Meilė ar įsimylėjimas?
Anot psichoterapeuto, mūsų kultūroje dažnai neskiriami du visiškai skirtingi dalykai – įsimylėjimas ir meilė. Jo teigimu, kai kurie žmonės meilę tapatina su įsimylėjimu ir klaidingai tiki, kad „drugeliai pilve“ yra ta „tikroji meilė“.
„Bet noriu pasakyti, kad įsimylėjimas yra tiesiog laikinas psichikos sutrikimas. Kodėl? Vienas dalykas, įsimylėjusiam žmogui sutrinka realybės suvokimas (tas, kurį jis įsimylėjo, tampa absoliučiai teigiamu personažu).
Antra, visas įsimylėjusio žmogaus dėmesys būna nukreiptas tik į įsimylėjimo objektą, o visi kiti lieka nebesvarbūs. Trečia, įsimylėjusiam žmogui sutrinka gebėjimas prognozuoti ateitį: jis įsivaizduoja, kad su tuo žmogumi nugyvens visą gyvenimą ir tai yra gražiausias dalykas, kurį jam dievas padovanojo“, – komentavo E.Laurinaitis.
Įsimylėjusio žmogaus smegenyse serotonino padaugėja 4 kartus. Dėl organizmui būdingos adaptacijos po 3–6 mėnesių įsimylėjimas pradeda blėsti.
Visa tai paaiškinama biochemiškai: įsimylėjusio žmogaus smegenyse serotonino padaugėja maždaug keturis kartus. Kita vertus, dėl organizmui būdingos adaptacijos po trijų–šešių mėnesių įsimylėjimas pradeda blėsti. E.Laurinaitis juokavo, jog tai lemia situacijas, kai galvoji: „Ir kaip aš galėjau būti su tuo žmogumi?“
Kas sudaro meilės ryšį
Meilę E.Laurinaitis apibrėžia kaip dviejų žmonių ryšį, juos siejantį keturiais lygmenimis.
Pirmas lygmuo yra biologinis. Tai – paros ritmo, kūno kvapo, seksualumo, temperamento suderinamumas. E.Laurinaičio teigimu, visi šie dalykai yra įgimti, tad jiems stipriai nesutampant, poroms tenka ieškoti prisitaikymo būdų, kas įprastai sukelia daug sunkumų.
Antrasis lygmuo yra emocinis. Šia prasme santykyje yra svarbūs statuso (savijautos vienas kito atžvilgiu), pasitikėjimo savimi ir kitu, priklausymo (artumo), autonomijos (balanso tarp asmeninės laisvės ir santykio) bei teisingumo („ar jaučiuosi, kad partneris su manimi elgiasi teisingai“) aspektai.
Trečiasis lygmuo yra psichologinis. Tai – jausmų išraiškos būdų ir bendravimo įgūdžių suderinamumas. E.Laurinaičio teigimu, reikėtų atkreipti dėmesį, kad moterų ir vyrų išraiškos būdai labai skiriasi ir dėl to susikalbėti būna sunku, bet, pasigilinus vienam į kitą, galima išmokti sutarti.
Ketvirtasis lygmuo yra filosofinis. Tai yra „žiūrėjimas viena kryptimi“. Filosofinis ryšio lygmuo nurodo, jog porą sieja bendros vertybės ir bendra gyvenimo prasmė.
Pasak psichoterapeuto, jei porą sieja tik biologinis ir emocinis lygmuo – jie gali būti puikūs meilužiai, bet ne daugiau. „Jei nėra suderinamumo psichologiniame ir filosofiniame lygmeny, negadinkite šito ryšio santuokomis“, – teigė E.Laurinaitis.
Socialinės ir emocinės šeimos funkcijos
Toliau E.Laurinaitis nurodė, kokios yra šeimos socialinės ir emocinės funkcijos. Anot jo, vienos svarbiausių yra galimybė patirti saugumą, išsikrauti (ne vienam ant kito, o šalia kito), gauti palaikymą, tarpusavio įvertinimą. Taip pat šeimoje svarbus socialinis mokymasis (kai mokomasi iš vienas kito įgūdžių), buitinis treniravimasis (kai mokomasi kurti buitį), seksualinių vaidmenų pasiskirstymas ir finansinio elgesio modeliai (kai mokomasi valdyti finansus).
E.Laurinaitis paaiškino, jog šios funkcijos apima ne tik vyro ir moters santykį, tačiau ir jų santykį su vaikais.
Jis taip pat pridūrė, kad šeimoje vaikui yra labai svarbus tiek santykis su tėvu, tiek su mama: „Tėvo ir motinos meilė yra skirtingos. Motinos meilė ta, kuri užtikrina vaikui saugumą; motina visada priglaus savo vaiką, kad ir kas būtų atsitikę ar ką jis būtų padaręs.
Tėvui svarbu, kad vaikas atitiktų jo lūkesčius. Tėvas myli ne už tai, kad vaikas yra, o už tai, koks jis yra. Ir nors dažnai moterys sako, kad čia ne meilė, tai netiesa. Čia labai svarbi meilė, todėl, kad vaikui galiausiai teks išeiti į pasaulį ir mokėti atitikti kitų žmonių lūkesčius ir reikalavimus.“
Finansinė nelygybė – konfliktų šaltinis
Plačiau kalbėdamas apie finansus šeimoje, E.Laurinaitis pasidalijo statistika: nors įprasta manyti, kad bendras šeimos biudžetas yra sveikos šeimos požymis, net 77 proc. jaunų šeimų turi atskirą biudžetą, o 30 proc. porų nežino, kiek uždirba jų partneris.
„Galiu pasakyti, kad finansinė nelygybė tarp partnerių yra vienas pagrindinių konfliktų šaltinių. Jeigu moteris uždirba mažiau, dažniausiai ji būna išnaudojama, o jei moteris uždirba daugiau už vyrą, dažniausiai jis „užgeria“. Naujoji realybė tokia, kad nors atsiranda vis daugiau šeimų, kur moteris uždirba daugiau už vyrą, „bosu“ šeimoje ji netampa“, – tikino E.Laurinaitis.
Kaip mokyti vaikus finansų
Psichoterapeutas taip pat pasidalijo psichologės Gintarės Jurkevičienės patarimais, kaip šeimoje mokyti vaikus finansinio raštingumo.
Pirmiausia, išmokykite vaiką elgtis su pinigais parduotuvėje. Maždaug septynerių–aštuonerių metų vaikas turėtų suprasti, kiek kas kainuoja, mokėti suskaičiuoti grąžą. Tuomet galima paskirti dienpinigių, kurių dydis turi atitikti vaiko pinigų išleidimo galimybes. Vyresniam vaikui galima duoti pinigų savaitei.
Taip pat tėvai neturėtų vaikui mokėti už pareigas (mokymąsi, kambario tvarkymą, indų suplovimą pavalgius, kt.), tačiau už papildomus darbus, kaip žolės pjovimas aplink namą, galima sutarti tam tikrą mokestį.
Kitas dalykas, parduotuvėse prie vaikų ir su vaikais atsiskaitinėkite grynais pinigais. Kortelė yra psichologinė apgavystė, ji sukuria iliuziją, kad pinigų visada yra. Netgi suaugusieji kartais neatsikrato šios iliuzijos.
Be to, stebėkite, kaip kalbate apie pinigus prie vaikų. Kai jų trūksta, o kažkas jų turi daugiau, ar nepavyduliaujate, ar nekaltinate turtingesnių?
„Galiausiai, nereikia vaikams pasakoti, kas kur ką apvogė ar apgavo, nes tai sukuria įspūdį, kad pinigai yra blogis. O pinigai iš tikrųjų yra abstrakcija – nei gėris, nei blogis. Mes susitarėme, kad tų popieriukų vertė yra tokia, už kurią gauname tam tikrą kiekį paslaugų. Taigi pinigai iš esmės yra tiesiog bendro socialinio susitarimo reikalas“, – teigė E.Laurinaitis.
