Galima sakyti, kad kiekvieno iš mūsų psichikoje yra susiformavę tam tikri reikalavimai bei lūkesčiai sau. Todėl kai kuriomis aplinkybėmis jaučiamės pozityviai ir save vertiname teigiamai, o kitomis – esame linkę save bausti, engti, priekaištauti ir išgyventi kaltės ar gėdos jausmus.
Ironiška tai, kad objektyviai žiūrint, pati situacija retai kada būna vienareikšmiškai teigiama ar neigiama – tai mūsų vidinis vertinimas nudažo ją viena ar kita spalva. Ir tas spalvos parinkimas, tas matymo bei vertinimo būdas dažnai siejasi su tuo, kaip mus matė ir vertino vaikystėje. Kada jautėmės esantys vaikai, nusipelnantys tėvų ar kitų artimųjų meilės, o kada – jos neverti.
Taigi mergaitė, kuri būdama maža, jautėsi mamos pamatyta ir paskatinta, kiekvieną kartą, kai ką nors padarydavo pati, o sudėtingomis situacijomis nepatyrusi suaugusiųjų parmos bei palaikymo, užaugusi gali būti linkusi labai vertinti savo savarankiškumą.
Tais atvejais, kai jai bus sunku su viskuo susitvarkyti pačiai, ji gali stengtis iš paskutiniųjų, o „priversta“ kreiptis pagalbos – jaustis menkavertė. Tuo tarpu kita mergaitė, tarkime, iš gretimo namo, kuri „buvo visas mamos pasaulis“, nespėdavo nieko paprašyti, o kartais net panorėti – ir gaudavo, kurios mama lydėdavo ją į kiekvieną būrelį ir be galo nerimaudavo, kai ši išeidavo kažkur viena, patirs visai kitokią realybę. Užaugusi ji gali jausti, kad darydama ką nors pati, be kito palaikymo ar pritarimo, elgiasi netinkamai, o tose situacijose, kai suteikia kitam galimybę ja pasirūpinti – yra šauni.
Šios dvi mergaitės galėjo būti draugėmis. Jos augo tose pačiose Justiniškėse, kartu šokinėjo per gumytę, keitėsi „love is“ popieriukais, lankė tą pačią mokyklą prie namų. Daug kuo jų socialinė bei istorinė patirtis buvo labai panaši, tačiau privačios logikos nuostatas apie tai, kada jos yra „geros“, o kada „blogos“, koks jų elgesys leistinas bei skatintinas, o koks – nepageidaujamas ir baustinas, bus visai skirtingas. Joms augant šie įsitikinimai virto stabiliu savireguliacijos mechanizmu, dažnai veikiančiu automatiškai (neįsisąmoninant), taip tarsi tai, kada esu ar nesu verta meilės, jaučiasi „savaime suprantama“.
Ir viskas su tuo būtų gerai, išskyrus tuos atvejus, kai nėra. O tie atvejai galėtų būti pavadinti per griežtomis meilės sąlygomis. Kategoriškais reikalavimais sau, pvz. „visada turi būti savarankiška“ arba „niekada nepriiminėk svarbių sprendimų nepasitarus su kitais“, kuriais negali suabejoti. O šių reikalavimų neatliepus, kyla stiprios neigiamos emocijos bei menkavertiškumo išgyvenimas.
Tėvų lūkesčiai bei norai (nepaisant geriausių ketinimų) toli gražu ne visada atitiko mūsų savastį, esybę, prigimtį. Juose galėjo slypėti ir nerimas bei atsargumas, savo pačių nerealizuoti lūkesčiai, laikmečio situacijos grėsmės, visuomenės spaudimas. Daugybė dalykų, lėmusių tai, kad dalis to, koks vaikų elgesys ar savybės buvo vertinama kaip „gera“ ar „bloga“, labiau atliepė suaugusiojo realybę, poreikiais, galimybes.
Greičiausiai visi tėvai augindami vaikus padaro klaidų. Tačiau manau, kad tai jau suaugusio žmogaus atsakomybė paklausti savęs – „ar aš vis dar noriu tas klaidas kartoti?“. Ar praėjus dvidešimčiai, trisdešimčiai, keturiasdešimčiai metų aš vis dar noriu kelti sau tas pačias meilės sąlygas? Ar galbūt aš galiu leisti sau jaustis pakankamas?
Aš tikiu, kad čia egzistuoja didžiulis, tiesiog milžiniškas žmogaus laimės potencialas – atsisakant bereikšmių, per didelių reikalavimų sau, kuriančių nuolatinius menkavertiškumo jausmus ir ieškant kelių į besąlygiškos meilės sau patyrimą. Nesakau, kad tai lengva, tiesiog tai yra įmanoma.