Kaip atskirti vaikams vertingą turinį nuo žalingo, koks yra personažų poveikis ikimokyklinukams ir kaip aptarinėti su vaikais jų pamėgtas istorijas bei teisingai pritaikyti jas auklėjime, pranešime spaudai įžvalgomis dalijasi psichologės Asta Blandė ir Miglė Motiejūnė.
Norint geriau suprasti, kokį poveikį vaikams gali turėti jų pamėgti personažai, reikėtų atsiminti bendrą principą – maži vaikai mokosi atkartodami elgesį, kurį mato. Ir visai nesvarbu, ar jie stebi santykius savo šeimoje prie vakarienės stalo, ar magiškų galių turinčios princesės nuotykius kino ekrane.
„Iki 7 metų vaikai sunkiai skiria realybę nuo fantazijos. Tai reiškia, kad viską, ką vaikas mato, jis priima kaip tikrovę, net jeigu tai – animacinis filmukas su kalbančiais vienaragiais“, – sako viena iš iniciatyvos „Sąmoninga šeima“ įkūrėjų, psichologė M.Motiejūnė.
Kaip pasakoja pašnekovė, vienas įtakingiausių, bet ne vienintelis tyrimas šioje srityje – eksperimentas, kai vaikams buvo parodytas įrašas, kuriame supykusi moteris muša lėlę. Vėliau įrašą stebėję vaikai mėgdžiodavo šį konkretų elgesį – supykdavę irgi mušdavo lėlę.
„Šis tyrimas buvo vienas pirmųjų, patvirtinusių prielaidą, kad vaikai gali perimti per ekraną stebimą elgesį, reakcijas“, – pabrėžia psichologė.
Kuo keisčiau atrodo kūriniai vaikams, tuo geriau?
Perimti stebimą elgesį mažiesiems netrukdo net tai, kad matomi personažai ne žmonės, o ryškių spalvų gyvūnėliai, keistų formų daiktai ar išgalvotos būtybės. Beje, vaikų istorijas lydinti nekasdieniška aplinka taip pat neretai tampa tėvų nuogąstavimų šaltiniu.
Tačiau, kaip pastebi psichologė, edukologė A.Blandė, jaudintis dėl išskirtinės vizualinės pusės nereikia – vaikų ir suaugusiųjų pasirinkimai gali skirtis.
„Suaugusiesiems dažniau patrauklesnės ramesnės spalvos, harmoningesnė, ne tokia ryški aplinka ar detalės. Vaikai gi dėmesį linkę kreipti į ryškesnius, kartais nestandartinius vizualinius sprendimus.
Vaikai lankstūs ir linkę daryti įvairius pasirinkimus, tačiau svarbi sąlyga – jų dėmesį patraukia saviti, turintys istoriją, unikalumą personažai, kurie atspindi konkretaus vaiko pasaulėjautą ir jam kylančius klausimus“, – sako edukologė.
Kaip apibendrina pašnekovės, toks vaikų imlumas reiškia, kad, pasitelkę mėgstamus personažus ir istorijas, tėvai iš tiesų gali mokyti vaikus pozityvaus elgesio modelių ir naudoti vaikams skirtą turintį kaip auklėjimo priemonę.
Kita vertus, tai taip pat reiškia, kad atsirinkti filmukus ir knygeles itin svarbu, nes mažuosius pasiekiančiose kūriniuose daug elgesio, kurio nenorėtume mokyti vaikų.
Vaikams svarbios kasdienybę atspindinčios istorijos
Tad kuo išsiskiria geras turinys vaikams? Psichologės įvardija, kad geriausia, jog vaikams skirti pasakojimai atitiktų jų realaus gyvenimo situacijas ir mokytų apie saugų elgesį bei socialinius įgūdžius, pavyzdžiui, kaip kurti santykius, išbūti su nesėkmėmis ir pan.
Bet, kaip pastebi A.Blandė, tai nereiškia, kad reikia vengti istorijų apie magišką pasaulį, kuriame galioja kitokie dėsniai nei realiame.
Pavyzdžiui, abi populiaraus filmo „Ledo šalis“ (angl. Frozen) dalys, nepaisant to, kad pasakoja apie magiškų galių turinčius veikėjus, atskleidžia įvairius išgyvenimus tarp seserų, parodo santykį su savo išskirtinumu bei emocijų kupiną kelionę, kaip nepaprastą savo asmenybės pusę priimti ir paversti stiprybe.
„Panašus pavyzdys – animacinis filmukas „Kiaulytė Pepa“. Nors pagrindiniai veikėjai ne žmonės, filmuko tema – darnių tarpusavio santykių šeimoje ir su bendraamžiais kūrimas. Apie santykius šeimoje ir kasdienius klausimus galime skaityti „Kakės Makės“ knygų serijoje.
Mano požiūriu, ši serija vertinga tuo, kad joje suprantamai ir patraukliai atskleidžiami kasdieniai vaikų ir suaugusiųjų „reikalai“, kelionė išeičių link, praktiniai bei įvairiapusiai sprendimai“, – pasakoja A.Blandė.
Kuo gali būti naudingos sukrečiančios pasakos?
Netikėta, bet vaikams gali būti naudingos ir pasakos, kuriose apstu žiaurių scenų. Nors kiekviena šeima turi pati nuspręsti, ar skaityti mažiesiems šiuos kūrinius, M.Motiejūnė pastebi, kad pasakos suteikia tai, ko dažnai negali pasiūlyti pabrėžtinai optimistinis, „rožinis“ kūrybos vaikams pasaulis – jos leidžia vaikams pažvelgti į akis savo slapčiausioms baimėms.
„Nėra abejonės, kad agresija ekrane vaikus traumuoja ir gali išmokyti neigiamų elgesio modelių. Tačiau agresija literatūroje veikia kitaip. Kas bus, jei mane kas nors nuskriaus? Kas bus, jeigu tėvai mirs? Tai tik dalis vaikams ramybės neduodančių klausimų, į kuriuos jie gali rasti atsakymą pasakose. Pavyzdžiui, brolių Grimų pasakose dažnai aprašoma skriauda, pyktis, neteisybė, kerštas, o tai leidžia vaikams saugiai išgyventi sudėtingas emocijas.
Svarbu pabrėžti, kad skaitant pasakas, pats smurto vaizdinys vaikui nėra demonstruojamas ir jis viską įsivaizduoja tik tiek, kiek leidžia jo mąstymas bei patirtis, todėl ir poveikis, kurį turi smurtas ekrane ir literatūroje, iš esmės skiriasi“, – pabrėžia vaikų ir paauglių psichologė M.Motiejūnė.
Užduoti klausimus ir nepiršti sau patogių atsakymų
Parinkus tinkamus kūrinius, svarbu šią kūrybą kartu su vaiku aptarti. Kaip pastebi M.Motiejūnė, peržiūrėto filmuko ar perskaitytos knygelės aptarimas nebūtinai turi atimti daug laiko.
„Vertingiausia atkreipti vaiko dėmesį į veikėjų emociją, elgesį, jeigu pavyksta – ir į mintis, jei personažas jas įgarsina. Šie trys analizės aspektai svarbūs, nes susiję su vaiko savireguliacija – lavina jo gebėjimą atidėti savo poreikius, kai tai įprasta socialinėse situacijose, pavyzdžiui, nesimušti, jeigu jam neleidžiama kažko daryti, gražiai palaukti savo eilės, net jei laukti atsibodo“, – vardija psichologė.
Pasak A.Blandės, pasitelkus mėgstamus veikėjus, vaikus galima motyvuoti spręsti ir kasdienius klausimus, ugdyti naujus įpročius ar sustiprinti gebėjimus. Tam, kad tai pavyktų, reikia kantriai ir ramiai bendraujant su vaiku perkelti mėgstamos istorijos pamokas į vaiko pasaulį.
„Norint sėkmingai pritaikyti mėgstamą vaiko istoriją jo gyvenime, svarbu neskubėti ir, kalbantis su vaiku, rasti sąsajų tarp istorijos ir jo problemų kurioje nors srityje. Būtina atsisakyti intensyvaus nurodymo, kaip vaikas turi daryti („ar matai, kad reikia tik taip“), gąsdinimo („jei nesielgsi taip, pamatysi, kas tau bus“), patogaus interpretavimo („neklausysi – pabėgs ausys, kaip Kakei Makei“)“ ,– pasakoja A.Blandė.
Būtina atsisakyti intensyvaus nurodymo, kaip vaikas turi daryti.
M.Motiejūnė taip pat atkreipia dėmesį, kad tėvai ne visada tinkamai pritaiko vaiko pamėgtas istorijas auklėjime ir tai gali turėti net traumuojantį poveikį.
„Dažniausiai tėveliai neatsispiria pagundai pateikti kokį nors gąsdinantį moralą, pavyzdžiui, „bus kaip toje pasakoje, kurioje vaikas neklausė tėvų ir numirė“ arba prigąsdina Netvarkos Nykštuku taip, kad vaikas ne tik nesitvarko, bet ir negali užmigti iš baimės.
Tam, kad išvengtumėte tokių klaidų, reikia atsiminti, jog daug vertingiau, kai vaikas pats atranda moralą, nusprendžia, kas yra gerai, o kas – blogai. Tėveliams svarbu tik jį palydėti iki išvadų, padėti suprasti, kodėl veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė“, – pabrėžia vaikų psichologė.
Net geriausias turinys gali būti žalingas
Net žinodami, kaip atskirti gerą, rekomenduojamą turinį vaikams, tėvai ne visada gali sukontroliuoti, ką vaikai žiūri, be to, draudimai šioje srityje dažnai nebūna veiksmingai. Priešingai – jie gali paskatinti vaiką dar labiau susidomėti tuo, kas draudžiama.
„Kiekviena šeima turi savo kriterijus, kokia informacija gali pasiekti jų vaikus. Jei tėvai turi kokių nors abejonių, vadinasi, turinys prieštarauja šeimos įsitikinimams, vertybinėms nuostatoms ar yra nepriimtinas dėl vienokių ar kitokių pateikimo būdų. Vis dėlto veiksmingiausia, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, leisti vaikui pačiam rinktis, ką žiūrėti, o ko – ne.
Taip pat – bendravimas, diskusijos, argumentai, girdėjimas, ką ir kaip turinyje mato ir supranta vaikas. Beje, ne tik vaikams, bet ir mums visiems svarbu nuolat mokytis užduoti tinkamus klausimus ir stiprinti kritinį mąstymą“, – pastebi vaikų psichologė A.Blandė.
Abi specialistės atkreipia dėmesį, kad šiandien svarbus ne tik kokybiškas turinys, bet ir tai, kaip bei kiek dažnai vaikas jį vartoja.
„Televizorius, išmanusis, planšetė – nustatyta, kad šios priemonės jau savaime yra žalingos vaikams, jei naudojamos ilgesnį laiką. Vilniaus universiteto mokslininkai ne taip seniai pateikė tyrimų išvadas, kuriose mažyliams iki 2 metų rekomenduoja tik skaityti, o 2–5 metų vaikams prie ekranų praleisti ne ilgiau nei 1 valandą.
Jeigu ekranas tampa aukle, tai gali turėti ilgalaikių pasekmių, iš kurių rimčiausia – sunkumas valingai sutelkti ir išlaikyti dėmesį. Būtent šio įgūdžio vaikams prireikia mokantis mokykloje“, – paaiškina M.Motiejūnė.
