Kai rūpinamės kūnu, bet pamirštame širdį
„Įsivaizduokime mažą vaiką. Jis dar negali pasakyti žodžiais, ko jam reikia. Jis tiesiog tiesia rankutes į mamą ar tėtį, laukdamas, kad būtų apkabintas. Kai šis poreikis nepatenkinamas – kai vaikas nėra apkabintas, paglostytas ar ramiai išklausytas, – jo širdyje atsiranda maža, bet skausminga tuštuma. Ir ši tuštuma auga, jei jos niekas nepastebi“, – dalinasi specialistė.
Šį emocinį poreikį, jos teigimu, iliustruoja garsus psichologo Harry Harlow eksperimentas, kai beždžioniukams buvo suteiktos dvi „motinos“. Viena – šalta vielinė, bet turinti maisto, kita – minkšta, šilta, bet be maisto. Beždžioniukai, turėdami pasirinkimą, instinktyviai rinkosi šilumą ir jaukumą, o ne maistą. Jie glaudėsi prie minkštos „motinos“, ieškodami to, ko negalėjo suteikti net skaniausias maistas – saugumo ir meilės.
Kai vaikas nėra apkabintas, paglostytas ar ramiai išklausytas, – jo širdyje atsiranda maža, bet skausminga tuštuma.
„Šis tyrimas primena, kad net geriausios materialinės sąlygos niekada nepakeis tikros šilumos – nuoširdaus apkabinimo, meilės pilno žvilgsnio ir laiko, kai visas pasaulis sustoja tam, kad išgirstume savo vaiką“, – sako K. Verseckienė.
Prieraišumo teorijos pradininkas John Bowlby
Prieraišumo teorijos pamatus padėjo garsus britų psichiatras John Bowlby, dirbęs su emocinių ir elgesio sutrikimų turinčiais paaugliais. Jo 1944 m. atliktas tyrimas, žinomas kaip „Studija keturiasdešimt keturi“ (angl. „Forty-Four Thieves Study“), pašnekovės teigimu, parodė, kad elgesio sunkumai dažnai kyla dėl ankstyvo emocinio ryšio trūkumo su globėjais. J. Bowlby nustatė, kad vaikai, kurie vaikystėje patyrė ilgalaikį atskyrimą nuo tėvų arba trūko nuoseklaus ryšio, dažniau susiduria su sunkumais formuojant santykius ir reguliuojant emocijas.
„Jo darbai ne tik pagrindė prieraišumo teoriją, bet ir padėjo atkreipti dėmesį į tai, kaip svarbu užtikrinti vaikui saugumą bei stabilų emocinį ryšį, – sako „Nepatogaus vaiko“ centro specialistė. – Kai vaiko prieraišumas dėl įvairių aplinkybių susiformuoja kaip nesaugus, vaiko pasaulis tampa trapus.“
Dėl šios priežasties, K. Verseckienės teigimu, vaikai dažnai jaučiasi nesaugūs, izoliuoti arba hiperaktyvūs, nesėkmingi santykiuose.
Kai vaiko prieraišumas dėl įvairių aplinkybių susiformuoja kaip nesaugus, vaiko pasaulis tampa trapus.
Mokslinėje literatūroje konstatuojama, kad nesaugūs vaikai bijo likti vieni, nerimauja dėl savo vietos pasaulyje. Negavę stabilaus emocinio ryšio su tėvais, nesijautę saugūs, kai kurie vaikai tampa užsidarę ir vengia santykių, o kiti ieško dėmesio destruktyviu elgesiu. Nesaugumo jausmas gali lydėti vaiką visą gyvenimą, apsunkindamas jo gebėjimą pasitikėti kitais ar užmegzti sveikus santykius.
Neuroplastiškumo svarba
Naujausi tyrimai rodo, kad mūsų smegenys yra nuolat kintančios ir gebančios prisitaikyti – šis procesas vadinamas neuroplastiškumu.
„Tai reiškia, kad net jei ankstyvojoje vaikystėje prieraišumo ryšys buvo silpnas, vis tiek galima jį stiprinti. Emocinis ryšys ir nuoseklios pastangos ugdyti meilę, empatiją bei saugumą gali reikšmingai pakeisti vaiko smegenų veiklą ir jo gyvenimo kokybę“, – sako K. Verseckienė.
Anot jos, neuroplastiškumas leidžia vėl ir vėl kurti ir stiprinti ryšį su vaikais, nepaisant praeities sunkumų.
„Svarbu, kad tėvai neprarastų vilties – vaiko smegenys gali prisitaikyti prie naujos aplinkos, kurioje dominuoja meilė, stabilumas ir palaikymas“, – rekomenduoja psichologė.
Kaip mes, tėvai, galime padėti savo vaikams?
Mylėti vaiką, pasak specialistės, tai yra daugiau nei sakyti „Aš tave myliu“. Meilė – tai veiksmai, kurie parodo, kad jis mums tikrai rūpi.
Psichologė rekomenduoja kelis dalykus, kurie kuria saugų prieraišumą. Vienas jų – laikas kartu.
„Net trumpas, bet kokybiškas laikas gali pakeisti daug. Pasikalbėkite, pažaiskite ar tiesiog ramiai pabūkite kartu“, – įžvalga dalinasi K. Verseckienė.
Meilė – tai veiksmai, kurie parodo, kad jis mums tikrai rūpi.
Anot jos, svarbu yra ir emocinis jautrumas. Specialistė pataria – klausykitės savo vaiko, kai jis kalba: jo jausmai, nors ir atrodo maži, jam yra pasaulio didumo.
K.Verseckienė akcentuoja ir fizinę šilumą – apkabinimas, paglostymas ar bučinys yra paprasti, bet labai svarbūs meilės ženklai.
Ji siūlo tėvams būti ir nuosekliais – vaikai jaučiasi saugūs, kai žino, ko tikėtis iš savo tėvų.
„Jūsų stabilumas – jų ramybė“, – neabejoja psichologė.
Santykis keičia viską
K.Verseckienės teigimu, gyvenimas kartais atrodo kaip begalinis sąrašas užduočių, tačiau vaikui svarbiausia žinoti, kad jis yra mylimas toks, koks yra.
„Mūsų dėmesys, šiluma ir kantrybė kuria jo pasaulį, kuriame jis jaučiasi saugus. „Nepatogus vaikas“ tampa ta vieta, kur kiekvienas vaikas gali jaustis priimtas, o kiekviena šeima – suprasta. Kiekvienas vaikas nusipelno jausti: „Aš esu svarbus. Aš esu mylimas. Aš esu saugus.“ Su tinkama pagalba, šis jausmas gali tapti realybe“, – apie atstovaujamos organizacijos tikslus kalba psichologė.
Jūsų stabilumas – jų ramybė.
Anot jos, centras „Nepatogus vaikas“ yra unikali erdvė, kurioje šeimos, susiduriančios su iššūkiais kasdienybėje ar ugdymo įstaigoje, gali rasti supratimą, pagalbą ir palaikymą. Šis centras buvo įkurtas suvokus, kad daugelis vaikų ir jų tėvų gyvena patirdami nesusikalbėjimą, nerimą ir visuomenės keliamus lūkesčius, kurie neretai prasilenkia su realybe. „Nepatogus vaikas“ siūlo ne tik paslaugas, bet ir vietą, kur šeimos gali jaustis saugiai, be baimės būti vertinamos ar kritikuojamos.
Pavadinimas „Nepatogus vaikas“, pasak jo įkūrėjos Evelinos Darvidės, kilo iš minties, kad kai kurie vaikai dažnai yra vadinami „sudėtingais“, „užsispyrusiais“ ar net „probleminiais“. Šie vaikai dažnai yra nesuprasti – jų elgesys, emociniai sunkumai ar poreikiai tampa kliūtimi tiek tėvams, tiek aplinkai, ugdymo įstaigai. Tačiau centre tikima, kad nėra blogų vaikų – yra tik nesuprasti poreikiai ir neatrasti būdai juos atliepti.
„Žvelk giliau” siekia ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir iššūkius. Kalbėdami apie psichikos sveikatą ir jos sunkumų patiriančių asmenų bei jų artimųjų realias patirtis keičiame visuomenės požiūrį bei skatiname teigiamas nuostatas ir elgesį tokių asmenų atžvilgiu.
