Tam tėvai ir pildo kūdikio pirmųjų metų knygas. Kai visi įspūdžiai dar švieži sugula vienoje knygoje, kur kas lengviau dalytis prisiminimais ateityje. Daug ko net neaptariame su mama ar tėčiu, apie daug ką nė nepagalvojame. O atvertus prisiminimų knygą, prieš akis iškyla ta gyvenimo dalis, kurios ne tik patys nepamename, bet ir tėvai jau maišo detales.
Vienas tokių albumų neseniai buvo sukurtas ir dailininkės Sigutės Ach. Apie „Pirmuosius kūdikio metus su Ežiuku ir Meškiuku“ (leidykla „Nieko rimto“) ir vaikystės atminimų svarbą – knygos autorės mintys.
– „Pirmieji metai su Ežiuku ir Meškiuku“ visai neseniai pasirodė. Koks jūsų įspūdis išvydus knygą?
– Labai graži, jauki, pati panaši į mažą švelnų vaikelį. Ją labai malonu tiesiog turėti rankose. Manau, tai vienas kokybiškiausių leidyklos „Nieko rimto“ leidinių.
– Ar tokį albumą ar kažką panašaus apie jus pildė tėvai? O jūs – apie savo vaikus?
– Mano tėvų laikais buvo tik fotografijų albumai, bet esu vieną kitą savadarbį prisiminimų albumą mačiusi, jie darė didelį įspūdį. Mat vos gimus vaikeliui tikrai sunku susikaupti fiksuoti svarbias akimirkas. Aš apie savo vaikus pradėjau rinkti medžiagą, kai jie pradėjo kalbėti. Užrašinėdavau jų tarpusavio pokalbius (jų amžiaus skirtumas nedidelis, tai pokalbiai būdavo išties juokingi), lig šiol turiu tą knygelę.
– Kaip dažnai atsiverčiate tokią knygą? Ar vaikai noriai ją varto? O gal vis dar nerodėte?
– Rodžiau, kai jie dar gyveno su manimi kartu, bet jiems tai kol kas nedaro tokio įspūdžio, kaip man. Aš ja dabar džiaugiuosi, o vaikai, manau, norės ją pavartyti, kai patys turės vaikų.
– Kurios knygos vietos Jums pačios šilčiausios – kokie atsiminimai atrodo svarbiausi?
– Man atrodo svarbus pats veiksmas – sukurti tokią atsiminimų knygą, ji visa visutėlė padaryta apie tai galvojant, pasiūlant idėjas, ką dar užrašyti, ko nepamiršti.
– Ar sunkiai gimė ši knyga?
– Labai lengvai... su dideliu malonumu pripiešiau ežiukų, zuikučių, meškiukų, lyg iš tiesų juos nuo mažų dienų pažinočiau. Labai juokinga buvo piešti juos suvystytus, lyg jie būtų ne žvėreliai. Bet išties, jie gi ir nėra tikri žvėreliai, jie beveik kaip žmonės – kalba, stebi sutemas, smaluoja valtį... Na, tai kai maži buvo, tikriausiai buvo vaikučiai...
Dailioji šios knygos pusė – daugybė mažų detalių, susijusių su mažais vaikais. Manau, sulaukęs kokių dvejų metukų, ne vienas šios knygos herojus – turiu omeny tą, kurio garbei bus užpildytas šis albumas, su malonumu vartys pirmąją savo knygą.
– Pasidalykite ankstyviausiu savo prisiminimu apie vaikystę.
– O, čia gal sunkiausias klausimas, mat nuo mažens buvau didi fantazuotoja ir atsiminimai susipainioję su susigalvojimais. Pvz., esu kaime su malūnu, mane dideli vaikai vežioja baltame apvaliame vežimėlyje, tai gal ir tiesa, yra tokia fotografija, tai buvo Žemaitijoje, bet keliuko, kaimiško keliuko pakraščiuose matau išriestus žibintus... o tai jau Palanga. Taigi, mano atsiminimai seniai susiliejo vienas su kitu. Praverstų toks albumas... Dabar man jis būtų labai įdomus.
Kalbino Simona Kalvelytė