Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, gimdymo patirčių tema vis daugiau diskusijų kyla ir Lietuvoje. Psichologijos mokslų daktarė Eglė Mažulytė-Rašytinė teigia, kad gimdymo patirtis gali turėti įtakos visam likusiam moters ir jos artimųjų gyvenimui. Vilniaus universitete mokslininkė vykdo traumų psichologijos ir suicidologijos srities mokslinius tyrimus. Tapus mama, moters profesinis kelias įgijo dar ryškesnį kontūrą, nes prie šių temų tyrinėjmo prisidėjo ir specifiniai motinystės patirčių aspektai.
Jau ketvirtus metus dr. Eglė Mažulytė-Rašytinė kartu su Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga vykdo didžiulės apimties tyrimą, kuriuo siekia įvertinti gimdymo patirtis Lietuvoje. Apklausoje kasmet dalyvauja daugiau nei po tūkstantį moterų, o jos duomenys ne tik pristato moterų balsus, bet ir kviečia siekti realių sveikatos sistemos priežiūros pokyčių.
Apie tai, kaip pasikeitė diplomuotos psichologės, mokslininkės gyvenimas pačiai tapus mama ir apie gimdymo patirties svarbą moterų gyvenimo kokybei dr. Eglę Mažulytę-Rašytinę kalbino rašytoja Vitalija Maksvytė.
– Еsate psichologijos mokslų daktarė ir mama. Ką motinystė labiausiai pakeitė jūsų gyvenime?
– Man tėvystės psichologijos temos buvo visada artimos. Karjeros pradžioje, dar studijų metais, svarsčiau rinktis vaikų raidos psichologijos kryptį (juk žmogaus raida prasideda dar gimdoje), vėliau pasirinkau klinikinės psichologijos, tiksliau, traumų psichologijos bei suicidologijos specializacijas.
Labai natūraliai, besilaukiant pirmagimio, svarbūs tapo nėštumo, gimdymo ir tėvystės bei motinystės psichologijos aspektai. Man tapo svarbu suprasti, kas nutinka, kad vaiko gimimą, įprastai visuomenėje matomą kaip itin džiugų įvykį, moteris gali išgyventi kaip traumą, kokie gimdymo patirties veiksniai yra svarbūs moters psichikos sveikatai po gimdymo, kodėl kai kurioms moterims pasireiškia pogimdyminė depresija ar net mintys apie savižudybę.
Tapimas tėvais apima daugelį procesų. Jis gali prasidėti dar tada, kai pora ima hipotetiškai kalbėtis apie galimus vaikus pačioje romantinių santykių pradžioje. O pabaigos greičiausiai net ir neturi.
Pamažu visi šie klausimai įsiliejo į mano profesinį lauką – tiek iš mokslinės pusės (tyrinėjant šiuos reiškinius), tiek praktinės – teikiant psichologinę pagalbą moterims, kurios savo motinystės kelyje susiduria su įvairiais psichikos sveikatos iššūkiais.
– Iš patirties žinau, kad kartais motinystę ir karjerą suderinti būna lengviau, o kartais – net labai sudėtinga. Kaip jums sekasi suderinti motinystę ir karjerą?
– Turbūt panašiai, kaip ir derinti motinystę ir laisvalaikį, motinystę ir tarpasmeninius santykius ar kitas mano gyvenime iki vaiko gimimo buvusias svarbias sritis. Dažniau sunkiau nei lengviau. Jau vien dėl to, kad paprasčiausiai atsirado daugiau ką derinti. Bet iš tiesų, man labai padeda mano karjeros lankstumas, ypač tai, kad galiu pati kontroliuoti savo darbo laiką. Ne mažiau padeda ir tai, kad abu su vyru esame labai lygiavertiškai įsitraukę į vaiko auginimą, štai net ir vaiko priežiūros atostogas dalinomės per pusę. Norėčiau turėti taip vadinamą „savo kaimą“ – t. y. artimųjų pagalbos ratą – arčiau savęs, bet abu su vyru esame kilę iš Kauno, tad neretai mus galima sutikti kelyje Vilnius–Kaunas.
– Ką reikėtų žinoti apie vaiko gimimo įtaką mamos ir visos šeimos gyvenimui?
– Vaiko atėjimas į šeimą yra ypatingas visai šeimai. Nors būdų, kaip vaikai atkeliauja į šeimas, yra įvairių (pvz., įvaikinimas), dažniausiai tai įvyksta vaikui gimstant. Gimdymas yra vienas iš svarbių motinystės ir tėvystės etapų. Sakau etapų, nes tapimas tėvais apima daugelį procesų. Jis gali prasidėti dar tada, kai pora ima hipotetiškai kalbėtis apie galimus vaikus pačioje romantinių santykių pradžioje. O pabaigos greičiausiai net ir neturi. Tėvystė trunka visą žmogaus gyvenimą, net kai vaikai seniai suaugę.
Gimdymą noriu išskirti kaip labai keičiančią ir transformuojančią patirtį. Jos poveikis juntamas visų šeimos narių, ir kiekvienam skirtingai. Moteriai čia tenka aktyvusis – gimdančiosios – vaidmuo. Nepaisant to, kad vis daugiau partnerių renkasi įsitraukti į gimdymą ir palaikyti moterį, gimdo vis tik ji. Net jei gimdymas įvyksta atliekant planinę cezario operaciją, kur tarsi svarbesnį vaidmenį atlieka medikai (net galima išgirsti tokius gana menkinančius vertinimus, jog moteris „gimdė ne pati“), norisi pabrėžti, kad gimdyvės vaidmuo, jos patirtis ir patiriama transformacija lieka tokie pat svarbūs.
– Vis garsiau psichikos sveikatos specialistai kalba apie tai, kad, regis, tik fiziologiniai procesai, vykstantys gimdymo metu moters kūne, gali turėti įtakos visam jos likusiam gyvenimui. Kiek tai tiesa?
– Kad moters organizmas nėštumo ir gimdymo metu patiria ypatingų pokyčių, yra faktas. Akivaizdus įrodymas – devynis mėnesius vaisius augo moters gimdoje, o po gimdymo jau guli mamai ant rankų. Tačiau yra ir ne tokių pastebimų, bet itin reikšmingų dalykų. Tarkime, išsiskiria milžiniški kiekiai hormonų, dėl kurių prasideda ir yra palaikoma gimdymo veikla. Dėl jų vyksta sąrėmiai ir gimdos kaklelio vėrimasis, hormoniniai pokyčiai po gimdymo skatina gimdą trauktis, kad moteris nenukraujuotų, „užkuria“ mamos pieno gamybos procesą.
Visi šie ypatumai nėra tik nėštumo ir jo pabaigos, gimdymo rezultatas ar neišvengiamybė. Nuo jų priklauso ir tai, kaip vėliau klostysis motinystės kelias. Sudėtingos gimdymo ar pogimdyminio periodo patirtys motinystės pradžią gali gerokai apkartinti. Gimdymo patirtis yra reikšmingai susijusi su moters psichikos sveikata po gimdymo – tai, kaip minėjote, rodo įvairūs moksliniai tyrimai.
– Profesinio ir asmeninio kelio tarsi nepakako – esate aktyvi asociacijos Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga (MGIS) narė. Kas paskatino prisidėti prie visuomeninės veiklos?
– Į MGIS veiklą įsitraukiau ir kaip specialistė, ir kaip mama. Pirmiausia turbūt dėl to, kad tikėjausi prisidėti prie sveikatos priežiūros sistemos pokyčių Lietuvoje ir norėjau atidžiau kaip mokslininkė patyrinėti motinystės patirčių sritį. Jau daugiau kaip 3 metus esu Valdybos narė. Taip pat esu atsakinga už MGIS apklausos „Mano gimdymas“, kurią vykdome jau ketverius metus iš eilės, organizavimą. Štai ir dabar, iki birželio 1 d., kviečiame visas 2023 m. Lietuvoje gimdžiusias moteris užpildyti apklausą ir pasidalinti savo gimdymo patirtimi, nes kiekvienos jų gimdymo istorija yra svarbi! Užpildyti apklausą galima iki gegužės pabaigos, o paskui lauks ilgas ir kruopštus duomenų analizės ir išvadų rengimo procesas.
– Pagal šios apklausos duomenis, kokie didžiausi iššūkiai kyla moterims gimdant ir po gimdymo mūsų šalyje?
– Moterų psichikos sveikatos po gimdymo tema vis dažniau nuskamba Lietuvos visuomenėje. Deja, dažniausiai tik po itin skaudžių įvykių. Tikro, laiku skirto ir deramos kokybės dėmesio jai vis dar trūksta. Todėl vykdydamos apklausą moterų klausiame ne tik apie jų gimdymo patirtis, bet ir psichologinę savijautą po gimdymo. Mūsų duomenimis, net 22–24 proc. moterų po gimdymo galima įtarti pasireiškus pogimdyminę depresiją, iki 10 proc. moterų dėl patiriamų sunkumų pasireiškia noras save žaloti (net 7 moterys, kurias apklausėme praėjusiais metais, nurodė, kad joms buvo taip sunku, jog jos netgi mėgino nusižudyti), dar apie 1 proc. moterų susiduria su reikšmingais potrauminio streso sutrikimo simptomais po gimdymo. Sugrįžtant prie gimdymo patirčių, jau minėjau, kad tai, kaip moteris patiria savo gimdymą, yra susiję ir su jos psichologine savijauta po gimdymo. Mūsų apklausos duomenys taip pat rodo, kad moterims, kurios savo gimdymo patirtį vertina kaip blogą ar net traumuojančią, dažniau pasireiškia sunkesni pogimdyminės depresijos ar potrauminio streso po gimdymo simptomai.
– Pagal jau turimus apklausos duomenis, kаip vertintina nėštumo ir gimdymo priežiūros sistema Lietuvoje?
– Suprantama, kad prasta gimdymo patirtis daliai moterų yra susijusi su gimdymo metu įvykusiomis komplikacijomis, kai prireikia atlikti skubią cezario pjūvio operaciją, kai moteris ilgesnį laiką būna atskirta nuo naujagimio, apskritai su ilgesniu ligoninėje po gimdymo praleistu laiku. Šių aplinkybių dažniausiai pakeisti negalime.
Tačiau yra nemažai kitų reikšmingų faktorių, kurie prisideda prie subjektyvaus moters gimdymo patyrimo ir kurie galėtų būti keičiami. Iš apklausos duomenų matome, kad tos moterys, kurios savo gimdymo patirtį vertina kaip blogą, patyrė daugiau apribojimų laisvai judėti gimdymo metu, gimdė mažiau joms pačioms priimtinoje gimdymo pozoje, negavo pakankamai informacijos apie siūlomas intervencijas, patyrė didesnį spaudimą sutikti su intervencijomis, nebuvo atlieptas jų skausmo malšinimo poreikis (tiek tų, kurioms nesuteiktas skausmo malšinimas to pageidaujant, tiek tų, kurioms jis buvo aktyviai siūlomas ar paskirtas to nenorint), buvo suteikta mažiau galimybių pasinaudoti nemedekimentiniais skausmo malšinimo būdais.
Moterų psichikos sveikatos po gimdymo tema vis dažniau nuskamba Lietuvos visuomenėje. Deja, dažniausiai tik po itin skaudžių įvykių.
Moterys taip pat išskiria netinkamą ligoninės personalo elgesį – patirtus gąsdinimus, patyčias, o kartais net ir prievartą gimdymo metu, taip pat esama duomenų apie išsamios informacijos apie naujagimio ir (ar) savo sveikatos būklę po gimdymo trūkumą. Kai tokių neigiamų patirčių mažiau, moterys rečiau susiduria su pogimdyminės depresijos simptomais ar potrauminio streso reakcijomis po gimdymo.
– Kоkius pokyčius, o gal net naudas jau atnešė ši anketa?
– MGIS misija – įgarsinti gimdyves ir joms atstovauti siekiant psichologiškai ir fiziškai saugios gimdymo patirties. Tą daryti mus ir įgalina šios apklausos duomenys. Jie leidžia geriau suprasti moterų patirtis ir jų poreikius gimdymo priežiūros metu.
Per pastaruosius kelerius metus užmezgėme glaudų bendradarbiavimą su Lietuvoje veikiančiais gimdymo stacionarais, vykstame į susitikimus su ligoninių atstovais ir pristatome jiems apklausos rezultatus. Džiaugiamės jausdamos susidomėjimą iš medikų, net jei tenka kalbėti apie egzistuojančias gimdymo priežiūros sistemos problemas ir skaudulius. Deja, nepaisant pasiektų puikių rezultatų Lietuvos gimdyvių ir naujagimių išgyvenamumo srityje, problemų gimdymo priežiūros srityje tikrai turime.
– Ar šios problemos būdingos tik Lietuvai?
– Tikrai ne. Mūsų problemos nėra išskirtinės Europos mastu. Štai visai ką tik Jungtinėje Karalystėje buvo pristatyti pirmojo šalies istorijoje parlamentinio tyrimo apie traumuojančias moterų gimdymų patirtis rezultatai. Jie parodė, kad, cituoju, „prasta gimdymo priežiūra pernelyg dažnai priimama kaip norma“.
Skaitydama šio tyrimo ataskaitą, nemažai panašumų įžvelgiau ir su Lietuvos gimdymo priežiūros sistema. Taigi gimdymo priežiūros sistemos problemas sprendžiame ne vieni ir čia dar tikrai galime labai daug nuveikti. Kita vertus, man didelį įspūdį paliko britų parlamentarų reakcija. Sveikatos apsaugos ministrė moterų klausimais po šios ataskaitos viešai atsiprašė moterų ir paragino vyriausybę paskelbti nacionalinę motinystės gerinimo strategiją, kuriai vadovautų komisaras, tiesiogiai pavaldus ministrui pirmininkui. Žinoma, atsiprašymas yra simbolinis gestas, tačiau labai reikšmingas, parodantis, kad moterų patirtys yra išgirstos, pripažįstamos. Lietuvoje, deja, viešumoje mes kur kas dažniau išgirsime moterų gimdymo patirčių nuvertinimą ir sumenkinimą.
Mūsų duomenimis, net 22–24 proc. moterų po gimdymo galima įtarti pasireiškus pogimdyminę depresiją, iki 10 proc. moterų dėl patiriamų sunkumų pasireiškia noras save žaloti.
– Atsižvelgiant į minėtą problemų ir iššūkių gimdymo srityje panašumą, galbūt užsienio šalių įžvalgas ir rekomendacijas būtų galima pritaikyti Lietuvoje?
– Nemažą dalį iš minėto Jungtinės Karalystės parlamentinio tyrimo suformuluotų rekomendacijų tikrai galima būtų pritaikyti ir Lietuvai. Štai kad ir keli pavyzdžiai: gerbti įvairius moterų pasirinkimus dėl jų gimdymo, užtikrinti galimybes gauti gimdymo skausmo malšinimą ir kiek įmanoma rečiau atskirti naujagimius nuo motinų, nacionaliniu mastu pradėti teikti standartizuotas paslaugas po gimdymo, sakykime, galimybę visoms motinoms saugiai aptarti savo gimdymo patirtį, užtikrinti visuotinę prieigą prie specializuotų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų moterims visoje šalyje.
– Kiek, jūsų duomenimis, su psichikos sveikatos sunkumais po gimdymo susiduriančių Lietuvos moterų kreipiasi pagalbos?
– Tik maža dalis (apklausos duomenimis – vos trečdalis) moterų, susiduriančių su minėtais psichikos sveikatos sunkumais po gimdymo, kreipiasi pagalbos. To priežastys gali būti labai įvairios. Pradėčiau turbūt nuo pagalbos prieinamumo, nes moteriai, besirūpinančiai naujagimiu, iš tiesų gali būti labai sunku pagalbos ieškoti ar suradus turėti galimybę ja pasinaudoti, jei šalia nėra palaikymą ir praktinę paramą teikiančio artimųjų ar dar platesnio rato.
– Galbūt yra ir daugiau priežasčių, kodėl moterys neskuba ieškoti pagalbos? Kas jas stabdo?
– Iš apklausos duomenų matome, kad nemaža dalis moterų patiriamų psichikos sveikatos sunkumų nevertina kaip itin ryškių, t. y. reikalaujančių pagalbos. Gali būti, kad dalis moterų šiuos sunkumus sumažina ar sumenkina, besilaikydamos pozicijos, kad „dar nėra taip blogai“, dėl vis dar gajos psichikos sveikatos stigmos. Mūsų visuomenėje dar per dažnai sutinkama nuostata, kad mama privalo džiaugtis kūdikiu ir mėgautis motinyste. Moterų atviri pasidalijimai patirtimis irgi neretai sumenkinami ir jos kaltinamos silpnumu, išlepimu.
Gali būti, kad daliai moterų tiesiog trūksta žinių apie pogimdyminiam laikotarpiui būdingus psichikos sveikatos iššūkius (pvz., pogimdyminę depresiją), joms taip pat gali būti sunku ir sau pripažinti, kad jų patiriami sunkumai gali reikšti psichikos sutrikimą.
– Kiek apklausa atsinaujina, kiek ją tobulinate?
– Siekdamos geriau suprasti moterų poreikius, šiais metais į apklausą įtraukėme papildomus klausimus apie emocinę paramą – kiek ir kokios jos moterys sulaukia po gimdymo iš savo socialinio rato (artimųjų, platesnės bendruomenės ir pan.), kiek moterų emocinės paramos poreikis yra atliepiamas. Stengiamės apklausą kasmet peržvelgti, papildyti pagal gaunamus atsiliepimus, padaryti patogesnę naudoti, kad ji būtų ne tik moksliškai pagrįsta, bet ir lengvai prieinama pirmuosius metus po gimdymo išgyvenančioms moterims.
– Аpie kokią nėščiųjų ir motinų priežiūros sistemą Lietuvoje svajotumėte ir kaip mama, ir kaip specialistė?
– Tokią, kuri būtų orientuota į gimdyvę ir lanksčiai atlieptų skirtingus moterų poreikius. Nėra vieno recepto, kaip konkrečiai turėtų atrodyti „teisinga“ gimdymo priežiūra, tačiau būtent įsiklausymas į gimdančią moterį, jos poreikių pripažinimas ir pagarba gimdymo pasirinkimams, gali užtikrinti kuo pozityvesnę gimdymo patirtį ir sklandesnį kelią į motinystę.
