Su 40-ies metų Lina ir 49-erių Skirmantu susitinkame Šančių bibliotekoje. Šią šeimą kaip pavyzdinę pakalbinti pasiūlė Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius. Juk gegužė – šeimos mėnuo.
Biblioteka Šalučkų šeimynai itin sava: vaikai itin mėgsta skaityti knygas, čia vyksta nemažai renginių. Pirmasis prie manęs prieina mažiausiasis Šalučkų sūnus – trimetis Linas. Jis žvelgia savo didelėmis, tamsiomis akimis, nedrąsiai šypteli ir ištiesia pasisveikinimui ranką.
„Berniukai (vienuolikmetis Tautvydas ir dešimtmetis Mindaugas – aut. past.) dažni bibliotekos lankytojai. O kokius pyragus jie kepa! Obuolinis buvo neįtikėtinai skanus“, – šeimyną, lyg artimiausius pažįstamus, ima girti bibliotekos darbuotoja.
Prisėdus pokalbio, pasakoti šeimos istoriją ima Lina. Skirmantas tik klauso.
„Jei ką meluos, įsiterpsiu ir pataisysiu“, – nusijuokia jis.
Tarp poros tvyro nesumeluota pagarba. Lina kilusi iš dviejų vaikų šeimos. Moteris prisipažino visad svajojusi apie dar vieną seserį – kad jos augtų trise. O štai Skirmantas – vienturtis.
„Turėjau svajonę susilaukti būtent penkių vaikų. Buvau ją užmiršusi, kol priminė vaikystės draugė. Svajonė buvo giliai širdyje, bet būta akimirkų, kai jos išsigandau. Sužinodavau, kad kuri šeima turi penkis vaikus, ir atrodydavo tiek daug. O dabar, kai pati tiek turiu, neatrodo daug. Ar gali būti ir daugiau? Visuomet paliekame galimybę. Durų tam neužrakinome“, – šyptelėjo Lina.
Kartais pagalvoju, kad net sunku įvardyti, kodėl mums yra gerai. Mums tikrai yra gera su Skirmantu. Esame laimingi.
Skirmantas atskleidė norėjęs susilaukti trijų vaikų, kad šiems augant nebūtų liūdna.
„Mums taip sekėsi su vaikais. Pagalvodavau, kad dabar noriu berniuko – gimdavo berniukas. O dabar būtų gerai mergaitė – ir gimdavo mergaitė. Pusiausvyra tokia. Kartais pagalvoju, kad net sunku įvardyti, kodėl mums yra gerai. Mums tikrai yra gera su Skirmantu. Esame laimingi. Šiemet mūsų santuokai – 15 metų“, – pasidžiaugė Lina.
Dar paauglystėje meldėsi už savo vyrą
Kiekvienos šeimos istorija prasideda nuo dviejų žmonių pažinties ir meilės istorijos. Melstis už savo būsimą vyrą iš Klaipėdos kilusi Lina pradėjo dar penktoje klasėje. Jokio vaizdinio neįsivaizdavo, tiesiog jautė, kad reikia melstis, jog jį sutiktų. Tikėjo, kad mylimasis bus gerokai vyresnis už ją.
„Apie tai vis susimąstydavau prie vieno namo, kurį praeidavau žygiuodama į mokyklą. Tik vėliau sužinojau, kad Skirmantas, kai atvažiuodavo vasarą iš Kauno į Klaipėdą, apsistodavo būtent tame name“, – neįtikėtiną istoriją nupasakojo Lina.
Susipažino jiedu, kai Skirmantas pasibeldė į Linos biuro duris.
„Atidariau duris ir paklausiau: „Pas ką jūs?“ O jis atsakė: „Kaip tai pas ką? Pas jus.“ Nors pirmą kartą matėmės. Skirmantas atėjo į mūsų organizacijos rengiamą renginį. Aš ruošiausi išeiti. Iškart pradėjome vienas į kitą žiūrėti, jaučiau, kad tuo žmogumi galiu pasitikėti, iš akių buvo aišku, kad jis nemeluoja. Norėjau tokios draugystės, kuri baigtųsi santuoka. Gavau“, – nusijuokė Lina.
Skirmantas, savo ruožtu, visuomet svajodavo apie žmoną iš Klaipėdos. Gavo.
„Tuomet atėjau į renginį, kuris gilino tikėjimą. Dešimties savaičių trukmės „Alfa“ kursai apie pamatines krikščionybės tiesas. Lina – teologė. Toks laikas buvo – ieškojau savęs. Ir atradau žmoną“, – patikino Skirmantas.
Kiekvieną sekmadienį lankosi bažnyčioje
Tikėjimas Šalučkų šeimoje užima itin svarbią vietą. Bažnyčioje jie visi septyni lankosi kiekvieną sekmadienį. Vaikai tam nesipriešina.
„Dar tuokdamasi pasakiau, kad tikrai nebūsiu ta, kuri vadovaus šeimai. Tai – vyro sritis. Skirmantas, ne aš, buvo tas, kuris nusprendė, kad melsimės prieš valgydami. Buvo tas, kuris sakė, kad eisime kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Tuo labai džiaugiuosi.
Labai pergyvenau dėl tos akimirkos, kai turėsiu vaikų, jie bus dideli ir nebenorės eiti į bažnyčią. Mąsčiau, ką reiks daryti. Juk mišios tikrai nėra orientuotos į vaikus. Tačiau su ta problema nesusiduriame.
Bažnyčioje mažiesiems yra žaidimų kampelis, po mišių mes, šeimos, susirenkame parapijos salėje: geriame arbatą, kalbamės, organizuojame renginius. Tad ėjimas į bažnyčią susijęs ir su linksmybėmis.
Pergyvenau ir dėl to, kaip reikės vaikams parodyti, kad vakaro malda svarbi. Tačiau vaikai patys inicijuoja vakaro maldą. Jie nori kartu susitikti, degti žvakę, ją užpūsti. Dar kartą uždegti.
Jei kada būname labai pavargę, paaiškiname, kad šįvakar bus asmeninė malda, vaikai net nusivilia. Kai neturime bendros maldos, rodos, kažkokia tuštuma užlieja“, – paaiškino Lina.
Kai neturime bendros maldos, rodos, kažkokia tuštuma užlieja.
Paklausta, kaip vaikus reikia supažindinti su Dievu, pašnekovė užsiminė apie kurso draugę, kuri kasmet padovanodavo advento kalendorių. O juk jame – po kasdienę dovanėlę.
„Dovanos ir linksmybės visuomet suveikia“, – nusijuokė Lina.
Koks gi tuomet šios daugiavaikės šeimos metinis dovanų biudžetas? Ne vienas – o septyni gimtadieniai, o ir kalėdinis laikotarpis turėtų nemenkai atsieiti.
„Nugali kūrybiškumas. Dauguma tėvų vaikus veda į žaidimų, pabėgimo kambarius. Mes sau to negalime leisti. Vieno iš vaikų dešimtmečio proga sugalvojome ekskursiją po Šančius. Numatytas buvo orientacinis žaidimas. Po jo susitikome parapijos salėje, kurioje tęsėsi žaidimai, laukė tortas.
Kažkada sugalvojome, kad namuose įkursime triufelių fabrikėlį. Nupirkome daug šokolado ir gaminome. Visi buvome išsitepę, bet labai laimingi. Visi vaikai dar į namus parnešė tėvams tų triufelių“, – jaukia akimirka pasidalijo Lina.
Malda prieš valgį, vakaro malda, sekmadieninė bažnyčia – kokių dar taisyklių, tradicijų laikosi Šalučkų šeima?
„Tėtukas sūnus moko, kad mergaites reikia gerbti. Džentelmeniški jie“, – patikino pašnekovė.
Skirmantas užsiminė, kad jų šeimynoje visuomet yra švenčiama Vasario 16-oji bei Kovo 11-oji. Skiepijamas patriotiškumas. Todėl kiek skaudu būtų jam ir Linai iš užaugusių atžalų lūpų ateityje išgirsti, kad šie pasirinko emigranto duoną. Juk Lietuva, jos žmonės – tokie gražūs.
O daugiavaikei šeimai lengva ar sunku Lietuvoje? Atsakydama Lina patikino, kad jie su Skirmantu nėra iš tų, kurie kažko lauktų.
„Vieną vaiką auginti, manau, yra net sunkiau. Kai matai, kaip mažyliui trūksta bendravimo, ryšio... Komfortiška, kai daugiavaikės šeimos vaikai gali važinėtis viešuoju transportu nemokamai. Galima laisvai rinktis mokyklas, kuriose vaikai mokysis, būrelius. Džiaugiamės, kad būreliai, vasaros stovyklos yra nemokamos. Tai tikrai didelė parama šeimai“, – teigė Lina.
O ar ko nors trūksta? Gal valstybė galėtų dar kaip nors ištiesi pagalbos ranką? Išgirdę klausimą, Šalučkos kuriam laikui susimąstė. Kad nelabai ko ir trūksta.
„Mes net į iššūkius žiūrime kaip į kokią galimybę. Tikrai yra buvę ir sunkių finansinių situacijų, bet tuomet gali daugiau laiko skirti šeimai. Niekur nebėgi, gali pasitvarkyti namuose.
Iš dalies buvo sunku, kai trys pametinukai gimė. Moteris tuomet nebūna atsigavusi po pirmojo gimdymo. Tačiau dabar pametinukai broliai yra geriausi draugai. Tai sunkus, tačiau kartu ir labai mielas laikas.
Atradau daug naujų dalykų. Mėgavausi net ir maisto ruoša, ko anksčiau nedarydavau. Ketvirtas ir penktas vaikas gimė, kai studijavau doktorantūroje. Atsisakiau jos dėl šeimos, bet tuo džiaugiuosi. Vaikai ir šeima netrukdė baigti kitų studijų, kurios lankstesnės“, – paaiškino Lina.
Turėti didelę šeimą, anot jos, yra pašaukimas. Auklėdami vaikus tėvai turi būti vieningi. Tai išsprendžia labai daug problemų.
Vaikai – mandagūs ir talentingi
Šalučkų berniukai labiau pasinėrę į skaitymą, o štai dukros – trylikametė Milda ir penkiametė Gintarė – labiau linkusios į menus. Milda – respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė. Mergaitė yra gavusi Kauno mero gabaus vaiko apdovanojimą, dažnai prisideda prie miesto renginių grieždama smuiku. Skambina ji ir fortepijonu.
„Mildos gabumus dar darželyje pastebėjo jos auklėtoja, pasiūliusi atrasti tinkamą instrumentą. Smuiką Milda pirmą kartą išgirdo bažnyčioje ir jo garsas ją sužavėjo. Pagal savo brandą ji yra truputėlį vyresnė. Tai, kaip ji formuluoja savo gyvenimo tikslus – žavinga. Artimiausias dukros tikslas – pasiruošti konkursui, kuris vyks rudenį. Ruošia sunkų kūrinį, kuris jai – nemažas iššūkis.
Griežia smuiku Milda nuo antros klasės. Vienerius metus net peršoko – į vyresnę klasę. Pati mokiausi muzikos mokykloje, bet mečiau – visiškai man netiko. Neįsivaizdavau, kad mano vaikai bus gabūs muzikai“, – talentingą vyriausiąją dukrą gyrė Lina ir pabrėžė, kad ji su Skirmantu nėra iš tų tėvų, kurie privalomai užrašo savo vaikus į įvairiausius būrelius.
Pašnekovė prisipažino visuomet jautusi troškimą, kaip mama, atpažinti ir padėti vaikui, atsižvelgiant į jo vidines dovanas, pasirinkti kryptį, kuria jam reiks eiti visą gyvenimą. Štai vienas iš Šalučkų berniukų – itin judrus. Lina džiaugiasi, kad pavyko atrasti dziudo treniruotes, kuriose jam neblogai sekasi. Kitas sūnus pats panoro lankyti muzikos mokyklą.
„Kartą išgirdau namuose kažką skambinant pianinu. Maniau, kad Milda. Paprašiau, kad trumpam nustotų, nes reikia telefonu pakalbėti. Pasigirdo sūnaus atsakas: „Mama, čia ne Milda, čia, aš, Mindaugas, skambinu.“
Pasirodo, jo draugas lanko muzikos mokyklą. Būdami pas jį jie kartu muzikuoja. Mindaugas viską atkartoja. Grįžęs namo be jokių natų sūnus sugeba tai daryti“, – stebėjosi Lina.
Vengia prekybos centrų, kai yra su vaikais
Penki vaikai – ar tai reiškia, kad reikia ruošti ir penkis skirtingus patiekalus? – pasiteirauju pašnekovės. Atsakydama Lina patikina, kad atžalos nėra išrankios, ir dėl to ji labai džiaugiasi. Moteris patarė kitoms mamos į vaikų maistą, ypač kol jiems sukaks vieneri, nedėti jokių prieskonių, tuomet jie greičiau adaptuosis prie „suaugusiųjų maisto“, nebus išrankūs skoniui.
O kaip susidoroti su vaikiškais ožiukais? Gal ir dėl to Lina turinti patarimų mamytėms?
„Kartais tiesiog vaikų vidinis rezervuaras būna tuščias. Jei turime daugiau veiklos ir tą savaitę mažiau laiko bei dėmesio skyrėme vaikams, suprantame, kad to kilusio nepasitenkinimo dalis esame ir mes. Kai jie gauna dėmesio, sulaukia pokalbio, rezervuaras prisipildo, ir problemos nelieka.
Mes su mažaisiais, beje, nesilankome didžiuosiuose prekybos centruose. Ten yra taip marga, taip viskas apšviesta. Kažkada su vyresniuoju vaiku ėjome į parduotuvę, tai jis grįžo iš jos toks išbalansuotas. Kam ta kančia vaikui? Šeimoje apsvarstome pirkinius, nesistengiame įsigyti daiktų, kurių mums iš tikro nereikia. Pavyzdžiui, toks dalykas, kaip televizorius, mums nėra reikalingas. Neturime jo jau dešimt metų“, – kaip išvengia vaikų kaprizų parduotuvėse, paaiškino Lina.
Tikslingai ribojamas šioje šeimoje ir laikas, praleidžiamas prie kompiuterio. Šalučkos leidžia vaikams ir panuobodžiauti, nes kartais nuobodžiavimas sugeneruoja įdomių idėjų.
„Pasistatė kartą medyje namelį, į kurį eidavo skaityti knygų, kviesdavo draugus. Atrado būdą, kaip tą tuščia laiką užpildyti kūryba“, – šyptelėjo Lina.
Čiulpinukus iškeičia į juodąjį šokoladą
O kaip su traškučiais, vaisvandeniais ir nesibaigiančia saldėsių jūra?
„Kalbame su vaikais apie sveiką mitybą, kas yra gerai, kas blogai, kodėl yra gerai ar blogai. Kartais parodome ir filmukus, susiradę juos internete. Pavyzdžiui, ką padaro rūkymas plaučiams. Bandome ne tik drausti, bet ir paaiškinti, kodėl. Nes jei vaikui nepaaiškini, didelė tikimybė, kad jis pasirinks išbandyti, kodėl tai yra blogai“, – patikino Lina.
Jei tik Šalučkų vaikai gauna mokykloje ar darželyje kokį čiulpinuką ar guminuką, žino, kad namuose juos galės iškeisti į juodąjį šokoladą. Lina ir Skirmantas teigia pasitikintys savo vaikais, kurie – itin tvirto charakterio.
„Suprantu, kad jie susiduria mokykloje su įtampa. Esame reiklūs tėvai. Neperkame jiems išmaniųjų telefonų. Kalbame apie tai, klausiame, kodėl jiems to reikėtų. Jei reikia fotoaparato – duodame fotoaparatą, pavyzdžiui. Jei reikalingas telefonas pramogai, siūlome pasirinkti aktyvesnes pramogas: paspirtuką, dviratį, kamuolį.
Žinau, kad sūnus kentė įtampą, kai visi klasės draugai turėjo išmanųjį telefoną, o jis – ne. Tačiau jam pačiam kilo mintis neštis kamuolį į mokyklą ir kviesti visus tuos, kurie sėdi prie planšečių, eiti į lauką ir žaisti. Kamuolys gyveno mokykloje.
Dukra dėkoja, kad per anksti nenupirkome jai telefono, nes galėjo pasiruošti konkursams ir pasiekti gerus rezultatus, kol kiti sėdėdavo prie telefonų“, – savo pasirinkimą paaiškino Lina.
O ar Skirmantas ir Lina, auklėdami penkis vaikus, randa dar laiko sau? Pasirodo, jie vis dar eina į pasimatymus, kurių metu geria arbatą, išklauso vienas kitą.
„Santuoka ir tarpusavio sutuoktinių ryšys yra šeimos pagrindas. Mes privalome rasti laiko vienas kitam. Vienam renginy susipažinome su kaimyne, kuri gal septynerius metus mus mato, bet nebuvome bendravę. Ji pasisiūlė: „Jei kada reikės, aš prižiūrėčiau vaikus.“ Pasinaudojome jos pasiūlymu iškart. Užsiminė, kad jei susilauksime šešto vaiko, norės būti jo krikšto mama“, – nusijuokė Lina.
Paklausti, kiek tikisi anūkų, besišypsodami Šalučkos atsakė: „Penkiolikos.“
Nei Lina, nei Skirmantas neįsivaizduoja šeimos be vaikų. Pirmojo vaikelio jie negalėjo susilaukti beveik metus. Buvo sunku. Tuos metus jie skyrė vienas kitam, bendravo. Ir problemos nebeliko.
Taigi, koks gi yra tos laimingos Šalučkų šeimos receptas?
„Bendra vertybinė orientacija – šeimos pamatas. Dar Skirmanto humoro jausmas, o, man atrodo, aš suprantu tą juoką, – nusijuokė Lina. – Mes savo gyvenimą dėliojam pagal svajones. Jei kažko norime, to ir siekiame. Dabartinė svajonė – susiremontuoti namą. Niekaip neatsiranda laiko ir galimybių.“
