„Dabar labai daug kalbama apie tai, kad vaikams reikia suteikti laisvės, tačiau ateina tėveliai ir pasakoja, kad suteikę laisvę šiandien jie nebesusikalba su vaiku. Dažniausiai manęs klausia, „jeigu jau neišeina susitarti, gal galiu nubausti vaiką?“ Tėvai dažnai nežino, kas yra bausmė. Jeigu jie pasako savo vaikui, kad nenupirks gimtadienio dovanos, ar tai galima traktuoti kaip bausmę? Nekalbėjau su vaiku kurį laiką, ar tai bausmė?
Juk galime išgirsti ir tokią nuomonę – aš išaugau baudžiamas, mano tėvai išaugo baudžiami, kodėl dabar to negalime daryti? Visi puikiai žinome, kad vaikų mušti negalima ir tai traktuojame kaip bausmę. Tačiau ar pamąstėte, kad vaiko aprėkimas – tai taip pat yra bausmė?
Moralizavimai, kurie žemina vaiko savivertę – taip pat yra bausmė. Jeigu mes norime parodyti, kad supykome ir kurį laiką nekalbame, tai yra viena didžiausių bausmių kokia tik gali nutikti. Vaikas nežino, ką daryti, jis jaučiasi atstumtas ir nemylimas. Bausmė yra ir tada, kai sakome, jog neateis Kalėdų senelis ar vaikas negaus išsvajoto Lego per gimtadienį. Reikėtų suprasti, kad bausmė – tai bet koks elgesys, kuris vaiką žemina tiek fiziškai, tiek emociškai“, – pasakojo M. Karklytė.
Ar žinote, kokią įtaką vaikui daro bausmės?
- Visų pirma, riboja kūrybiškumą, vaikas tampa mažiau kūrybiškas, augina nepasitikėjimą savimi ir kitais, pasaulis jam atrodo nesaugus ir pavojingas, vaikui kyla jausmas, kad jis yra bevertis ir nieko nesugeba, jis tampa nesavarankiškas, atšąla santykiai tarp tėvų ir vaikų. Pagalvokime, kaip auklėjame vaiką – moralizuojame ar motyvuojame?
- Verta žinoti, kad vaikai, kurie yra baudžiami, mokosi problemas spręsti pykčiu arba rėkimu bei agresija. Bet ar galime pykti ant vaiko, kuriam esame autoritetai, visas pasaulis ir jis mato, kad mes patys problemas sprendžiame šaukimu ir rėkimu? Kodėl vaikas susidūręs su konfliktu šaukia? Nes mes, tėvai, vadinasi, darome tą patį. Kitas dalykas, baudžiami vaikai išmoksta elgtis gražiai šalia to, kuris baudžia, tačiau tik jam pasitraukus – situacija įgauna pagreitį.
„Kyla klausimas, jeigu bausti negalima, kaip susitvarkyti su vaiku, su kuris mušasi, rėkia, pyksta, su kuriuo negalime atrasti bendros kalbos? Labai svarbu suprasti ir nuo to reikėtų pradėti, kodėl vaikas taip elgiasi, kokia priežastis slypi po tuo nemaloniu elgesiu. Išskirčiau esmines priežastis, kodėl vaikai elgiasi netinkamai“, – teigė M. Karklytė:
- Jiems trūksta dėmesio. Tėvai klausia, kaip taip gali būti – jie visą savo laiką skiria vaikams. Svarbu suprasti, kad tiek vaikai, tiek suaugę, dėmesį priima skirtingais kanalais: vieni per prisilietimus, kiti per pagalbą, treti per buvimą kartu, ketvirti per komplimentus ir pan. Kai vaikas negauna to norimo dėmesio, jis pradeda ieškoti būdų to pasiekti. Jeigu jį apkabiname, kai jis padaro ką nors blogo, tuomet jis greitai suveda galus, ką jam reikia daryti, kad gautų dėmesį apsikabinimu.
- Savo svarbos supratimo trūkumas. Vaikas nori jaustis svarbus ir reikšmingas, todėl tokio poreikio nepatenkinimas gali atsiliepti tėvams nepriimtinu elgesiu. To negaudamas pozityviu būdu, vaikas žinos, kaip gauti kitu. Nemanykite, kad tai manipuliacijos – tai daugiau pasąmoniniai poreikiai.
- Išmoktas būdas pasiekti savo tikslus. Pavyzdžiui, mažylis reikalauja saldainio ir po ilgų įkalbinėjimų mama nusileidžia, nes vaikas rėkia. Vadinasi, jis kitą kartą žinos, ką daryti, kad pasiektų savo tikslą.
- Skausmingi išgyvenimai vaiko viduje, kurių jis nemoka išreikšti. Tai gali būti tėvų santykiai, patyčios, subjektyviai suvokiama mažesnė meilė nei broliui ar sesei.
TAIP PAT SKAITYKITE: Meilės emigrantė ir 5 vaikų mama Jolita Dijkmans iš Paryžiaus: „Kartais jaučiuosi lyg ateivė“
- Vaikas yra smalsus ir užmaršus. Dažnai tikimės, kad užteks vaikui pasakyti vieną kartą, ko jis geriau nedarytų, ir jis žinos. Tiesa ta, kad pakartoti gali tekti ir dešimt, ir dvidešimt ar daugiau kartų.
- Tėvų elgesio kopijavimas. Jie kopijuoja mūsų elgesį, kalbą, manieras, žodžius, eiseną.
- Ribų bandymas bei disbalansas tarp laisvės ir taisyklių. Kai vaikui suteikiama visiška laisvė jis gali pradėti elgtis netinkamai. Tačiau taisyklės, mano nuomone, vaikams yra būtinos, nes dėl to jie jaučiasi žymiai saugesni.
„Kai atrandame priežastį – svarbiausia naikinti dirgiklį. Ką galime padaryti čia ir dabar? Visų pirma kalbėkitės, stebėkite, ko trūksta, kad galėtumėte patenkinti savo vaiko poreikius“, – sakė M. Karklytė.
- Aptarkite situacijas iš anksto – koks elgesys yra tinkamas? Pavyzdžiui, naujoje vietoje vaikas elgiasi nepriimtinai. Reikia suprasti, kad ta vieta vaikui nepažįstama ir jis paprasčiausiai nesupranta, kaip elgtis ir ką daryti. Pasikalbėkite su vaiku, kas bus, kokio elgesio tikitės ir tiesiog paaiškinkite, kas jo laukia. Vaikas, jeigu taip elgsitės nuolatos, jausis tikrai daug geriau.
- Leiskite vaikui patirti natūralias savo elgesio pasekmes – tai yra labai svarbu. Kas yra natūrali pasekmė? Ji susijusi su tam tikra veikla, pavyzdžiui, vaikas išeina į lauką ir negrįžta, vadinasi, jis kitą dieną negalės išeiti į lauką arba jame turės būti trumpiau. Tačiau jeigu vaikas vėliau grįžo ir mama nusprendė už tai jam neduoti kompiuterio – tai jau bausmė. Per natūralias pasekmes vaikas supranta, kad nieko blogo neatsitinka, jo niekas neįžeidžia, tačiau jis mokosi prisiimti atsakomybę ir supranta, kad tai, kaip jis gyvena, priklauso ir nuo jo paties.
- Pagalvokime kaip dažnai sakome NE ir kaip dažnai vaiką pozityviai pastebime? Esmė tame, kad į netinkamą elgesį visada sureaguojame, o štai į gražų – ne, tarsi tai turėtų būti savaime suprantama. Vaikas galvoja, kad jeigu jis elgiasi gražiai, dėmesio nesulaukia, o štai kai blogai – sulaukia. Štai ir atsakymas. Dažniau girkite savo vaiką paprastose situacijose – už tai, kad žaislus susitvarkė, gražiai pasisveikino. Dažniau TAIP, rečiau NE vaiko elgesyje tikrai įneš pokyčių.
- Su kokiomis emocijomis giriame arba drausminame vaiką? Pastaruoju atveju dažnai pakeliame balsą, kalbame griežtai ir nesusimąstome, kokios vaikui yra svarbios emocijos. Jeigu jų negaunama pozityviu būdu, tuomet vaikas emocijų pasiims neigiamu būdu. Patariu: stenkitės reaguoti į gerus dalykus džiaugsmingai, naudokite grimasas, o į blogus – kuo ramiau ir neutraliau.
- Tvirtai laikykimės savo žodžio. Nesvarbu, teigiamas ar neigiamas dalykas, laikykitės savo žodžio. Dažnai gąsdiname savo vaikus, pavyzdžiui, sakome, kad nenupirksime žaislo, nevažiuosime į parduotuvę, pas senelius, tačiau tie gąsdinimai būna nepagrįsti ir dažniausiai nėra išpildomi. Tokiu būdu išmokome vaiką mūsų neklausyti. Jis supranta, kad tėvai pasakė, o savo pažadų nepildo, nesilaiko savo žodžio.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutė: kai manome, kad meilę reikia užsitarnauti, ji virsta prekybos santykiais
- Suteikime vaikui laisvės pasirinkimo alternatyvas. Kai vaikas yra laisvas ir turi galimybę pasirinkti, kyla kur kas mažiau negatyvaus elgesio ir jo pasekmių. Vaikas jaučiasi svarbus, taip pat nukreipiame vaiko mintis nuo to, ar daryti, ar nedaryti, o priverčiame mąstyti, kurį variantą pasirinkti. Pavyzdžiui, vaikai nenori autis batų. Sakykite, „taip, aš suprantu, kad nenori autis batų. Bet kaip tu manai, ant kurios kėdutės būtų patogiau autis batus?“ Vadinasi, dėmesį nukreipiame į kėdutę ir vaikas tuos batus dažniausiai apsiauna.
- Prieš kurį laiką įspėkime vaiką apie tai, kad jam reikės kažką padaryti. Dažniausiai nežinomoje situacijoje vaikas pasimeta ir supyksta, todėl jį vertėtų įspėti, kas jo laukia. Pavyzdžiui, jis žaidžia, ir jeigu pasakysime, kad jau turime eiti namo, greičiausiai sulauksime pasipriešinimo. Tada verta pasakyti, kad jam liko dešimt minučių, po kiek laiko įspėti, jog liko penkios minutės. O laikui pasibaigus vaikas supras, kad jau reikia eiti ir tai padarys be pykčio.
- Drauskime be priešdėlio „NE“. Vaikams tas priešdėlis neegzistuoja, todėl jeigu įmanoma, drausminkime kitais žodžiais: eik gražiai, kalbėk maloniai, laikyk rankas tvarkingai ir pan. Tai kur kas paveikiau ir efektyviau nei nuolatinis NE vartojimas.
- Supraskime, kad vaikas neišmoks naujų dalykų iš vieno ar dviejų mūsų pokalbių. Kaip dažnai sakote savo vaikui – „aš tau jau tris kartus sakiau, kodėl tu vėl lipi ant kėdės?“ Taip, vaikams reikia kartoti tuos pačius dalykus ne vieną ir ne du, o dešimt ar net trisdešimt kartų, kol jis tikrai įsimins ir supras.
- Bendraukime su vaiku apie jo pasaulį. Pavyzdžiui, jūs gaminate valgyti ir atbėga vaikas su lėktuvėliu, sakydamas: „Mama, žiūrėk“. Kokia jūsų reakcija? Patarčiau įsijausti į vaiko pasaulį ir bendrauti apie tai, kas jam įdomu, užduoti klausimų. Dažnai klausiame – „ar miegojai darželyje, ką valgei“? Bet vaikui tai neįdomu – jam kur kas įdomiau, kokį laivą jis pastatė, su kuo žaidė, ką patyrė, gal su kuo nors susipyko. Kalbėkitės, nes tada jis supranta, kad yra savo tėvams įdomus.
- Pagalvokime, ar tikrai visose situacijose reikia drausminti vaiką. Jeigu jis apžiūrinėja prekes parduotuvėje, neturėtume rėkti, kad padėtų į vietą, nes sudaužys; jeigu emocingai kalba – nereikėtų jo tildyti. Priimkite tai kaip natūralų dalyką ir leiskite vaikui taip elgtis.
„Vaikai iš problemų neišauga, tačiau problemos išauga kartu su vaiku. Kai vaikas pradeda elgtis netinkamai, galime išgirsti, „et, išaugs, ir kiti taip darė“. Tačiau taip nebus – jeigu matote problemas, kai vaikas mažas, imkitės veiksmų ir kryptingai spręskite bėdas. Jeigu vaikui trūksta dėmesio, jis iš to neišaugs, jeigu jis nemoka reikšti emocijų – jis iš to neišaugs, jeigu jam trūksta savo emocijų patvirtinimo – jis iš to neišaugs, tačiau problemos užaugs kartu su juo“, – tikino psichologė M. Karklytė.
