Ten, kur tesimas Švietimo įstatymą duotas pažadas, kad čia vykdoma „veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus.“
Patyčios vyksta, vyksta seniai ir vyksta plačiu mastu.
Ir aš net neabejoju, kad mes visi norime, kad taip ir būtų. Tačiau kartais nebūna, kai kurie iš jų nesugrįžta. Jie išeina ieškoti naujų klasiokų, mokytojų, sporto salių ir koridorių. Mano patirtyje bent jau iš valstybinio į privatų sektorių pusė vaikų bei paauglių ateidavo dėl patirtų patyčių, su kuriomis mokykla „jausdavosi“ bejėgė susitvarkyti. Čia tie, kurių tėvai gali sau leisti tokį sprendimą. Bet didžioji dauguma negali ir, tiesą sakant, nemanau, kad turėtų galėti.
Tai nėra atsitiktinės, pavienės situacijos. Patyčios vyksta, vyksta seniai ir vyksta plačiu mastu.
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos HBSC atliktu tyrimu, 2018 m. į klausimą, „ar per pastaruosius porą mėnesių esi patyręs/patyrusi patyčias bent du kartus?“, teigiamai atsakė 26 proc. vienuolikmečių, 31 proc. trylikamečių, 21 proc. dvylikamečių. Visose šiose lentelėse Lietuva yra pirmoje vietoje. Pirmaudamas prieš tokias šalis, kurias gerokai lenkia ekonominiais rodikliais.
Visose šiose lentelėse Lietuva yra pirmoje vietoje.
Per ketverius metus patyčių lygmuo buvo sumažėjęs 0,9, ką sunku pavadinti statistiškai reikšmingu pokyčiu. Taip, galima sakyti, kad statistika sena. Statistika visada būna arba nepatikima, arba sena. Gal viskas pasikeitė... Bet manyti, kad kažkas šitoje srityje pasikeitė į gerąją pusę pandemijos, karantino bei karo akivaizdoje, būtų pakankamai naivu.
Realybė skleidžiasi tokia – ketvirtis vaikų bei paauglių mokykloje patiria smurtą. Taip, patyčios yra smurtas. Kiti tą smurtą stebi, kas taip pat yra smurto patyrimo forma. Ši situacija tęsiasi seniai ir iš esmės nesikeičia. Netinkamas elgesys yra nestabdomas. Vadinasi, netinkamas elgesys yra leidžiamas. Ribos stumiasi ir smurtas normalizuojasi. Kartu su juo normalizuojasi ir bejėgystė, ir neteisybė.
Patyčios savo prigimtimi ir tikslais gali būti skirtingos. Dažniausiai tai yra netinkama priešiško elgesio raiškos forma, kai mokinys, dažnai su jį palaikančia komanda, leidžia sau pažeminti, sumenkinti ar kitais būdais parodyti savo pranašumą prieš kitą mokinį. Ir, jeigu aplinka, t. y. mokykloje esantys visi suaugę žmonės (puiku, jeigu ir kiti mokiniai) pastebi, iš karto stabdo ir nuosekliai transliuoja žinutę, kad toks emocijų raiškos ar konfliktų sprendimo būdas yra netinkamas, šis elgesys sustoja. Čia esminiai žodžiai yra „visi“, „iš karto“ , „nuolat“.
Yra nemažai situacijų, kur vaikai bei paaugliai jaučiasi menkaverčiai.
Sudėtingesnė situacija yra, kai vaikas ar paauglys atsineša gilesnes menkavertiškumo patirtis. Tai gali būti namų situacija, kur pats jaučiasi sumenkintas ar nereikalingas, ta pati patyčių situacija, kurią pats kentė. Tai gali būti bendraamžių atstūmimas būrelyje ar treniruotėje bei mokytojų nuvertinimas dėl mokymosi sunkumų.
Iš esmės yra nemažai situacijų, kur vaikai bei paaugliai jaučiasi menkaverčiai. Tuomet galimybė „atsigroti“ prieš neteisingą pasaulį ir sustiprinti pažeistą savivertę, pažeminant kitą, gali tapti priimtinu sprendimu. Čia neužtenka tik sustabdyti netinkamą elgesį ar pamokyti konstruktyvių konfliktų sprendimų būdų. Reikia ieškoti individualių priėjimo būdų prie šeimos situacijos ir pagalbos būdų. Tačiau vis tiek viskas prasideda nuo savalaikio netinkamo elgesio stabdymo.
Esu girdėjusi, kad mokykla be patyčių yra nerealu, bet esu patyrusi, kad realu. Tačiau tam, kad netinkamas elgesys būtų laiku ir vietoje sustabdytas, o sudėtingesnės situacijos sprendžiamos iš esmės, mokyklai neužtenka tik pasitvirtinti „Smurto ir patyčių prevencijos ir intervencijos vykdymo tvarkos aprašą“ ar kokį nors kitą dokumentą. Dar reikia ir jį įgyvendinti. Įgyvendinti nuosekliai. O tam yra būtini nuolatiniai ir dideli žmogiškieji resursai.
Reikalingas kritinis skaičius motyvuotų suaugusiųjų, kurie pastebėtų, stabdytų, aiškintųsi vaikų netinkamą elgesį per pamokas, per pertraukas, valgykloje, persirengimo kambaryje, klasėje, koridoriuje, sporto salėje – visur ir visada. Nes tik taip galima pelnyti vaikų bei paauglių pasitikėjimą sistema, mokyklos tvarka ir taisyklėmis – tai yra suaugusiais. Kitaip jie teisingumą įgyvendins patys. Arba tiesiog tvers tai, kad teisingumas neegzistuoja.
Reikia labai daug suaugusiųjų darbo valandų šiai funkcijai įgyvendinti - bendro fronto, o ne pavienių iniciatyvų. Ir ne, neužtenka tiesiog formaliai įrašyti dar vieną funkciją į mokytojų pareigybių aprašymą. Ten jau ir taip „beleko“ prirašyta. Ir mokyklos psichologo etatas vaikų skaičiui nuo 301 iki 600 taip pat nieko iš esmės nesprendžia. Ir gyvenimo įgūdžių pamokos nėra jokia panacėja. Jeigu skaičiuosime pastangas – yra kur užsidėti pliusiuką, bet jeigu tikimės rezultato – šitų pastangų nepakanka.
Šis pasaulis yra suaugusiųjų pasaulis, todėl turi atsitikti kažkas įspūdingo, kažkas tikrai dramatiško, kad vaikų poreikiai būtų atliepti.
Ir tų pastangų vis nepakanka metai iš metų, kol jau pradeda atrodyti, kad gal kitaip ir negali būti… Konkurencinėje kovoje dėl valstybės išteklių laimi tie, kurie garsiausiai rėkia. O šis pasaulis yra suaugusiųjų pasaulis, todėl turi atsitikti kažkas įspūdingo, kažkas tikrai dramatiško, kad vaikų poreikiai būtų atliepti. Kaip tą 2017 m. vasario 14 d., kai žiemos atostogų įkarštyje Seimas susirinko į neeilinę sesiją ir vienbalsiai (116 – už, 0- prieš, 0- susilaikė) priėmė metų metus stumdytą ir atidėliotą įstatymą, uždraudžiantį visų formų smurtą prieš vaikus.
Bet ar tikrai turi atsitikti kažkas tokio įspūdingo ir tokio dramatiško, kad būtų pasirūpinta tais, kurie nebalsuoja, nestreikuoja ir su traktoriais į Briuselį nevažiuoja?
