Šia ir kitomis aktualiomis, su vaikų auklėjimu susijusiomis mintimis pranešime dalijasi psichologė Daiva Antanavičiūtė, darbinę veiklą pradėjusi 2000-aisiais. Vaikus ir jų tėvus bei ugdytojus psichologė konsultuoja nuo 2008 metų.
Specifinės darbo su vaikais patirties ji įgavo dirbdama Švietimo ir pedagoginės psichologinės pagalbos centre. Tuomet susidūrė su mokymosi sunkumų identifikavimu ir pagalba ugdant, vaikų elgesio problemomis ir santykių šeimoje bei mokyklos bendruomenėje sunkumais. Šiuo metu gydymo įstaigoje psichologė dirba su įvairaus pobūdžio emociniais sunkumais bei sutrikimais.
Darbinėje praktikoje specialistei vis dažniau tenka bendradarbiauti su įvairiomis socialinę pagalbą teikiančiomis įstaigomis, kurios prašo konsultuoti šeimas, globojančias vaikus, taip pat šeimas, išgyvenančias krizes ar rizikingas situacijas.
Psichologės teigimu, dažniausia problema, su kuria į ją kreipiasi tėvai, pedagogai ar socialiniai darbuotojai, yra vaikų elgesio-emocinių problemų spektras.
„Šioms problemoms ar net sutrikimams išsivystyti yra daug įvairiausių priežasčių. Dažniausiai vaiko elgesio ir emociniai sunkumai yra pasekmė netinkamo santykio su vaiku šeimoje, mokykloje ar kitoje jam svarbioje artimoje aplinkoje. Būna ir išimčių, kai vaiko elgesys lemiamas specifinių somatinių ar genetinių sutrikimų. Tuomet reikia mokytis visai šeimai ar ugdymo įstaigai gyventi, būti su specialiuosius poreikius turinčiu vaiku“, – teigė D.Antanavičiūtė.
Dar viena ne mažiau svarbi priežastis, dėl kurios kreipiamasi į psichologus – atvejai, kai vaikai patyrė krizinius gyvenimo įvykius (netektys, tėvų skyrybos, patyčios mokykloje, smurtas ir pan). Tuomet vaikui reikalinga profesionali pagalba, padėsianti įveikti psichologinę krizę.
Klaidos, kurias daro tėvai, neįsigilinę į vaikų poreikius
„Darbo praktikoje tenka susidurti net ir su kraštutiniais tėvų elgesio modeliais: kai neatsižvelgia į vaiko teises arba kai be saiko pataikauja vaikams. Tokie elgesio variantai paprastai kyla iš nemokėjimo atskirti vaiko poreikių nuo vaiko norų. Tėvai ar globėjai ne visuomet atpažįsta ir, juo labiau, ne visuomet tenkina vaiko poreikius (saugumo, bendravimo, supratimo, pasitikėjimo ir kt).
Tuo metu su norais kur kas aiškiau – „vaikas nori“, dažnai jis tą žodį netgi pats ištaria, įvardindamas savo konkretų norą. Tėvai, jausdami (dažnai neįsisąmonintą) kaltę dėl nepatenkintų vaiko poreikių arba norėdami būti gerais, tobulais, mylimais tėvais bando kompensuoti tai pildydami vaiko norus.
Yra tokių tėvų, kurie nei vaiko poreikių, nei vaiko norų nepildo. Yra tokių, kurie vaiko poreikius daugiau mažiau tenkina, bet norus vis tiek be saiko pildo“, – apie vaikų auklėjimo spragas kalbėjo D.Antanavičiūtė.
Vaiko teisių ignoravimo pasekmės. Ką daryti tėvams, susidūrusiems su bendravimo su vaikais sunkumais?
„Jeigu vaiko teisės ignoruojamos, jis auga su dideliu nusivylimu, skriauda, menkavertiškumo jausmu, pykčiu ir baime. Jeigu vaikui pataikaujama, jis neišmoksta įveikti kasdienių sunkumų, susiduria su tarpasmeninių santykių problemomis, jo savivertė būna iškreipta. Vėliau tokiam vaikui suaugus kyla sunkumų adaptuojantis prie visuomenės, realizuojant save, kuriant santykius su kitais žmonėmis, auginant savo vaikus ir t. t.“, – teigė psichologė.
D.Antanavičiūtės įsitikinimu, tėvams reikalingas švietimas ir palaikymas, ieškant to aukso vidurio santykyje su vaikais, o neretai ir santykyje su savimi. Juos reikia šviesti: kokios yra vaiko teisės ir pareigos, kokios yra tėvų pareigos ir galios. Tėvus reikia drąsinti „nebijoti“ savo vaikų ir aplinkinių žmonių nuomonės, o imtis atsakomybės panaudoti savo galias vaiko poreikiams (ne norams!) tenkinti. Pagaliau, tėvus, globėjus ar kitus vaikų ugdytojus reikia mokyti atpažinti vaiko poreikius ir kaip juos tenkinti.
Jeigu vaiko teisės ignoruojamos, jis auga su dideliu nusivylimu, skriauda, menkavertiškumo jausmu, pykčiu ir baime.
Psichologė džiaugiasi, kad tėvams vis daugiau atsiranda galimybių lankyti įvairius tėvystės įgūdžių kursus, kad tėvai vis drąsiau kreipiasi psichologo konsultacijos.
Kokie požymiai išduoda, kad reikalinga psichologo pagalba?
„Jeigu jūsų vaikas judrus, smalsus, šiek tiek jūsų neklauso, tačiau linkęs bendradarbiauti tiek su jumis, tiek su bendraamžiais, jeigu jis per daug nesikremta susidūręs su nesėkme ir linkęs pabandyti iš naujo, jeigu jis nori patikti kitiems žmonėms, sveikai jais ir savimi pasitiki, vadinasi, jūsų vaikas psichologiškai visiškai sveikas. Jeigu jis supyksta ant jūsų, nenori su jumis susitarti ir bando jūsų kantrybės ribas – jis taip pat sveikas“, – dalinosi savo žiniomis psichologė.
D.Antanavičiūtės nuomone, tėvams dera atkreipti dėmesį į netipišką, pakitusį vaiko elgesį. Taip pat visada verta atsižvelgti į savo emocijas bendraujant su vaiku: jeigu dominuoja nerimas, kaltė, pyktis ar kiti nemalonūs jausmai bendraujant su vaiku, verta tai aptarti su specialistu.
Neretai tenka susidurti su situacijomis, kai apie netinkamą ar pakitusį vaiko elgesį signalizuoja mokyklos ar kitos ugdymo įstaigos bendruomenė. Tuomet labai svarbus tėvų ar globėjų bendradarbiavimas, neignoruojant signalų iš aplinkos.
„Kreiptis pagalbos į psichologą reikėtų tuomet, kai kyla su vaiko auklėjimu, ugdymu, santykiais susiję klausimai, į kuriuos patiems atsakyti pritrūksta žinių, jėgų, palaikymo. Savo praktikoje visuomet pirmiausia kalbuosi su tėvais nedalyvaujant vaikui. Neretai paaiškėja, kad psichologo pagalbos reikia tėvams, o ne vaikams“, – darbo plonybes atskleidė D.Antanavičiūtė.
Specialistės nuomone, vaikams reikalinga psichologo pagalba įveikiant krizines situacijas arba kai tėvai ar ugdytojai nelinkę keisti savo nuostatų ir elgesio vaiko atžvilgiu.
„Tai pačios liūdniausios ir sunkiausios situacijos mano darbe. Tačiau norisi pasidžiaugti, kad pastaruoju metu tėvai darosi sąmoningesni ir drąsiau kreipiasi psichologo pagalbos, o anksčiau paplitęs mitas, kad į psichologus kreipiasi tik psichinės sveikatos sutrikimų turintys asmenys, šiuo metu netenka savo klaidinančios reikšmės“, – teigė psichologė.
