobulės šioje srityje. Gal po metų jam ši veikla jau bus visiškai neįdomi. Taigi ikimokykliniame amžiuje būrelis turi būti priemonė gerai jaustis, pabendrauti, o vystyti vaiko sugebėjimus dar bus laiko“, – tikino I.Dulinskaitė.
Mokykla nuo šešerių – privalumas ar grėsmė vaikui?
Prasidėjus diskusijai apie privalomo mokslo įvedimą vaikams nuo šešerių metų, daug tėvų, nuo mažens vaikus vežiojančių po įvairius būrelius, pradėjo baimintis, kad jų vaikams į mokyklą dar per anksti.
Šiuo metu tėvų sprendimu vaikai gali pradėti lankyti mokyklą ir nuo šešerių, tačiau psichologė pažymėjo nematanti tame problemos: net ir anksčiau, kai oficialiai vaikai mokyklą galėdavo pradėti lankyti nuo septynerių, dalis tėvų vesdavo vaiką į pedagogines psichologines tarnybas gauti įvertinimui, kad jų šešiametis jau pasiruošęs mokyklai. Šešeri–septyneri metai, pasak pašnekovės, – optimalus amžius pradėti lankyti mokyklą.
„Pradėdamas eiti į pirmą klasę, vaikas turi mokėti būti vaikų būryje, nesitikėti būti visada geriausiu, t. y. mokėti priimti savo nesėkmes, išgyventi frustraciją, nusiraminti ir pan. Tačiau iš esmės šie įgūdžiai nėra susiję su konkrečiu amžiumi, su amžiumi jie automatiškai neateina, jų išmokyti savo vaikus turi tėvai.
Augindami vaikus tėvai turi lavinti vaiko emocinį intelektą, turi kalbėtis su vaikus apie jausmus.
Jeigu tėvai viso to nemoko, ir devynerių metų vaikas gali su šiais iššūkiais nesusitvarkyti. Augindami vaikus tėvai turi lavinti vaiko emocinį intelektą, turi kalbėtis su vaikus apie jausmus, apie pyktį, kaip mes jį reiškiame, kaip nusiraminti, ar supykus reiškia, kad su žmogumi nebendrauji, ar galima atsiprašyti ir vėl pradėti draugauti“, – svarstė I.Dulinskaitė.
Taip pat vaikai turi būti pasiruošę išsėdėti pamokoje ilgesnį laiką. Šio įgūdžio jie mokomi jau darželyje, ikimokyklinėje klasėje. Šiuo požiūriu gali būti naudingas ir koks nors vienas būrelis, kuriame vaikų grupėje reikėtų atlikti užduotis, jos būtų vertinamos. Tačiau vėlgi tokį būrelį reikia matyti ne kaip vaiko gebėjimų lavinimą, bet kaip galimybę vaikui išmokti elgtis vaikų grupėje.
„Man konsultacijose dažnai tenka susidurti su mokyklinio amžiaus vaikais, kurie eina į būrelius kaip į darbą. Po mokyklos jie keliauja į kokį nors būrelį – ir taip penkias dienas per savaitę. Toks vaikas yra tiesiog pervargęs, nešantis ant pečių didžiulę naštą ir dar turi būti gerai pasirodyti visuose tuose būreliuose.
Norisi akcentuoti, kad net ir mokykliniame amžiuje užtenka apsiriboti vienu ar dviem būreliais, kad tai netaptų etatiniu darbu, nes tuomet vaikai praranda motyvaciją ir viską daro tik norėdami atitikti tėvų lūkesčius. Vaikas tikrai neturi būti visų galų meistras. Svarbiausia, kad jis jaustųsi laimingas, norėtų tyrinėti pasaulį ir turėtų įgūdžių tai daryti“, – įsitikinusi psichologė.
