Bausti ar drausminti?
Z kartos vaikams bausmės netinka, jie jautriai reaguoja į bet kokio tipo prievartą, gėdinimą ar pažeminimą.
Susitarus dėl vienokių ar kitokių taisyklių, būtina sugalvoti ir tai, kas nutiks taisyklių nesilaikant. Čia tėvai dažnai susiduria su problema – nė vienas nenori savo vaiko skaudžiai bausti, bet ar įmanoma to išvengti? Psichologė teigia, kad svarbiausias yra tėvų mąstymas – ar jie nori savo vaiką prigąsdinti, kad jis šiukštu daugiau nenorėtų netinkamai elgtis, ar bando parodyti vaikui teisingą kelią, kuriuo eidamas jis bus saugus ir laimingas.
Z kartos vaikams bausmės netinka, jie jautriai reaguoja į bet kokio tipo prievartą, gėdinimą ar pažeminimą. Baudėjo vaidmenį prisiėmę tėvai gali sulaukti tikrai netikėtų reakcijų, kai vaikas patiria šoką ar ima bijoti savo gimdytojų. Bausmėmis galima pasiekti tik trumpalaikio efekto – pažeista savigarba anksčiau ar vėliau sugrįžta į savo pradinę būseną.
Drausminimas susijęs su natūralių pasekmių parodymu – pavyzdžiui, išdaužęs langą vaikas turi suprasti, kad tai kainuos jam ne kailio iškaršimą, o kišenpinigių netekimą tol, kol bus surinkta naujam langui reikalinga suma. Tiesa, tėvams galvojant apie natūralias pasekmes dažnai tenka palaužyti galvą, kas iš tiesų yra tos pasekmės ir kaip jas parodyti vaikui. Taigi, kaip sako R. Šilalytė, vaikų auginimas augina ir pačius tėvus.
Išdaužęs langą vaikas turi suprasti, kad tai kainuos jam ne kailio iškaršimą, o kišenpinigių netekimą tol, kol bus surinkta naujam langui reikalinga suma.
Parodant vaikui jo veiksmų pasekmes, reikėtų nepamiršti ir nuoširdaus pokalbio bei palaikymo – jam labai svarbus tonas, kuriuo tėvai sako rimtus dalykus. Tad derėtų išreikšti apgailestavimą, kad vaikui dėl savo elgesio dabar teks patirti šiokių tokių nemalonumų, tačiau tai padės suprasti, kaip svarbu laikytis taisyklių. Taip pat reikėtų suteikti vaikui vilties, padrąsinti jį, kad gyvenime tokių situacijų ateityje bus tik mažiau, jeigu jis stengsis savo netinkamo elgesio nekartoti.
Psichologė sako, kad nekalbėjimas su atžala kaip drausminimo būdas gali būti veiksmingas, tačiau nebent tuo atveju, jei jis taikomas labai retai ir mažais kiekiais. Ji kaip tik pataria savo jausmus išreikšti žodžiais ir vaikui tiesiai sakyti – „kai tu taip elgiesi, aš pradedu labai pykti (liūdėti, nerimauti ir pan.)“.
Taip pat skaitykite: Vaikų charakteris pagal Zodiaką
Svarbiausia – tėvų padrąsinimas
R. Šilalytė teigia, kad drąsinimas suteikia vaikams savarankiškumo – matydami ir girdėdami, kad jais pasitikima, jie jaučiasi turį atitinkamų kompetencijų ir patys geriau save vertina.
Vaikai, kurie dažnai tėvų baudžiami už įvairius nusižengimus, pripranta prie „blogiukų“ rolės ir stengiasi dar labiau ją išpildyti. Dėl to tėvams labai svarbu vaikų elgesio nepriimti asmeniškai ir pasakojant, kodėl vienas ar kitas dalykas yra visuomenėje nepriimtinas, kalbėti apie konkretų elgesį, o ne susiklosčiusią situaciją. Taip pat reikėtų atidžiai stebėti, kodėl vaikas pasirenka elgtis vienaip ar kitaip, analizuoti jo motyvus ir jausmus bei savo pamokymus orientuoti į ateitį, o ne tik galvoti apie tinkamą reakciją tinkamu laiku. Diskutuojant su vaikais įvairiais klausimais galima jiems perteikti tikrai platų pasaulio matymą.
R. Šilalytė teigia, kad drąsinimas suteikia vaikams savarankiškumo – matydami ir girdėdami, kad jais pasitikima, jie jaučiasi turį atitinkamų kompetencijų ir patys geriau save vertina. Vienos svarbesnių frazių tėvų žodyne turėtų būti „prašau, pabandyk dar kartą“, „pabandyk ir sužinosi“, „manau, kad tu sugebėsi“, „tikiu, kad tu padarysi“ ir „klysk, kiek tinkamas“.
Vertinant Z kartos vaikus, tėvams reikėtų vengti abstraktumo – pavyzdžiui, sakyti „šaunuolis“. Geriau atspindėti jo pastangas, sureaguoti ir pastebėti jo įdėtą darbą ir tobulėjimą. Juk vaikams džiaugsmą teikia ne tik įvertinimas, bet ir pati veikla, kuri, pastebėta tėvų, suteiks mažiesiems dar daugiau laimės.
