Psichologė I.Dulinskaitė: „Tėveliai, nusiraminkite – jei nemušate vaiko, jo iš jūsų neatims“

– Po kauniškių Eglės ir Gintaro Kručinskų šeimos atvejo tėvai tarsi įsitempę, sutrikę, sunerimę, baiminasi, kad vaikai gali būti atimami už menkiausią smurto pasireiškimą. Bet jei teisingai auklėji vaikus, nerimauti kaip ir nėra dėl ko?

– Taip. Man sudėtinga būtų pakomentuoti tas visas tarnybų nuostatas, bet šiaip tėvai, tvarkingai auginantys savo vaikus ir jų nemušantys, tikrai nerizikuoja jų prarasti. Tarnybų uždavinys paprastai būna pastebėti sudėtingas situacijas ir pirmiausia pasiūlyti pagalbą.

Pavyzdžiui, net į mūsų Paramos vaikams centrą kreipiasi tėvai, kurie susiduria su problemomis augindami vaikus. Jie pasakoja, kad nežino, kaip elgtis, kad nesusitvardo ir pasielgia neteisingai. Tuomet mūsų uždavinys būna, ypač kai tėvai pripažįsta, jog jiems sunkiai sekasi, ieškoti būdų, kaip tokiems tėvams padėti. Pirmas žingsnis niekada nebūna nubausti, svarbiausia – ieškoti būdų, kaip tėvus pastiprinti, kad jie galėtų vaikus auginti teisingai.

Asmeninio archyvo nuotr./Paramos vaikams centro psichologė Ieva Dulinskaitė

– Bet jeigu ateina tėvų, kurie prisipažįsta smurtavę prieš vaikus, kaip tuomet elgiatės? Ieškote pirmiausia kelių, kaip padėti, ar visgi kreipiatės į atitinkamas tarnybas?

– Iš pradžių kalbamės ir žiūrime, kaip tėvai patys vertina savo sunkumus. Jeigu tėvai sako, kad mušimas yra norma, aš neplanuoju keisti tokio auklėjimo būdo, tuomet tenka kreiptis į atitinkamas institucijas. Tačiau ir šios dažniausiai tėvus nukreipia konsultacijoms ar į specialias mokymų grupes.

Tačiau apskritai žiūrint, sprendžiame individualiai: jei yra jausmas, kad tėvai gali ir sugeba keistis, tai pirmiausia juos norisi pastiprinti būtent tame kelyje, kad jie sugebėtų naudoti teisingus vaiko drausminimo būdus.

– Kas tie teisingi vaiko drausminimo būdai? Kaip nuraminti isterikuojantį vaiką ar tokį, kurio gyvybei gali grėsti pavojus? Kaip tarkim, minėtame Kauno šeimos atvejyje, nepaklusnus vaikas galėjo išbėgti į dviračių taką, todėl mama pasirinko tik tokį sudrausminimo būdą – suduoti per rankas.

– Mano manymu, apie įvairaus elgesio taisykles su vaikais reikėtų pradėti kalbėtis dar prieš įvykstant kažkokiai situacijai. Sakykim, prieš einant į parduotuvę, į lauką ar dar kokią kitą viešą vietą, svarbu su vaikais aptarti taisykles, nustatyti ribas, kaip mes ten elgsimės.

Ką toks aptarimas duoda vaikui? Kad toks pasaulis yra saugus, kad tėvai numato, kas jame gali nutikti, kad iš karto susitariama dėl taisyklių, kurių laikysimės.

Pavyzdžiui, jei einame parduotuvę, galime sakyti vaikui: „Mes dabar eisime į vietą, kur bus labai daug prekių, tau galbūt norėsis kažką griebti, paimti, bet mes susitarkime, kad galėsi išsirinkti tik vieną iš visų prekių, kad drauge ją apžiūrėsime, tarsimės ir pan.“ Labai svarbu su vaiku aptarti, kas gali būti, ir numatyti, kaip tada elgsimės.

Taip elgtis ir einant į lauką: „Ten gali būti įvairių grėsmių, ypač prie gatvės. Geriausia būtų, jei duotum man ranką lauke. Jei staiga norėtum kažką apžiūrėti ar padaryti, būtų gerai, kad man pasakytum, mes drauge nueisime.“

Jeigu visgi taip nutinka, kad iškyla situacija, kuri kelia grėsmę vaiko sveikatai ir gyvybei (tarkim, vaikas susimuša, ketina bėgti į gatvę), tada geriausia atplėšti vaiką, užstoti savimi, fiziškai ištraukti vaiką iš tos situacijos. Tik tada tos situacijos metu nebėra tikslinga kažką vaikui aiškinti, jį mokyti, nes ir pats suaugęs būna gana įtemptos emocinės būsenos, ir vaikas gali būti piktas, išsigandęs, tad tikrai negirdės, ką tėvas (mama) jam sakys.

Ką daryti? Grįžus namo būtina tokias situacijas aptarti. Tinkamas tėvų elgesys: „Pasižiūrėkime, kas čia dabar įvyko. Tu kažką pamatei ir išbėgai į gatvę, aš labai išsigandau. Viskas galėjo baigtis tragiškai, tad kitu atveju būtų gerai, jei susitartume, kad jeigu nori kažką daryti, man pasakytum.“

– Jūsų paminėtos parduotuvės išties yra iššūkis tėvų kantrybei ir gebėjimams suvaldyti ekstremalią situaciją. Tenka stebėti, kaip tėvai tempia verkiančius vaikus už rankos arba purto, kad šie tarsi atsitokėtų ir suvoktų, kas jiems sakoma. Tokiais atvejais sunku likti stebėtoju, tad kartais prieinu paklausti: „Sunku su tais vaikais, ar ne? Ar jums reikia pagalbos?“ Svarstau: ar visuomet reikia kištis, išvydus tokią ar panašią sceną? Nes jei paklausiu, būna, išgirstu atsakymą: „Ne jūsų vaikas, nesikiškit.“

– Reikėtų įsivaizduoti tą situaciją. Turbūt pagrindinis jausmas, kuris kyla tėvams viešose vietose vaikui netinkamai elgiantis, yra gėdos jausmas. Dažniausiai iš to gėdos jausmo kyla noras gintis, visą pagalbą atstumti, ypač jei aplinkiniai tarsi smerkia, kaltina, kad tėvas ar mama „nesusitvarko“ su situacija.

Manau, kad čia yra ir aplinkinių atsakomybės – jei matote, kad tėtis ar mama kažkaip visgi tvarkosi, tai gal reikėtų ir praeiti, nesikišti, nes greičiausiai ir pati mama (ar tėtis) yra sutrikę, nemaloniai jaučiasi, todėl įsikišimas gali labiau pakenkti negu padėti. Savo pajėgomis jie geriau susitvarkytų nei tuomet, kai ima jausti spaudimą iš aplinkos.

Jeigu visgi aplinkiniams labai norisi sureaguoti, tikrai geriau tai daryti ne smerkiant, gąsdinant, o mėginant įsijausti ir suprasti, pavyzdžiui: „Matau, kad čia jums nelengva situacija. Kaip jaučiate – pati(-s) galite susitvarkyti ar jums reikia kokios nors pagalbos?“ Tas pašalinio žmogaus klausimas turėtų būti tarsi kvietimas padėti, o ne smerkti, kaltinti, komentuoti ar grasinti tarnybomis.

Tokia nuostata tikrai nepalengvins situacijos, mamai (tėčiui) dar pasės daugiau nerimo ir pykčio. Konfliktas, tikėtina, tada įsiplieks ir tarp suaugusiųjų, ne tik tarp vaiko iš mamos (tėvo).

Fotolia nuotr./Vaikas parduotuvėje. Kaip išvengti skandalo?

– Kokia geriausia rekomendacija tokioje situacijoje?

– Iš tos stimuliuojančios aplinkos tiesiog išeiti, t.y. jokiu būdu ne tempti, o paimti į glėbį vaiką ir išsinešti. Nueiti atokiau, nurimti, suprasti vaiko jausmą ir pasikalbėti, tarkim: „Tikrai suprantu, kad tu nepatenkintas, pyksti, jog mes nenupirkome to daikto, tačiau negalėjome. Galima susitarti, gal jam taupysime ar per mėnesį pagalvosime, ar tikrai jo tau reikia.“

Tokiose situacijose tėvai žiūri vaiko jausmų, bet ir jiems tenka uždavinys – susitvarkyti su savaisiais, t.y. tos patiriamos gėdos, kaltės ar pykčio neišrėkti ant vaiko.

– Smurtas prieš vaikus apima ne tik fizinį smurtą, bet ir emocinį psichologinį. Vaiką žalojančio elgesio rūšys taip pat yra seksualinis smurtas, nepriežiūra ir apleistumas (netenkinimas esminių tiek fizinių, tiek emocinių vaiko poreikių) ir vaiko išnaudojimas komerciniais ar kitokiais tikslais. Tarkim, tėvai gali sakyti, kad nemušė paauglio vaiko, tačiau jis pasiskundė draugams, kad atėmė iš jo telefoną, užrakino kambaryje ir neleido susitikti vakare su draugais. Tai juk irgi smurtas.

– Kiekvieno tėvo pareiga ir uždavinys – tai galėti suvokti savo vaiko poreikius ir juos patenkinti. Sąmoningas skausmo sukėlimas vaikui jį drausminant prieštarauja įstatymui ir nėra galimas.

Kai kalba eina apie psichologinį smurtą, žiūrime, kiek tėvai patenkina vaiko poreikius. Tarkim, jūsų minėtas atvejis apie uždarytą paauglį. Tada reikia įvertinti, kad visai sveikas, natūralus paauglio noras yra turėti daugiau savarankiškumo, galėjimas daryti atsakingus sprendimus gyvenime. Ribos, kada jis turėtų grįžti namo, irgi turėtų būti peržiūrimos. Galbūt jau nėra tikslinga paaugliui nurodyti, kad namuose jis būtų 19 valandą, gal jau galima ir iki 21 valandos praplėsti ribas.

Tai turėtų būti diskutuojama su vaiku ir išklausoma jo nuomonė, taip pat tėvai turėtų išdėstyti ir savo argumentus – saugumas, pareigos namuose, kokybiškas poilsis ir pan. Taigi ribos gali būti lankstesnės, o užrakinimas kambaryje jau yra vaiko poreikių suvaržymas.

– Pasitaiko, jog suaugusieji kritikuoja, nuvertina vaikus, tarsi šaiposi iš jų, kaip antai: „Su tomis kojinėmis tai tikrai kvailai atrodai, žadi taip ir eiti?!“ arba „Va, tavo sesuo kai augo, jokių problemų neturėjome, puikus vaikas, o jau tu į ką atsigimei, nežinia – vienas vargas tik“. Tokios replikos irgi laikomos žalojančiu vaiką elgesiu. Ar vaikui kreipusis pagalbos į tarnybas, šios sureaguotų, kad tėvai netinkamai augina vaiką?

– Tai psichologinio smurto dalis, tikrai netinkamas tėvų elgesys. Manau, kad tokiu atveju tarnybos reaguotų tiek, kad labai rekomenduotų tėvams iš pradžių eiti į mokymus, nurodytų, kur galima kreiptis konsultacijos. Žodžiu, ta reakcija būtų tokia siūlanti pagalbą.

Nes prieš tai, kai vaikai paimami iš šeimos, yra daromas labai rimtas rizikos veiksnių įvertinimas. Kai gresia pavojus vaiko gyvybei, kai jis nuolat traumuojamas, tik tada yra galvojama apie rimtus sprendimus. Kitais atvejais užtektų tėvus įgalinti kreiptis pagalbos ir kad jie ją priimtų.

Tik tuomet, kai manoma, kad vaikas gali būti pakartotinai traumuojamas ir tėvai turi labai mažai galimybių keistis, neturi įgūdžių, tik tada svarstoma apie griežtesnes priemones. Sistema pirmiausia turėti padėti, o ne bausti.

– Paminėjote įgūdžius, o man prieš akis šeimų paveikslas regionuose, kaimuose, kur tėvystės įgūdžiai kai kuriems suaugusiesiems atrodo kažkas iš kosmoso srities ir kalbėjimas apie aukštas materijas. „Lupau vaiką ir lupsiu, man valstybė nepaaiškins, ką daryti. Ateis tarnybos atimti vaiko, pasitiksiu su kirviu.“ Gal gerokai sutirštinu spalvas, tačiau situacijos gali būti ir labai realios. Kaip užkardyti smurtą štai tokiose šeimose?

– Labai gali būti, kad mažesniuose miesteliuose tos pagalbos suteikimo galimybės yra mažesnės. Tačiau galiu paminėti, kad jau visus metus veikia „Tėvų linija“, į kurią tėvai iš visos Lietuvos gali skambinti darbo dienomis nuo 5 ryto iki 21 val. vakaro ir gauti profesionalią psichologo pagalbą (iki pusvalandžio). Būna atvejų, kai skambina tėvai ir emocinės būsenos apimti, kai nebežino, ką daryti, gal vaiką vežti į globos namus, nes nebesusitvarko ir prašo pagalbos.

Didesniuose miestuose yra organizuojami įvairūs tėvų mokymai, grupės, kurių pagrindinis uždavinys būna tėvus nuraminti, kad tikrai ne jie vieni susiduria su sunkumais ir iššūkiais, kad sutrikimas ir nežinojimas, ką daryti, kaip elgtis, yra normalios tėvystės procesas.

Manau, kad tėvai turėtų daug dirbti su savimi. Jeigu sunku valdyti pyktį, išsiliejama ant vaikų, tai greičiausia tokiam žmogui nepavyksta suturėti pykčio ir bendraujant su kolegomis ar nepažįstamais žmonėmis. Taigi reikėtų ir save disciplinuoti, kelti tikslą išmokti valdyti pyktį, kontroliuoti savo impulsus, o ne vien nurodyti vaikui, kaip jis turėtų keistis. Jeigu vaikus mokome valdyti emocijas, tai svarbu prieš tai ir patiems atrasti būdų, kurie veikia, padeda nusiraminti.

123RF.com nuotr./Moteris ir paauglys

– Reikėtų pabrėžti, kad visos emocijos, visi jausmai yra normalus ir sveikas reiškinys – tiek pyktis, tiek nepasitenkinimas ar nusivylimas, o visa esmė – kaip mes užklupusius jausmus išreiškiame ir suvaldome. Ir jei tas emocijas slopinsime, auklėsime vaikus tik pūkuotame rožiniame pasaulyje, tai irgi bus neteisinga jų atžvilgiu.

– Manau, jog daugelis tėvų iš intuicijos pasirenka gerus auklėjimo būdus. Tarkim, atsitraukia, išeina iš situacijos, kai mato, kad yra pervargę, perdegę, gali prikalbėti skaudinančių dalykų ar pasielgti taip, kad paskui skaudžiai gailėsis. Tai išties tinkamas būdas – taip elgdamiesi to paties mokome ir savo vaikus, tarkim: „Aš dar esu smarkiai susijaudinusi ir įpykusi, noriu nusiraminti, po 10 minučių pasimatykime virtuvėje, susėsime ir pamėginsime ramiai pasikalbėti.“

Tėvų mokymuose mes dažnai akcentuojame, kad tas susitaikymo procesas turėtų būti inicijuojamas tėvų – jie brandesni, atsakingesni. Todėl nereikėtų laukti, kol vaikas ateis, o pačiam ištiesti pagalbos ranką – suaugęs pajėgesnis tą padaryti nei vaikas, kuriam gali būti sunku pirmam atsiprašyti.

Jei netinkamai tėvai elgiasi, jie ir patys dažnai tai nujaučia, tačiau mėgina tai kažkaip nuslėpti, sumenkinti žodžiais „aš tik kepštelėjau“, „pliaukštelėjau“.

Taigi žinia skaitytojams – drąsiau ieškokite pagalbos, nes tėvystė yra išties sudėtingas uždavinys, kuomet tikrai prireikia pagalbos.

– Jei grįžtume prie Kauno šeimos situacijos, tai žmones gal tas ir išjudino, suskirstė į kelias stovyklas, maždaug, kaip neadekvačiai tarnybos įvertino ir sureagavo – tik už kepštelėjimą atėmė vaikus. Nors vaiko teisių apsaugos specialistai teigia, kad pagrindas paimti vaikus buvo kitas, rizika palikti vaikus šeimoje buvo įvertinta atsakingai.

– Jau tokių žodžių vartojimas – „kepštelėjimas“, „pliaukštelėjimas“ – rodo norą sumenkinti tą smurtaujantį tėvų elgesį ir jo žalą. Vadinkime viską tikraisiais vardais – trenkimas vaikui ranka ar kažkokiu daiktu per bet kurią jo kūno vietą, siekiant drausminti, yra draudžiamas įstatymu.

Manau, gerai, kad žmonės sureagavo, kad tarnybos sureagavo ir apskritai – kad ta sistema mokosi veikti. Bet kad buvo priimti galbūt ne patys geriausi sprendimai, parinktos ne pačios geriausios priemonės ar gal per ilgai svarstoma – čia jau kitas klausimas. Juk sistema tikrai neišmoks labai gerai tvarkytis per kelis mėnesius, ir gal tokie atvejai specialistus irgi kažko išmoko.

Specialistų parinktos priemonės gal ir nebuvo pačios tinkamiausios, tačiau kad tėvų elgesys buvo netinkamas ir kad į jį reikėjo reaguoti – štai kas svarbu, manau, niekas to neneigia.

Manau, kad žmonės per daug nusigandę, kad už bet kokią smulkmeną dabar gali iš jų atimti vaikus. Kaip ir minėjau – jeigu tėvai patys supranta, kad elgiasi neteisingai, ir nori keistis, tai tikrai visos tarnybos bus suinteresuotos jiems padėti ir juos pastiprinti. Jei viduje pats žinai, kad stengiesi ir elgiesi teisingai, tai tikrai neturėtų apimti baimės ir nerimo jausmas.

– Esate programos „Antras žingsnis“ vadovė. Kaip rašoma Paramos vaikams centro svetainėje, „tai socialinių emocinių įgūdžių lavinimo ir smurto prevencijos programa“. Galite papasakoti plačiau, kam ji skirta ir kaip veikia?

– Ji skirta 1–4 klasių moksleiviams, pamokėlės yra vedamos auklėtojoms mokyklose. Pagrindinis tikslas – mokyti vaikus atpažinti jausmus, juos įvardinti, tinkamai reikšti, yra mokoma įvairių impulsų valdymo strategijų, pavyzdžiui, kvėpuoti, skaičiuoti, jei apima kažkokie intensyvūs jausmai.

Tikslas paprastas: jei mes visi augdami galėtume aiškiau komunikuoti savo jausmus, tai tikrai tas gebėjimas padėtų išspręsti daugelį situacijų. Pavyzdžiui, vaikas supyko, bet užuot rėkęs ar trenkęs durimis, galėtų pasakyti: „Aš esu supykęs, nes iš manęs atėmei žaislą.“

Programos tikslas – kad vaikas nuo mažens pradėtų mokytis suprasti savo jausmus, juos įvardinti, tinkamai išreikšti. Kaip jūs ir sakėte, žmogui visi jausmai yra priimtini, esmė tik ta, ką mes su jais veikiame. Taigi vaikui siunčiame žinutę: visi jausmai mums priimtini, tačiau elgesys – ne. Jausmus tenka suvokti, priimti, o elgesį mes turime kontroliuoti. Tai atskirti ir suvokti labai svarbu.

Po tokių mokymų ir auklėtojos dalijasi pastebėjimais, kad mažėja vaikų agresyvumas, klasės tampa pastebimai ramesnės, nes vaikai mažiau išveikia kažkokių veiksmų, o mokosi apie juos kalbėtis, kreiptis pagalbos, komunikuoti tarpusavyje. Vaikai tampa brandesni, taigi ir konfliktinių situacijų klasėse natūraliai sumažėja, o jei iškyla, jas būna lengviau spręsti.

Džiugu, kad visuomenėje pamažu mažėja psichologinės pagalbos stigma, kad į mokymų grupes, bent jau kurias organizuoja Paramos vaikams centras, ateina tikrai nemažai tėvų – sąmoningų, šviesių, besidominčių, kaip tobulinti tuos tėvystės įgūdžius, norinčių pasidalinti patirtimi, kažko sužinoti iš kitų tėvų.

Tėveliai, jei sunku auklėti vaikus, matote, kad sunku jums susivaldyti kritinėse situacijose, nelaukite, kreipkitės pagalbos. Svarbiausia tai padaryti laiku, kad santykis su vaiku neišvirstų į sudėtingą ryšį.