Ketvirtį amžiaus vaiko teises ginanti R.Klevinskienė apie savo asmeninį gyvenimą atvirauti nelinkusi. Pamini tik tiek, kad jis jautriai ir tiesiogiai susijęs su vaiko teisių sritimi. Tuo tarpu kalbėti apie darbą, gali labai daug ir su ugnele akyse.
Vaikų patirtis matė kaip pedagogė ir kaip gynėja
Pašnekovė prisimena, kad kai baigusi studijas pradėjo dirbti mokytoja, klasės vadovui buvo įprasta lankytis auklėtinio namuose ir susipažinti su jo šeima, aplinka.
Tai vėliau padėjo geriau suprasti vaiko elgesį mokykloje. Tuo metu, apie 1980-uosius, savo mokiniais auklėtojas rūpinosi ir už psichologą, neretai ir už tėvus.
Moteris sako, kad matė įvairios savo mokinių buities kaimiškoje vietovėje, kartais ir labai kuklių gyvenimo sąlygų. Bet dažniau sutiko rūpestingus tėvus, kuriems buvo svarbu, kaip vaikui sekasi, kaip sutaria klasėje. O štai tik pradėjusi dirbti besikuriančioje vaiko teisių srityje, jau vyko į tas šeimas, kur vaikams trūksta dėmesio, meilės.
„Ilgą laiką glumino išvysti vaizdai. Norėjosi kiekvieną vaiką apkabinti, priglausti. Ilgainiui susitvarkiau su emocijomis. Supratau, kad kitaip galiu jiems padėti, mano misija kita – padaryti viską, kad vaikas augtų saugus su savo tėveliais“, – kalba ilgametė vaiko teisių gynėja.
Didžiuojasi kiekvienu sėkmingu atveju
Nors ne kartą gelbėjant vaiką R.Klevinskienė pateko į pavojingas situacijas, bet širdyje nešiojasi tik gražias istorijas. Būtent jos vaiko teisių gynėjai yra geriausia motyvacija darbe jau trečią dešimtmetį.
Labiausiai moteriai įsiminė tie atvejai, kai šeima įveikė sunkumus ir dėl vaiko jai pavyko padaryti, atrodo, neįmanomus dalykus.
Štai šeimos istorija, kuri galėjo būti su visai kita pabaiga, jeigu ne specialistės atkaklumas. R.Klevinskienė pastebi, jog vaikai nebūtinai nukenčia socialiai jautriose šeimose. Kur kas sudėtingiau atpažinti netinkamą tėvų elgesį išoriškai gražiose, tvarkingose.
Taip nutiko ir tuokart. Pagalbos reikėjo dviem mažamečiams: jų tėvai buvo įstrigę sudėtingame skyrybų procese, moteris gynėsi nuo sutuoktinio netinkamo elgesio. Porai padėti pavyko pasiūlius specialistų pagalbą. Bet ne iš karto. Iš vaiko teisių gynėjos ši situacija pareikalavo ne tik profesionalumo, bet ir kantrybės.
Atkaklumą vainikavo dvi grupės globėjų
Atkaklumą pašnekovė vertina kaip svarbią savybę dirbančiam vaiko teisių srityje. Šiandien R.Klevinskienė kuruoja globos sritį Kauno regione. Rūpinasi, kad pas globėjus augantys vaikai būtų aplankyti ir girdimi, laiku sprendžiami jiems kylantys neaiškumai.
Daug bendrauja su pačiais globėjais. Ne vieną žmogų šiam kilniam darbui yra įkvėpusi. Kai globėjų parengimu rūpinosi vaiko teisių skyriai savivaldybėse, o ne globos centrai, kaip dabar, kartą į globėjų mokymus Raseiniuose per du mėnesius specialistei pavyko suburti net 16 žmonių.
Kasdien po darbo visą tą laiką laukė besidominčių vaiko globos idėja. „Pirmą savaitę atėjo trys vietos žmonės. Antrą – vienas. Trečią vėl vienas ar du. Tada pradėjo daugėti smalsaujančių, gal pasklido plačiau informacija. Tokiu būdu susiformavo dvi stiprios grupės būsimų globėjų, – pasiteisinusia motyvacijos forma džiaugiasi specialistė. – Visi mokymus sėkmingai pabaigė.“
Pašnekovė sako, kad žmonės jautrūs, tiesiog nesusimąsto, kad gali pasidalyti savo gyvenimu su vienišu vaiku. Ne kartą ji girdėjo laimingus globėjus sakant: ir kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau.
Įsitikinusi – ginti vaiko teises yra gyvenimo būdas
R.Klevinskienė visada atidi sutiktiems vaikams, net kai nedirba arba atostogauja. Galvoja, kad vaikai tą jaučia, nes dažnai atsiveria nepažįstamai moteriai.
Štai prieš keletą metų netoli savo namų sutiko liūdną paauglę. Negalėjo ramia širdimi praeiti, užkalbino. Paauglė pasipasakojo, kad talkina gėlių parduotuvėje, pavargo, o parėjusi į namus greičiausiai neras valgyti. Papasakojo ir apie tėvų sunkumus ir kaip ją tai žeidžia.
Moteris pasirūpino artimųjų dėmesio pristigusia paaugle. Kartu su jaunesniu broliuku ji buvo laikinai apgyvendinta pas tetą. Tuo tarpu jų tėvams specialistai stengėsi padėti įveikti bėdas.
Ši mergina dabar yra laiminga dviejų vaikų mama, o brolis tėviškėje sukūrė nedidelį verslą. Beje, abu tapo globėjais ir rūpinasi jiems jau savarankiškai gyvenant gimusiais jaunesniais šeimos vaikais.
Vaikus, su kuriais suvedė įvairios aplinkybės, R.Klevinskienei malonu sutikti po kelerių metų arba suaugusius ir išgirsti, kaip susiklostė jų gyvenimas.
Padėkos žodžiai paglosto širdį
„Kartais būna, kad žmonės sveikinasi, o aš mintyse svarstau, kuris čia užaugęs vaikas, kokia čia istorija, – dalijasi gynėja, – pasikeičiam keliomis frazėmis ir sugrįžta viskas. Tokie užkalbinimai labai paglosto širdį. Nė vieno neužmiršau.“
Kartais moterį nudžiugina netikėtas skambutis arba laiškas. Štai darbo kabinete stovi neseniai gautas atvirukas su užrašu: „Ačiū, kad išsaugojote man mamą“.
Padėkos žodžius pasako kažkada artimųjų dėmesio pristigę vaikai, o dabar suaugę ir žinantys, koks reikšmingas jiems buvo vaiko teisių gynėjos sprendimas arba ištiesta pagalbos ranka: „Tai patvirtina, kad viskas, ką dariau dėl šių vaikų yra teisinga“.
Profesionalė savo ilgą darbinio gyvenimo kelią vadina ypatinga patirtimi, sako, kad jis yra labai įdomus ir kūrybingas. Visada buvo tikra, kad rado sau skirtą darbą.
