Ne, ne už tai, kad Seimo narei V.Čmilytei-Nielsen „parodė jos vietą“, turėdamas pačių geriausių intencijų „tik apsaugoti nėščią moterį nuo tokių dviprasmiškų situacijų, nes tikrai įstatymo projektas, kuris buvo teikiamas, jis labai dviprasmiškai vertinamas.“
SKAITYKITE DAUGIAU: Povilas Urbšys nepripažįsta tiesiog nusišnekėjęs: „Norėjau apsaugoti nėščią moterį“
Norėtųsi padėkoti už kitus dalykus. Už tai, kad jis užsiropštė ant milžiniško ledkalnio viršūnės ir visiems parodė, kad po vandeniu tikrai yra pavojus, nors daugelis mato tik ramią ir saugią jūrą.
Kiek tokių urbšių šiandien vaikščioja tarp mūsų ir stengiasi besilaukiančias moteris ar vaikus auginančias šeimas apsaugoti nuo kur kas rimtesnių dalykų nei emocinė įtampa, kurią galima pajusti kalbant iš Seimo tribūnos: karjeros, gerų darbo sąlygų, mažesnių mokesčių, ilgesnių atostogų, trumpesnės darbo savaitės...
Taip, Seimo narei nemaloni kolegos parlamentaro replika, tačiau P.Urbšys tuoj pat susilaukė griežto kolegų ir visuomenės pasmerkimo, atsiprašė, kad buvo neteisingai suprastas, o V.Čmilytė-Nielsen gavo daugiau daug ir nuoširdaus palaikymo.
Ir čia galima pabaigti šią mini istoriją tarp dviejų parlamentarų, nes P.Urbšys negalės turėti jokios įtakos nei savo kolegės atlyginimo dydžiui, nuo kurios bus skaičiuojamos motinystės atostogų išmokos, nei jos karjeros perspektyvoms ar asmeniniam gyvenimui.
Tačiau čia reikia pradėti garsią diskusiją apie tai, su kokia diskriminacija susiduria paprastos moterys. Tos, kurių gyvenimo ir darbo nenušviečia žurnalistai. Ir kaip siautėja tie „ponai“, kurie nebijo, kad bus priversti viešai aiškintis, nes gi yra „privatūs asmenys“.
XIX amžiuje, prasidėjus pramonės revoliucijai, kai fabrikuose ėmė dirbti ir moterys, nėštumas joms reiškė atsisveikinimą ne tik su vergišku darbu, bet ir vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.
Lietuvoje ne tik moterys, bet ir vaikus auginantys vyrai, vis dar susiduria su tų laikų mentaliteto reliktais, nors milžiniški mokesčiai, kuriuos jie moka metų metus, turėtų garantuoti ramias ir gerai aprūpintas sąlygas gimdyti ir auginti vaikus.
Sutirštinu spalvas? Pasvarstykime, kiek moterų, kurios dabar skaito šį tekstą, sužinojusios, kad laukiasi, labiausiai bijojo apie tai prasižioti ne kam kitam, o savo darbdaviui? Kiek vyrų, kurie dirba ne valstybės tarnyboje ar biudžetinėse įstaigose, išdrįstų pasinaudoti įstatymo numatyta galimybe išeiti tėvystės atostogų ir iš jų grįžę tikėtis normalaus, o ne „atlaidaus“ požiūrio? Pagaliau, kiek moterų patyrė stresą, buvo „medžiojamos“ teisėsaugos, nes pasinaudojo įstatymine spraga ir pasistengė, kad jų motinystės išmokos būtų didesnės? Ponas #parodykAkytes apie tokį dėmesį gali tik pasvajoti.
Pasvarstykime, kiek moterų, kurios dabar skaito šį tekstą, sužinojusios, kad laukiasi, labiausiai bijojo apie tai prasižioti ne kam kitam, o savo darbdaviui?
Neapsimesiu, jog neperskaičiau ir nesupratau P.Urbšio aiškinimo, jog jam labai svarbu ginti gyvybę nuo pat jos prasidėjimo ir todėl jam pasirodė nepriimtina, kad liberalias įstatymo pataisas teikia besilaukianti Seimo narė.
Pati pasisakau už tai, kad gyvybė būtų saugoma nuo pat jos atsiradimo momento, tačiau pagarba negimusiai gyvybei neatsiejama nuo pagarbos ją nešiojančiai moteriai.
Štai čia ir yra esminis skirtumas tarp tų, kurie deklaruoja „rūpestį“ žmogaus gyvybe siūlydami įvairius draudimus, ir tarp tų, kurie supranta, jog gyvybės kultūra gimsta ne iš ribojimų, draudimų, bet ir meilės, pagarbos ir atsakomybės.
Tie, kurie nori prisiimti dorovės ir moralės sergėtojų monopolį, vis garsiau užsimena, jog reikia sekti kaimynų lenkų pavyzdžiu ir drausti abortus. Tarsi moteris būtų apėmusi visuotinė abortų karštligė.
Juk daugelis šiam kraštutiniam sprendimui ryžtasi tik todėl, kad yra vienos su savo problemomis – emocinėmis, šeimyninėmis, finansinėmis.
Uždraudus bet ką, lengva užsidėti pliusą, kaip gyvybę saugančio įstatymo autoriui. Kas, kad tas įstatymas bus apeinamas ir daugės dėl neprofesionaliai atliktos procedūros mirčių ar bus randama daugiau naujagimių šiukšlių konteineriuose. Tai bus „blogų“ moterų nusikaltimai, „geri“ politikai juk taip elgtis uždraudė.
Rengti protingus teisės aktus, kurie palengvintų šeimų gyvenimą, reiškia daug ir sąžiningai dirbti. Kartais net susipykti su stambiaisiais darbdaviais. Nesinori?
Šiokiu tokiu fariziejiškumo dvelkia?
Čia ir susitinka ideologiniai priešininkai. Vieni, garsiai ginantys „moters teises į kūną“, kiti „saugantys negimusią gyvybę“.
Vieniems – nėra vaiko, nėra ekonominės ar medicininės problemos, kitiems – yra vaikas, bet tai jau svetimi rūpesčiai.
Tik moteris, motina, kažkur už biurokratinių ir teisuoliškų formuluočių lieka...
Būtent taip vykdoma vadinamoji šeimos politika. Svarstymai apie papildomo neapmokestinamo minimumo auginantiems vaikus naikinimą ir vietoj jo siūlomą elgetišką 30 eurų išmoką yra tik vienas, mažytis pavyzdys. Kaip ir naujasis Darbo kodeksas su trumpesnėmis atostogomis. Kaip ir jokių išskirtinių sąlygų smulkiajam šeimos verslui. Kaip ir imitacinė, o ne reali ir efektyvi parama auginantiems daugiau vaikų ar mažylius su negalia.
Kažkada vaiko gimimas ir auginimas nebuvo tik moters reikalas. Tai – visos bendruomenės rūpestis. Juk stipresnieji privalėdavo pasirūpinti, kad silpniausi bendruomenės nariai turėtų maisto, būtų saugūs ir atėjus laikui galėtų tęsti genties gyvavimą. Iš čia ir prietarai bei ribojimai besilaukiančioms moterims – rūpintasi jų fizine ir dvasine sveikata, kartais racionaliai, kartais ne taip. Tokias žinias žmonės teturėjo.
Šiandien jau ne uždaros bendruomenės, bet visos visuomenės parama ar jos nebuvimas atsispindi demografiniuose rodikliuose.
Iliuzija, kad vaiko gimdymas bei auginimas tik moters, geriausiu atveju ir jos vyro, reikalas. Todėl pasisakantys už gyvybę turėtų demonstruoti nuoširdų rūpestį žmogumi ir tada, kai jis gimsta. Rūpestis gyvybe prasideda ne tik ribojant užšaldytų embrionų kiekį ir galiojimo trukmę, bet suteikiant garantiją tėvams, kad tas į pasaulį paleistas embrionas, net ir tuo atveju, jei bus „dauniukas“, nereikš nei sumažėjusių profesinės savirealizacijos galimybių, nei gyvenimo skurde.
Rūpestis gyvybe yra ir saugi bei draugiška aplinka mokykloje, kur net maža kaimo mokykla veikia, nes vaikai ugdomi kaip asmenybės, o ne vertinami „krepšeliais“ ir testų rezultatais.
Ar tai, kad į P.Urbšio komentarą buvo taip plačiai sureaguota, rodo mūsų visuomenės brandą, rūpestį motinyste ar kolektyvinį apsimetinėjimą, kai visi pajunta malonumą trumpam pasipozicionuoti „teisuolio“ kailyje?
Ne XIX amžiaus laikraštyje, o viename naujienų portale visai neseniai buvo aprašyta istorija, kaip darbdavė, sužinojusi apie darbuotojos nėštumą, pasiūlė jai arba sumažinti atlyginimą, arba pasidaryti abortą. Į pensiją išėjusio pareigūno ir barmenės šeima žurnalistų buvo pakalbinta... "Maisto banke".
Ir žinote ką? Jei būsimai mamytei ko nors nepaskolinsite – pelės neužpuls. Ir jei balsuosite prieš jos teikiamą įstatymo projektą – jokio skandalo nebus.
Eilinė istorija? Nors valstybėje, kurios valdantieji prisiėmė kovotojų už gyvybę rolę, tai turėjo būti nacionalinis skandalas. Teismo procesas už psichologinę prievartą, darbdavio išviešinimas ir jo verslo boikotas. Ir žinoma, dirbantys ir auginantys vaikus neturėtų ieškoti paramos „Maisto banke“.
Tai šį kartą padėkokime P.Urbšiui. Besilaukiančių moterų savijauta tikrai reikia rūpintis. Gal pradėkite nuo paprastos mokesčių reformos auginantiems vaikus? Gerokai ilgesnių atostogų? Trumpesnės darbo savaitės? 30 eurų išmalda nesiskaito.
Bet neaiškinkite, jog besilaukiančioms negalima megzti, iš anksto ruošti kūdikio kraitelio ar žiūrėti į ugnį. Dar – kalbėti iš Seimo tribūnos, vairuoti ar mokytis.
Ir žinote ką? Jei būsimai mamytei ko nors nepaskolinsite – pelės neužpuls. Ir jei balsuosite prieš jos teikiamą įstatymo projektą – jokio skandalo nebus. Tik pasitelkite loginius argumentus, o ne apeliuokite į emocijas ar nėštumą. Protingų moterų tai neveikia.
