Kai pradėjau rašyti straipsnius portalui, pažadėjau sau niekuomet neliesti nėštumo nutraukimo klausimo. Man atrodo, kad nėra pakankamą kompetenciją turinčio, viską išmanančio ir pasaulio tvarką žinančio žmogaus, kuris galėtų pasakyti ką nors vienareikšmiai vertingo apie abortus – juk tas asmuo turėtų būti ir filosofas, ir gydytojas, ir psichologas, ir religijotyrininkas. Geriausia, jeigu tai būtų moteris, išgyvenusi neplanuotą nėštumą ir atsidūrusi pasirinkimo kryžkelėje pati.
Aš šiandien esu tik paskutiniojo kurso medicinos studentė, gydytoja internė. Turiu pakankamai teorinių žinių, kad pro akis nepraslystų socialiniuose tinkluose sklindanti dezinformacija ir mitai apie abortus, tačiau žinau, kad man stinga patirties: tiek gyvenimo, tiek profesinės.
Bet ne visiems dalykams suprasti reikia diplomo ar medalio. Kai skaitau, kas vyksta dabar Lenkijoje, kuri yra taip arti, arba abortus smerkiantį turinį – straipsnius, komentarus, antifeministinę propagandą – man skauda, nes esu žmogus, kuris jaučia ir supranta, moteris, kuri taip pat nėra apsaugota nuo neplanuotų gyvenimo įvykių.
Taigi kokia ta aborto palatoje laukianti moteris? Su plakatu „mano kūnas – mano pasirinkimas“ proteste skanduojanti moters teisių aktyvistė, kuri taip erzina vyrus? Nerūpestinga, neatsakinga, pagarbos gyvybei neturinti menkysta? Kojų nesuglaudžianti pasileidėlė, keičianti partnerius pagal savaitės dienas?
Taigi kokia ta aborto palatoje laukianti moteris? Kojų nesuglaudžianti pasileidėlė, keičianti partnerius pagal savaitės dienas?
O ar kada įsivaizdavote, kad tai gali būti jūsų daili kaimynė iš trečio aukšto, ištekėjusi ir du vaikus auginanti moteris, einanti garbingas pareigas?
Kad ir kiek ji partnerių turi, kad ir koks dailus ar ne jos veidas yra, kad ir kokį darbą ji dirba, kokios bebūtų jos pažiūros, ar malonu su ja gerti kavutę, ar ne – ji yra žmogus. Žmogus, kuriam gyvenimas gali pasiūlyti visko. Jeigu esi moteris, gauni papildomą iššūkį – tarp visa ko gali pasimaišyti ir neplanuotas nėštumas.
Ir kad ir kokie išlepę inkstai taukuose mes bebūtume, privalome suprasti, kad vaiko auginimas ne visoms yra tinkamas pasirinkimas.
Partnerio nepalaikymas ar prasti santykiai šeimoje, prasta finansinė padėtis, šlubuojanti sveikata, vaisiaus ligos ar tiesiog nenoras – tik kelios priežastys, dėl kurių moterys renkasi nutraukti nėštumą. Galite pagalvoti – „aš daug ko nenoriu“, „bet gyvybė jau užsimezgusi“, „reikėjo galvoti anksčiau“, „o jeigu tave būtų pilve nužudę“ ar „abortas yra lengvasis kelias“. Bet tai nėra tavo ar mano gimda, ir nei klausti, nei komentuoti ar mokyti moters tokioje situacijoje negalime.
Kiekvienas elgiamės taip, kaip mus auklėjo, kaip mes augome, mūsų pasirinkimus lemia mūsų patirtys, ir turime teisę elgtis taip, kaip diktuoja mūsų moralė. Kokie skirtingi mes visi esame – netgi susidūrę su vienodu iššūkiu gyvenime, reaguojame ir elgiamės skirtingai.
Todėl niekaip negalime pamatuoti savo patirties su kito žmogaus vargu – dėl to negalime spręsti, kaip jis tam tikroje situacijoje turėtų teisingai pasielgti. Jeigu aš, tu ar Marytė gimdytų tokioje situacijoje, nereiškia, kad gimdys Onutė.
Jeigu esi moteris, gauni papildomą iššūkį – tarp visa ko gali pasimaišyti ir neplanuotas nėštumas.
Taip, šiandien pagalbos krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims daugiau nei praeityje: veikia centras, padedantis moterims, valstybė kurį laiką padeda motinoms. Artimųjų, savanorių ir valstybės pagalba gali būti stebuklingai situaciją keičiantis veiksnys. Tačiau kartais reikia daugiau nei pagalbos – reikia noro. Ir kuo labiau pradedu norėti savų vaikų pati, tuo, regis, geriau suprantu, kaip galima vaikų nenorėti: tas noras nėra pagrįstas racionaliu sveiku protu, priežastimi ar galimybėmis, jis yra kažkas iš giliau, ir jeigu tu nori ar ne – greičiausiai savęs neišspausi jausti atvirkščiai.
Į klausimą, kada prasideda žmogus, vargu ar kuris mūsų gali atsakyti, nes tam nepadės nei moksliniai laipsniai, nei mišiose prasėdėtos valandos ir į bažnyčios suolus suplėšytų pėdkelnių porų kiekis.
Labai greitai išsenka argumentai, kai nėštumo nutraukimą pasirinkusios moters moralizuotojo paklausiama – ir ką daryti tam vaikui gimus? Jeigu mama serga ir gimdymas kelia riziką jos sveikatai – kam vaikui ta mama? Jeigu nėra kaip išmaitinti vaiką ar kur jį auginti – tegu suka lizdelį medyje ir maitina sukramtytais ir išspjautais kirminais?
Po to liejama tulžis ant „vaikų prisigimdžiusių pašalpinių motinų“. Jeigu vaikas tiesiog nenorimas – kentėk, kentėk, kentėk, užaugink nemylimą, bet užaugink. Kodėl taip retai pagalvojama, kad mielas burbuliaveidis kūdikėlis yra ne vien šventas žaislas, o žmogus? Kodėl taip lengva manipuliuoti fraze „embrionas ir yra žmogus“, kai nepagalvojama, kad gimęs tikras žmogus ir yra žmogus? Žmogus, kurio kūnas, psichika, asmenybė formuojasi nuo pat gimimo, ir jam reikia tiek daug visko, kad jis išaugtų sveikas ir laimingas?
Jokia moteris negali vadinti savęs laisvu žmogumi tol, kol ji negalės pasirinkti, ar būti motina, ar ne.
Mėgstamas pro-life‘rių argumentas – pagailėkite moters, juk po aborto jai pačiai pasidaro blogai su galva. Ne paslaptis, kad moterys nešvyti laime ir nesijaučia pakylėtos po priimto sprendimo nėštumą nutraukti. Susiduriama ir su kalte, ir su liūdesiu, ir skausmu. Tačiau kiek tuos jausmus lemia pats sprendimas, o kiek visuomenės smerkimas? Nemanau, kad viešas abortų demonizavimas – iš tikro tinkamas būdas pagelbėti moteriai krizėje.
Ar gerai abortai? Nežinau. Ar blogai abortai? Nežinau. Ar būtina kiekvienam turėti nuomonę apie abortą? Į šitą galiu atsakyti užtikrintai – ne. Ką dar žinau – kad moterys, kurios negali gauti šios paslaugos legaliai pas licencijuotą gydytoją sterilioje ir saugioje aplinkoje, vis tiek randa kelią nėštumą nutraukti. O tada reikalai pasisuka negražia linkme: imamasi nelegalaus aborto, kyla pavojus moters sveikatai ir gyvybei, arba, gink Dieve, sugalvojama, kaip naujagimiu atsikratyti ūkiškais būdais. Todėl abortų uždraudimas yra žmogaus teisių pažeidimas.
Juk už abortus pasisakantys aktyvistai neteigia, kad nėštumo nutraukimas yra geras sprendimas. Tai tiesiog yra pasirinkimas, kuris yra būtinas, ir tas pasirinkimas yra tinkamas individualiais atvejais.
Jokia moteris negali vadinti savęs laisvu žmogumi tol, kol ji negalės pasirinkti, ar būti motina, ar ne. Ir labai tikiuosi, kad laikui bėgant žmonės pradės suprasti, kad niekas nesirenka nėštumo nutraukimo dėl pramogos.
