Mamas kartais nesąmoningai gėdijame turbūt visi be išimties: už nepakankamai standžiai užrištą vaiko šaliką („peršals, nu ką ji mąsto“), už žuvų pirštelius pietums („nežinau, jei gimdyčiau, tai pasižiūrėčiau, kad turėčiau laiko po to pamaitint“), už filmukus vietoje knygelių („aha, pažiūrėsim, kokie išaugs prie telefonų“), be to, nepamirštame ir kaltinti savo mamas dėl problemų, su kuriomis susiduriame suaugę.
Atskira mamų gėdijimo kultūra itin gyva kalbai pasisukus maitinimo link. Didžiulis džiaugsmas, kad mamoms šiais laikais pasiekiama mokslu pagrįsta informacija apie mažyliams palankų žindymą krūtimi ir toks maitinimas skatinamas bei pagirtinas.
Nors vis dar tenka nugirsti atvejų, kuomet moterys dėl įvairių priežasčių atsisako žindyti ar maitinimą riboja pagal laiką, rodos, kad retos naujos mamos nepasiekia žinios apie tai, kaip teisingas žindymas turėtų vykti. Tačiau netgi esant idealioms sąlygoms, ne kiekvienai mamai natūralus žindymas sėkmingas ar įmanomas.
Prieš kurį laiką sūnaus susilaukusi draugė man pasakojo, kaip jai sekėsi prisijungus prie vienos maitinančių mamų feisbuko grupės. Vienai moteriai pasidalinus savo patirtimi, kad neturi pieno ir maitina vaiką mišinuku, ji buvo užatakuota piktais komentarais, kaip galima iš viso maitinti vaiką mišinuku – juk tai tokia chemija, toks brudas, vos ne „kaip drįsti taip nemylėti savo vaiko“. Įrašo autorei paprašius nesikišti, visi, paspaudę like ant jos komentaro, buvo pašalinti iš grupės.
Vienai moteriai pasidalinus savo patirtimi, kad neturi pieno ir maitina vaiką mišinuku, ji buvo užatakuota piktais komentarais.
Apie savo patirtį maitinant vaiką mišinuku neseniai prabilo modelis Crissy Teigen. Maitinimo krūtimi normalizavimas – nuostabus, didelis žingsnis visuomenėje, tačiau sirgdama depresija ir turėjusi primaitinti kūdikį, ji jautė gėdą, taip pat paminėdama nebiologinės motinystės, nesėkmingo ar neįmanomo maitinimo krūtimi (pavyzdžiui, vartojant tam tikrus vaistus) atvejus, kuomet elgtis teisingai tiesiog nepavyksta. Tokiais atvejais mamos patiria gėdinimą ir smerkimą, yra kaltinamos nepakankamu atsidavimu motinystei.
Mamų gėdijimas gyvas ne vien tarp naujų mamų ir jų aplinkinių, bet ir tarp kitų grupių, ypač pradėjusių lankyti psichoanalitinę psichoterapiją. Remiantis jos principais, daugelį mūsų gyvenimo įvykių formuoja mūsų santykis su mama, ir tai yra tikra tiesa.
Tačiau subrendę žmonės, kaltinantys ir peikiantys savo mamas dėl nepakankamai suteiktos meilės prieš dvidešimt metų, kelia minčių, ar tai tiesiog nėra būdas suversti kaltę dėl savo vargų kitam.
Mamų kaltinimas joms neatleidžiant neturi prasmės. Kiekvienas galime laikyti savo mamas atsakingas už mūsų nesėkmės, tačiau turime ir atsiminti, kad vargu ar kažkur pasaulyje auga vaikas, kuris neturės ką pasiskųsti dėl tėvų savo psichoterapeutui užaugęs, net jeigu jie juo rūpinasi geriausiai, kaip išmano.
Subrendę žmonės, kaltinantys ir peikiantys savo mamas dėl nepakankamai suteiktos meilės prieš dvidešimt metų, kelia minčių, ar tai tiesiog nėra būdas suversti kaltę dėl savo vargų kitam.
Tik tada, kai artima draugė susilaukė vaiko, supratau, kaip lengva mamoms sukelti kaltės jausmą ir paskatinti mintis, kad netgi darant viską, ką gali, gali jaustis nepakankamai gera motina.
Tai, mano manymu, yra vienas pavyzdžių, kaip pasąmoningai esame linkę moteris kaltinti dėl buvimo nepakankamomis: nepakankamai profesionalėmis, nepakankamai gražiomis, galiausiai – nepakankamai mamomis.
Švietimas apie teisingą motinystę yra puikus reiškinys, kuriam dalinai išsipildyti leido internetas. Tačiau toje pačioje erdvėje gausu ir pamokslavimo bei kaltinimo.
Kiekvienos mamos atvejis – individualus, ir joks gėdinimas neprivers nei atsirasti pieno, nei priversti moterį būti idealia motina be jokių šaldytų pusgaminių pietums. Pamirštame, kad motina visų pirma yra atskiras žmogus su savo rūpesčiais, vargais ir milžinišku nuovargiu, ir būti idealia moterimi kiekvienoje gyvenimo srityje – didžiulė atsakomybė ir galbūt neįvykdoma misija.
Gal pats metas pradėti naujas mamas palaikyti jų mokymą paliekant profesionalams, o savosioms atleisti, iš jų klaidų pasimokyti ir judėti į priekį?
