Tėvystė – vienas sudėtingiausių uždavinių, jeigu norima užauginti save emociškai suprantantį ir analizuojantį vaiką. Tačiau tobulais laikomi tėvai čia gali peržengti subtilias ribas – demonstruodami tik savo drąsias puses ir nuslėpdami tikrąsias emocijas jie dažnai nukenčia patys.
Kaip draudimo bendrovės „If“ inicijuoto projekto „Laimė jaustis saugiai“ podkaste teigė psichologė, viena iniciatyvos „Sąmoninga šeima“ kūrėjų Miglė Motiejūnė, tobulais laikomi, 7 dienas per savaitę tėvystei atsiduodantys žmonės už visą sumoka didžiule įtampa.
Kokie filmukai vaikams geriausiai kalba apie mirtį? Ar siaubo istorijų pasakojimas gali būti naudingas? Ar tėvų „kietumas“ gyvenime padeda formuoti autoritetą? Kiek vaikams duoti laisvės? Daugiau apie tai – podkaste „Laimė jaustis saugiai“.
„Yra atlikta tyrimų, kurie rodo, kad dabar yra daugiau perdegusių tėvų. Kuo toliau jie yra nuo to, kokie iš tiesų yra, tuo daugiau tai sukelia įtampos ir nuovargio“, – tikino specialistė.
R.Kulvinskytė pati teigė bandžiusi būti tokia mama – pervargusi atžalai skaitydavo pasakas, o skrendant lėktuvais jai nuo dukros iki šiol tenka slėpti aukščio baimę. Bet ar šios baimės vis tiek nepersiduos vaikui? Podkasto pašnekovė čia turi blogų žinių – matydami tėvus ir jų reakcijas vaikai dažnai perima baimes.
„Vienas iš pavyzdžių yra tada, kai mama arba tėtis bijo šunų ir reaguoja tam tikru būdu į ateinantį gyvūną. Nors tai vyksta instinktyviai, vaikas tą baimę perims. Iš kitos pusės, sakyti, kad viskas gerai ir išlaikyti savo ledinį veidą irgi sudėtinga.
Bendra rekomendacija, kuri gali pagelbėti, yra kalbėjimasis su vaiku ir svarstymas apie įveikos būdą: ką aš darau, kai bijau. Vaikas tikrai kažko bijos gyvenime ir jam reikės suprasti, ką su tuo daryti“, – pasakojo psichologė.
Skaitykite daugiau: TOP 5 vietos, kur vaikai pridaro daugiausia žalos.
Iš kitos pusės, kartais baimės būna tokios didžiulės, kad jos tiesiog permetamos vaikui. „Tada vaiką tėvai naudoja kaip kokią pagalvę – apsikabina, sūpuoja ne tam, kad nurimtų vaikas, bet kad patys nusiramintų“, – teigė M.Motiejūnė.
Būtent šiuo atveju psichologė rekomendavo kreiptis į draugus arba specialistus, nes visų pirma laimingas turi būti tėtis ar mama, o tik tada vaikui jis gali patarti, kaip įveikti baimes.
Į vaikus siūlo žiūrėti kaip į kolegas
Visgi tobuli tėvai, siekiantys daugiau, nei iš tiesų gali, apkrauti gali ne tik save, bet ir vaiką. Anot psichologės, tokiu būdu jie savo atžalai transliuoja žinią: tu turi būti tobulas arba daugiau, nei iš tikrųjų esi.
„Tarkim, vaiką vedu į būrelį ir stengiuosi padaryti taip, kad jis tame užsiėmime būtų antras arba pats geriausias. Arba kartais lyginu savo vaiką su kitais“, – vardijo pašnekovė. Kaip sakė M.Motiejūnė, tai galų gale nulemia vaiko vidinį konfliktą tarp to, koks jis yra ir koks turėtų būti. Tokios problemos gali persikelti ir į jau suaugusio žmogaus gyvenimą.
Skaitykite daugiau: Kada nesaugumas ir baimė mus paralyžiuoja ir kodėl
Dažna klaida gali tapti ir per griežtas taisyklių namuose nustatymas. „Kuo nelankstesnės taisyklės ir ribos, tuo vaikas daugiau jas bando konfrontuoti ir daugiau jų laužo“, – dalijosi pašnekovė.
Neseniai tą įrodė ir VU atliktas tyrimas, kuris nagrinėjo rizikingą elgesį internete. Remiantis gautais duomenimis, į seksualaus turinio dalijimąsi internete ir pernelyg didelį atviravimą, naujų pažinčių ir pornografinio turinio paieškas buvo linkę tie, kuriems tėvai interneto prieigas ribojo.
„Taisyklės yra svarbu, bet jos turi būti pakankamai lanksčios, atliepiančios vaiko poreikius, nes įprastai mes suvokiame, kad pasakius vaikas turi paklusti. Visgi tokiu atveju vaikas dažniausia taisykles konfrontuos“, – tikino M.Motiejūnė.
Kad taip nenutiktų, psichologė į vaiką ragino atžvelgti kaip į… bendradarbį. „Ar mes jam sakytume, kad jis privalo čia likti, kitaip su juo nebendrausime savaitę? Mes taip nedarome, nes tikime, kad mūsų bendradarbis yra lygiavertis ir jis galbūt mus pasiųs taip toli, kad nespėsim eiti. Jeigu vaikui taikytume tą patį kalbėjimo būdą, jis būtų tiek pat efektyvus“, – sakė psichologė.
Vietoje griežto autoriteto formavimo ji ragino geriau kalbėti apie vertybinį autoritetą, pasirenkant, kas mums svarbu. Tarkim, užsiimti savanoryste ir taip kurti atžalos vertybių suvokimą. Žinoma, tokiu atveju vaikas galbūt negalvos, kad jo tėvai drąsiausi, tačiau matys, kad visuomenės pagarba ateina dėl gražių darbų.
Kalbėjimas apie skyrybas ir mirtį
M.Motiejūnė taip pat perspėjo, jog dažnu atveju vaikai nujaučia apie nuo jų slepiamas temas ir šeimoje tvyrantį emocinį foną, net jeigu apie situaciją garsiai nėra kalbama. Dėl šios problemos pas M.Motiejūnę su vaikais užsuka mamos, išgyvenančios skyrybas ir bandančios nesužaloti vaiko psichikos.
„Bekalbant su mama dažnai paaiškėja, kad mama prie vaiko nereiškia emocijų, verkia pasislėpusi naktį tualete. O paskui vaikas atkeliauja pas psichologą ir būna uždarytas kaip stiklainis, nes jis niekada nematė pavyzdžio, ką daryti su emocijomis. Jis matė tik tai, kad visi tylūs, ramūs, bandantys išlaikyti rimtį“, – teigė psichologė.
Skaitykite daugiau: Ar įmanoma aštrių įspūdžių patirti legaliais būdais?
Tam, kad užaugęs vaikas gebėtų reikšti emocijas, M.Motiejūnė siūlė krizinėse situacijose emocijų neslėpti – tai bus naudinga pačiai atžalai, tokiu būdu jis mokysis išreikšti emocijas.
Anot psichologės, svarbu ir liūdesio nelaikyti silpnumo išraiška, neskatinti vaiko tik kartu džiaugtis. „Būna, kad vaikas verkia, o mes jam sakome: nerodyk savo ožių, žinau, kad vis tiek eisime, tu manipuliuoji, einame į priekį, nezyzk“, – pateikė pavyzdį M.Motiejūnė ir pridūrė, kad tai – ydinga praktika, mat vaikui niekada negalima sakyti, jog blogas emocijas jis pasilaikytų tik sau.
Būtent dėl to su atžala reikėtų kalbėti ir apie mirtį, puikiausias būdas tą padaryti – per filmukus. Taip pat psichologė rekomendavo svarstyti apie gyvūnėlio įsigijimą – kadangi augintiniai gyvena, palyginti, neilgai, tai vaikams padėtų išmokti patirti netektį.