„Mes turėsim kūdikį!“ – straipsnių ciklas poroms, planuojančioms apie šeimos pagausėjimą. Visus tekstus rasite ČIA.
Laukiame jūsų istorijų, kaip žinią apie kūdikį pranešėte savo vyrui ar artimiesiems. O gal esate tas, kuriam pranešė, ir norite pasidalyti savo emocijomis?
Rašykite gyvenimas@15min.lt (arba pildykite anketą straipsnio gale) ir mūsų žurnalistai susisieks su jumis, pakalbins ir pasidalins jūsų šeimos istorija su visais!
Esu Robertina. Su vyru auginame du nuostabius berniukus, jiems šiuo metu 6-eri ir 8,5 metų.
Pagimdžius antrąjį, kirbėjo mintis, jog norėtume dukrytės, tačiau visgi, bėgant laikui, nusprendėme, jog užteks dviejų vaikų – visgi yra begalė šeimų, kurioms nesiseka taip kaip mums, – turėti du sveikus, energija trykštančius vaikus.
Tačiau prieš daugiau nei metus pradėjome iš naujo kirbinti mintį dėl trečio vaiko.
Su vyru nusprendėme, jog berniukai jau dideli ir reikia paklausti jų nuomonės. Visgi tai yra mūsų visos šeimos reikalas. Jeigu jie sakys griežtą NE – tada pagalvosime iš naujo. Šaltas ankstyvo pavasario vakaras, kaip tyčia namie, praūžus vėtrai, dingo elektra... Užsidegėme žvakes, pasikvietėme sūnus šeimos pasitarimui ir atsargiai paklausėme: „Ar norėtumėte dar vieno broliuko arba sesutės?“.
Penktadienio vakaras, o vyras nesitveria laime – sako, aš noriu dar šiandien visiems pasakyti.
Ir mūsų didelei nuostabai, abudu su didžiausiu entuziazmu sako – AIŠKU, KAD NORIM! Tuomet papasakojome, kaip viskas būtų: naktimis leliukas verktų, mamai labai reikėtų jūsų supratimo laukiantis, porą mėnesių, kol leliukas paaugs, mamytė skirtų jums šiek tiek mažiau dėmesio…
Ir į visus šiuos perspėjimus mūsų vyrukai turėjo kontrargumentus: tai mes naktį vis tiek kietai miegam ir nieko negirdim, per nėštumą, kiek įmanoma, stengsimės mamos neerzinti ir jai padėti, o mamos dėmesio vis tiek pasiimsime tiek, kiek mums reikės, pakankinsime tėtį, nes mums su juo labai smagu…
Kai visgi apsisprendėme, prasidėjo pirmasis karantinas... Neaišku, kaip bus su darbais (turime nuosavą verslą namų interjero srityje), tad mintį apie kūdikį šiek tiek pastūmėme į šoną...
Prasidėjus antram karantinui, visgi apsisprendėme – jau tikrai norime trečio vaikelio. Juolab, kad ir berniukai vis dažniau pradėjo klausti – o tai kur tas gandras tiek ilgai užtruko, kodėl neatneša leliuko į mamytės pilvuką?
Po kiek laiko, su vyru jau įtarėme, kad turime naują pilvelio gyventoją – aš labai sunkiai jaučiausi, mėnesinių nėra... Paprašiau vyro, kad iš darbo parvežtų nėštumo testą (buvau pirkusi prieš pusmetį). Vyras grįžęs sako – eik dabar pasidaryk testą. Sakau, kad dar anksti, mėnesinės vėluoja tik keletą dienų... O jis – eik eik, labai noriu sužinoti. Kaip tyčia testas buvo brokuotas ir neparodė visai nieko. Vyras neatlyžo – nuvažiuok į vaistinę, nusipirk naują testą. Sakau, negi čia taip skubu, juk galime ir rytoj pasidaryt. Ne, ne, važiuok dabar.
Vyras išėjo į terasą ir... pareina visas iki ausų išsišiepęs.
Taigi parsivežu naują testą, ir dar nepamačiusi rezultato, suvynioju jį į rankšluostį ir atnešu vyrui. Sakau, tu būk pirmas, kuris sužinos tiesą. Aplink zuja vaikai, pasiilgę tėčio... Vyras išėjo į terasą ir... pareina visas iki ausų išsišiepęs. Paėjome į kitą kambarį nuo vaikų, jis su džiaugsmu sako – o ką aš tau sakiau! Tyliai pašokinėjome iš laimės, apsikabinome ir nusprendėme vaikams pasakyti kiek vėliau.
Kitą dieną nuvykau vizitui pas ginekologę, kad patvirtintų, jog laukiuosi. Viskas tvarkoj, vaikelis puikiai vystosi, pasiimu echoskopo nuotrauką ir grįžtu namo.
-
Ką būtina žinoti porai, planuojančiai kūdikį. Akušerė-ginekologė R.Valiūnienė: „Potraukio chemija yra pastojimo chemija“
-
Inga antrojo vaiko susilaukė 44-erių: „Tikrai žinojau, kad galiu, noriu ir esu tam pasiruošusi“
-
Oksana žinią apie kūdikį paslėpė... silkėje: „Kai vyras rado kažką suvyniotą į foliją, pamanė, jog kontrabanda“
-
Meilė pirmąkart mama tapo 42-ejų – po 17 metų laukimo: „Verta svajoti ir tikėti stebuklais“
Penktadienio vakaras, o vyras nesitveria laime – sako, aš noriu dar šiandien visiems pasakyti. Sakau, gal palaukime, visgi nežinome, ar viskas bus gerai… O vyras ir sako – mums VISKAS bus gerai, o aš esu tiek laimingas, kad noriu visam pasauliui išrėkti!
Tuomet nusprendėme, jog visų pirma pranešime vaikams, viską nufilmuosime ir filmuką (žr. žemiau) nusiųsime tėvams, broliui, seserims ir patiems artimiausiems draugams.
Vaikams paruošėme dėžutę su blizgučiais, joje paslėpėme ultragarso nuotrauką ir parašėme laišką nuo būsimo broliuko ar sesutės. Didysis skaitė, suprasdamas, apie ką skaito, matėsi, jog labai stipriai išgyvena laimę viduje ir skaito su drebuliu balselyje... O mažasis, vos išgirdęs žodį broliukas ar sesutė – pradėjo šokinėti iš laimės!
Tą patį vakarą susiskambinome su tėvais, artimaisiais – visi be galo džiaugėsi, o vyro tėtis net apsiverkė!
Aš anksti nuėjau miegoti, o vyras dar internete susirado nuotrauką ir be jokio komentaro įsikėlė savo socialiniame tinkle. Nuotraukoje – du dideli žiogeliai, du mažesni ir trečias – mažiausias – vieno iš didelių žiogelių viduje.
Pilvukas auga, vaikai man tikrai labai daug padeda namų ruošoje. Nusprendėme, kol pamokos vyksta iš namų ir kol sueis saugusis terminas, dirbsiu nuotoliniu būdu.
Buvome dar kartą echoskopuotis – ir mums tikrai VISKAS YRA GERAI!
Berniukai pas močiutę rado seną knygutę, kurioje aprašyta, kaip kiekvieną savaitę leliukas pilvelyje keičiasi, tai vis skaito, labai domisi – va, jau turi akytes, va, jau valgo per virkštelę, va, jau ir viską girdi, matuoja leliuko dydį, lygina su savo „lėliukais“ žaidimų kambaryje...
Kas vakarą prieš miegą bučiuoja ne tik mane, bet ir pilvuką...
