– Paminėjote konfliktus ir kovas dėl smulkmenų. Neretai tie konfliktai būna dėl būrelių. Tėtis ar mama atveda septynerių metų vaiką į muzikos mokyklą, pasodina prie fortepijono, o po kelerių metų vaikas pasako – aš nebenoriu, aš noriu lankyti futbolą, tapybą. Ar reikėtų kovoti su vaiku tokiu atveju ir reikalauti baigti muzikos mokyklą?
– Turbūt atskirą traktatą galima būtų parašyti, kaip mes visi Lietuvoje baigiame muzikos mokyklas ir apeiname pianiną net nepastebėdami, kad jis yra namuose. Čia sudėtingesnis klausimas.
Jei mokytojai mano, kad vaikas tikrai turi gabumų ir reikia puoselėti tą talentą, tada galima rasti būdų, kaip išlaikyti ir skatinti motyvaciją.
Ar tęsti mokslus muzikoje mokykloje, tėvai turėtų pasitarti su muzikos mokytojais. Jei mokytojai mano, kad vaikas tikrai turi gabumų ir reikia puoselėti tą talentą, tada galima rasti būdų, kaip išlaikyti ir skatinti motyvaciją.
Bet jei tai labiau tėvų noras, patarčiau leisti vaikui pabandyti kitus būrelius.
Kalbant apie būrelius, daug tėvų tikrai yra sutrikę, ką daryti, kokių imtis priemonių, kad vaikas nemestų. Manau, kad pradinėje mokykloje vaikas gali išbandyti įvairius dalykus.
Penkiametė, norinti būti balerina, tikrai nežino, kad jai dėl to skaudės kojas, kad ji turės sunkiai dirbti, kad bus visokių nemalonių pojūčių. Ji tik mato sceną ir įsivaizduoja, kaip ten šoks. Nereikia ant vaiko supykti, kad jis nebenori sunkaus, kankinančio patyrimo. Gal jis nori eiti pabandyti piešti. Taigi pradinėje mokykloje vaikas gali bandyti ieškoti savo sporto, savo meninės veiklos, savo mokslo.
Bet, pabaigus tas paieškas, tarkim, kokioje ketvirtoje ar penktoje klasėje, tėvai galėtų pasakyti: „Tu išbandei daug dalykų, ir dabar turėtum lankyti vieną sporto ir vieną meno ar mokslo būrelį. Tu žinai, kas tai yra, tad nuspręsk ir turėsi lankyti mažiausiai metus ar dvejus, nepriklausomai nuo to, kaip norėsis ar nesinorės.“
Manau, kad labai sveika turėti užklasinės veiklos, tik, jei, pavyzdžiui, sporto būrelis yra tik čempionams gaminti, jis taps dar viena nemalonia prievartine veikla. Šiuo atveju tėvai turi būti atidūs ir neleisti savo vaikų kankinti, kai bet koks malonumas paverčiamas sunkiu, nemaloniu kažkokio rezultato siekimu, kurio iš esmės niekam nereikia.
– Viename interviu esate sakiusi, kad šiandieniniai tėvai, nors nemažai domisi, kaip ugdyti vaikus, nebemoka džiaugtis dabarties akimirka. Daugelis koncentruojasi tik į didelius ateities tikslus, skubina vaikus gyventi, t. y. darželinukui aiškina, kad jis, atėjęs į mokyklą, turės gerai mokytis, siekti aukštų akademinių rezultatų, nes tik tokiu atveju patirs sėkmę, įstos į prestižinį universitetą, gaus gerai apmokamą darbą, galbūt net gyvens Vakaruose, nieko nestokos.
O tas vaikiukas klausosi ir galvoja, ką tie tėvai šneka. Taigi mes bandome vaikus motyvuoti tokiais dalykais, kurie gali nutikti po kelių dešimčių metų, todėl nei paaugliai, nei mažyliai mūsų ir negirdi. Taigi kaip vaiką skatinti, motyvuoti?
– Geriausia visų laikų motyvacijos priemonė – įvertinimas to, kas mums jau pavyko ir įvyko, to, kas mes esame šiandien ir dabar.
Mano pažįstama mergaitė pradėjo mokytis nelietuviškoje mokykloje, visiškai nesuprasdama kalbos. Būdama labai mažutė, ji nuėjo į tolimo krašto mokyklą ir po pirmos dienos grįžo su tokiais mokytojos atsiliepimais: labai gerai sekasi skaičiuoti, talentinga šachmatuose, labai sociali ir komunikabili. Be to, kai jai sportuojant buvo liepta pereiti į kitą grupę, ji pasakė „ne“. Tačiau ir ketvirtas mokytojos įvertinimas buvo pozityvus – ji turi savo nuomonę ir drįsta ją pasakyti net pirmą dieną.
O mes, jei vaikas atneša matematikos uždavinių lapą, kuriame septyni uždaviniai išspręsti teisingai ir du su klaidomis, beveik galiu duoti galvą nukirsti, pirmiausia pasakome „yra dvi klaidos“.
Aš klausiau ir galvojau, kiek Lietuvoje vaikas turėtų atvežti medalių iš šachmatų čempionatų, kad jam pasakytų, jog jis talentingas. Taigi ši maža mergaitė labai motyvuota vėl eiti į visiškai naują aplinką ir mokytis, nes ji žino, kad tai, ką daro, mokytojai ir tėvams tinka ir patinka.
O mes, jei vaikas atneša matematikos uždavinių lapą, kuriame septyni uždaviniai išspręsti teisingai ir du su klaidomis, beveik galiu duoti galvą nukirsti, pirmiausia pasakome „yra dvi klaidos“.
Tikrai nei tėtis, nei mama, nei mokytoja nepasako „šaunuolis, septynis išsprendei puikiai, bet yra dar dvi klaidos, todėl pataisyk, nes gali pats pataisyti.“ Kai vaikas stengiasi, kažką daro, pastangos turi būti įvertintos.
Nesakau, kad reikia girti tuščiai – jokiu būdu. Bet kai pamatome ir įvertiname kad ir nedidelius vaiko pasiekimus, jis jaučiasi laukiamas ir norimas toje mokykloje. O jei vaikas eina į mokyklą žinodamas, kad vėl bus kritikuojamas, baramas ar bus paskutinis, kad jam vėl nepavyks... Aš stebiuosi, kad tie vaikai kiekvieną dieną dar eina šito klausytis. Nors daug jų nebeina. Jie nustoja norėti eiti į mokyklą gana anksti. Ir tai labai tragiška.
