– Salomėja, esate veikli moteris. Ar kada nors sėdite sudėjusi rankas?
– Šitaip nebūna. Jeigu aš vaikštau prie jūros, tai nesiskaito, jog esu sudėjusi rankas. Jeigu aš skaitau knygą gulėdama, aš irgi nesėdžiu rankų sudėjusi. Jeigu aš sėdžiu verandoje su draugais, sudėjusi rankas, tai nereiškia, jog mano akys yra užmerktos. Aš labai nustebau, kai mane nusprendė nominuoti į metų veikliausios kategoriją. Pagalvojau: „Kur mane dės?“ ir žinot, aš nesisuku kaip voverė rate. Iš tikrųjų jau intuityviai planuoju savo laiką.
Visada švenčiu sekmadienį, nes tai yra diena Dievui, tai yra pauzė. O savaitė yra darbui ir aš kiekvieną savaitės dieną žinau, ką aš planuoju veikti. Nebūtinai žinau iš anksto, dažnai natūraliai improvizuoju, pagal tai, kas man aktualu, atitinka vertybes ir yra svarbu.
– O kas jums svarbu?
– Gyvenimas, už kurį aš esu atsakinga, pasitikėdama Dievu. Jeigu aš sutinku aplinkybes, kuriose aš nieko negaliu pakeisti, viską pamatuoju savimi. Dirbu užimtumo specialiste Socialinės paramos centre Klaipėdoje, visas veiklumas atsispindi būnant ten. Mūsų direktorė norėtų, kad per šią pareigybę kūrybiškumu užsikrėstų daugiau darbuotojų.
Labiausiai žmonės nori gyvo žodžio.
– Kaip tas kūrybiškumas atsiskleidė?
– Užimtumo paslaugos per karantiną buvo priskirtos prie nebūtinųjų paslaugų. Dirbau iš namų. Pradėjau siūti kaukes, dalinti jas darbuotojams, tuomet prisijungė kitos moterys. Visus apsiuvome, ir kas toliau? Mūsų klientai iš Socialinės paramos centro dažnai juk neturi interneto.
Įsivaizduokit, mes suradome būdą, kaip bendrauti su tais žmonėmis. Tos pačios lankomosios priežiūros darbuotojos, kurios padeda klientams buityje, atėjusios pas apribotos judėjimo erdvės žmogų, skolindavo savo išmanųjį telefoną ir aš su tuo žmogumi galėjau bendrauti per nuotolį. Juk bendravimas toks pat svarbus, kaip ir maistas.
– Jūsų lankomi klientai dažnai patys bendrauti nuotoliniu būdu nesugebėtų?
– Daugelis jų ne tik neturi prieigos prie interneto, bet ir nemoka juo naudotis. Neįgalūs žmonės namuose yra apriboti net ir laiko pokyčių, kuriuos daro gyvenimas. Tam tikra prasme aš galiu pabūti laidininku.
Moterys, kurios lanko šiuos klientus, tam, kad juos prižiūrėtų, turi per tam tikrą laiką atlikti buitinius darbus – išmaudyti, apskalbti, pagaminti maistą ir t.t. Tuo pačiu ir pabendrauti, bet dėmesys, visgi, daugiausia skiriamas dirbamam darbui. Bendravimui ir veikloms esu aš – užimtumo specialistė. Nepaprastai džiaugiuosi, kai su darbuotojomis sugebame tapti komanda.
– Kaip atrodo toks komandinis darbas?
– Na, pavyzdžiui, viena tokia padėjėja vardu Danutė prižiūri neįgalią moterį, kuriai išsėtinė sklerozė. Kai aš pas ją taip pat atėjau, Danutė sako: „Oi, šiandien ji tokios prastos nuotaikos, aš nežinau, ką jūs darysit“. O aš ir sakau: „Tai gerai, tuoj mes tą nuotaiką ir pakelsim!“. Paklausiau, kokią muziką mėgsta, o moteris atsakė, jog mėgsta atlikėją Kastytį Kerbedį. Tuoj išmaniajame telefone suradom jo dainas, susikibom visos trys rankomis ir šokome. Žinoma, klientė gulėdama lovoje tik siūbuoja, bet mes esame muzikoje kartu.
– Ko labiausiai norisi tokiems žmonėms?
– Labiausiai žmonės nori gyvo žodžio. Pavyzdžiui, per Kazimierines aš pasiruošiau ir garsiai skaičiau tekstus apie šv. Kazimierą, tada visa tai aptarėme. Nei aš pastorius, nei kunigas, bet kalbėti apie tai galime, o šios moterys to manęs prašo. Ir aš supratau, kad žmonėms, kurie yra atriboti savo namuose, svarbūs dvasiniai poreikiai. Net kai siuvame sijoną ar su kita močiute žaidžiame su meškučiu, mes vis tiek kalbame apie dvasinius dalykus.
– Net ir rankdarbiais kartu užsiimate?
– Taip, viena klientė su manimi išmoko siūti siuvimo mašina ir pasisiuvo sijoną. Nesakau, kad tai stebuklas, bet išties nuostabu. Suprantate, aš negaliu niekam sakyti „tu imk ir daryk“. Manau, turiu padėti patikėti žmogui, kad ne tik aš, bet ir jis gali, jei tik nori. Pirmiausia, aš pati turiu daryti. Pavyzdys yra paveikus.
– Esate darbui atsidavęs žmogus?
– Ne, aš esu atsidavęs gyvenimui žmogus. Esu išsiugdžiusi kūrybiškumo savybę viskam, ką aš veikiu. Jeigu aš norėčiau uždirbti visus pinigus, tai man vis tiek nepavyktų. O kadangi aš esu senjorės amžiaus, tai suvokiu, kad man šito ir nereikia. Dirbu tik dalį etato ir tai manęs nevargina. Tuo pačiu metu aš noriu skirti laiko ir sau, ir dalinimuisi tuo, kas sukaupta, dar truputėlį rašymui, giedojimui, kankliavimui.
Esu išsiugdžiusi kūrybiškumo savybę viskam, ką aš veikiu.
Taip pat ir kitiems pomėgiams – kelionėms, konferencijoms, seminarams. Tam, kas man teikia džiaugsmo ir suteikia galimybę susitikti su naujais žmonėmis. Daug ką darau ir nuotoliniu būdu, todėl nebereikia lėkti kaip voverei rate. Jau 13 metų giedu Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, grigališkojo choralo studijoje, vadovaujamoje Vidmanto Budreckio. Esame išleidę jau tris diskus.
– Užimti save labai svarbu?
– Įdomu, tai tiesiog gyvenimo dalis. Viską darydama – keliaudama, bendraudama su jaunesniais ir vyresniais už save, – aš niekada negalvoju apie amžių. Nei jų, nei savo. Ir senjorams palinkėčiau – atgaivinkite savyje norą ir pojūtį ko nors norėti.