S.Zachorova – viena iš „Mokymosi šeimoje asociacijos“ įkūrėjų, o galimybe vaikus mokyti namuose nemažai šeimų domisi jau ne vienerius metus.
– Samanta, naujieji mokslo metai dar tik prasidėjo. Kokios mintys, nuotaikos, pagaliau – kaip sekasi?
– Laiko dar praėjo išties nedaug. Džiaugiuosi tuo, kad motyvacija sūnaus yra didesnė, nei buvo lankant mokyklą, taip pat didesnė, nei mokantis nuotoliniu būdu.
Dar džiaugiuosi tuo, kad vaikas, jei kas neaišku, pats mokosi ieškoti informacijos internete. Esu nupirkusi ir nemažai įvairių mokomųjų knygų, enciklopedijų. Aš pati taip pat jį skatinu informacijos ieškoti savarankiškai, jei kažko nežino.
– Galbūt apie mokymąsi šeimoje pasikalbėkime kiek vėliau. Kas ir kokia yra „Mokymosi šeimoje asociacija“?
– Ji atsirado maždaug prieš penkerius metus. Dar kiek anksčiau buvo galimybė ugdyti vaiką šeimoje, bet, keičiantis įstatymams, tokia galimybė dingo. Tačiau buvo šeimų, kurios norėjo vaikus mokyti namuose. Tik teisiškai buvo negalima. Tokios šeimos būrėsi, kalbėjosi, ieškojo sprendimų. Bandėme kalbėtis teisiškai, bet kol esi fizinis asmuo – nieko neišeina. Tuomet ir kilo mintis kurti asociaciją ir veikti teisiškai.
– Ir kaip sekėsi?
– Viskas gerai. Užtruko metus ar dvejus, per tą laiką organizavome įvairius renginius, konsultavomės su teisininkais, rašydavome laiškus įvairioms institucijoms, Seimo nariams. Taip ir pasiekėme, kad tokia galimybė vėl atsirastų.
Tikslios statistikos mes neturime, o be to, skirtingų institucijų pateikiama statistika kažkodėl skiriasi. Tačiau šiemet tokių vaikų gali būti apie tris kartus daugiau, nei pernai – tikėtina, kad yra beveik 200 vaikų.
Kalbant apie jų amžių – tėvai namuose ugdydavo ikimokyklinukus ir pradinukus. Su vyresniais sunkiau, nes vaikai jau buvo įpratę mokytis mokykloje, eiti į pamokas. Nebent tik jei vaikas klasėje nepritampa. Na, o šiemet skaičiai, kaip ir minėjau, išaugo.
– Ir tai lėmė?..
– Seniau tėvai labiau gąsdindavosi ugdymo šeimoje. Būtent – ugdymo šeimoje, nes namų mokymas yra kas kita – kai mokytojas ateina į namus. O čia yra ugdymas šeimoje.
Tėvams atrodė, kad tai labai sunku. Tačiau kai buvo karantinas, didžioji mokinių dalis mokėsi namuose ir ugdymas šeimoje vis tiek vyko. Nuotolinis mokymas, žinoma, buvo skirtingas – vieniems buvo pamokos, kitiems nebuvo. Įvairiai. Bet per šį laiką tėvai pamatė, kad nėra viskas taip baisu ir, pasirodo, įmanoma.
Namų mokymas yra kas kita – kai mokytojas ateina į namus. O čia yra ugdymas šeimoje.
Išaugusius skaičius lėmė ir esama situacija. Kai kurie nenori testuotis, kiti – nenori dėvėti kaukių, kitiems netinka, kad neįmanoma išeiti iš klasės, o vos tik ją išvėdina – vėl visi atgal į klasę.
Nusprendę vaikus ugdyti namuose, kai kurie vilniečiai subūrė nedideles grupeles, bendruomenes – kaip vaikų dienos centrus, kur kartu mokosi, pavyzdžiui, 5–7 vaikai. Yra atvejų, kai tėvai tam nuomoja patalpas, samdo mokytoją.
Kiti rinkosi šimtaprocentį ugdymą šeimoje.
– O jūs pati?
– O aš pasirinkau panašų – vieną dieną per savaitę sūnus eina į privačią mokyklą, kitomis dienomis – namuose.
– Jūs pati jį mokote?
– Taip, mes pasidarę planą. Turime pratybas, knygas, kiek ir ką per dieną jis turi padaryti. Naudoju „Google“ Classroom‘ą, kur sudėlioju savaitės planą, savaitės pamokas – ką kada reikia daryti, pažiūrėti, paskaityti ar parašyti diktantą. Sūnus savo telefone mato visos savaitės pamokas ir jas daro.
– Tačiau atsiranda ir kitas klausimas – disciplinos.
– Mes su juo esame sutarę: jei mokomės namuose, disciplina bus. Žinoma, visko būna. Būna, kad ir nenori mokytis. Bet tada tempiasi pamokos – jei šiandien nepadarei dviejų puslapių pratybų, rytoj bus jau keturi. Žinoma, kad būna ir pykčių, ir barnių. Bet bandome rasti kompromisą.
– Toks mokymas labai skiriasi nuo nuotolinio?
– Didelis skirtumas. Žinoma, dar nuo mokytojo priklauso. Didžiausias skirtumas – kartais būna neatliepiama į vaiko poreikius. Galbūt jam lengviau matematika, o ne lietuvių? Gal tada jo lietuvių kalbai reikia daugiau laiko, o mažiau – matematikai? Ir panašiai. Nėra individualiai prisitaikoma prie vaiko.
– Kokios priežastys lėmė jūsų pasirinkimą ir kodėl nusprendėte sūnų mokyti namuose?
– Maniškiui tiesiog labai nepatiko mokykloje, jam ten būdavo katorga. Todėl pasiūlau šį variantą – jei pats darysi, jei nebus barnių, jei nereikės raginti po 50 kartų – tada gerai, būname namuose, mokysimės.
– Kokia buvo sūnaus reakcija?
– Šokinėjo iš laimės.
– Kaip galvojate, kodėl jam mokykloje nepatiko? Galbūt tai priklauso ir nuo paties vaiko charakterio?
– Priklauso ir nuo vaiko charakterio, bet paskutiniais metais buvo labai prasta mokytoja. Buvusi mokytoja atsižvelgdavo į vaiko individualumą, nebuvo bausmių, o paskutiniais metais naujoji mokytoja pasirodė labai griežta. Sūnus netrukus prarado motyvaciją. Mokydavosi tik tam, kad kažkaip atsiskaitytų, bet ne dėl to, kad išmoktų, ne dėl to, kad tai teiktų malonumą. Todėl ką išmokdavo – tą netrukus pamiršdavo.
– Kaip viskas vyksta dabar? Savaitės užduotis paruošiate jūs pagal ugdymo programą?
– Taip, nuo programos pabėgti nelabai įmanoma. Pratybas, o ir atskiras užduotis duoda mokykla. Konsultuojuosi su mokykla, nes jei tu ugdai vaiką namuose, vis tiek esi priskirtas prie kažkokios mokyklos. Yra mokytoja, kuri gali konsultuoti, aš turiu susižiūrėti, kokie yra testai, kokios užduotys ir ko ketvirtoje klasėje vaikas turėtų išmokti.
Jei lieka laisvo laiko – gali skirti papildomas užduotis, kurias nori. Tad aš į vaiko ugdymo programą esu įtraukusi papildomai verslumo pamokų, astronomijos.
– O mokymosi priemonės?
– Pratybas suteikė mokykla, ką jie turi – tą pagrindiniam ugdymui duoda. Jei mokai papildomai – priemones turi įsigyti pats.
– Samanta, esate savo vaiko mokytoja. O kas kontroliuoja jūsų darbą, t. y. ar gerai, ar tinkamai išmokote vaiką?
– Mokytoja. Ketvirtoje klasėje įvertinimų kaip ir nėra, tačiau kas du mėnesius mes turime susitikti. Tada gal padarysime testus, pasikalbėsime, pabendrausime – kad ji matytų, ką vaikas moka, o ko ne.
Jei ugdai vaiką šeimoje, reikalingas būdas parodyti, ką tu darai su vaiku. Tarsi nedidelė ataskaita. Nėra taip, kad užpildei prašymą ugdymui šeimoje – ir viskas, niekas nieko nemato, niekas nežino. Mokykla prižiūri.
Jei ugdai vaiką šeimoje, reikalingas būdas parodyti, ką tu darai su vaiku. Tarsi nedidelė ataskaita.
– Kokie tokio ugdymo minusai?
– Turbūt didžiausias minusas – jei tėvai dirba ne iš namų. Aš tada nežinočiau, kaip tą daryti. Žinoma, priklauso nuo konkretaus vaiko, tačiau jam gali reikėti nors ir minimalios priežiūros, jam gali prireikti ko nors paklausti. Kitaip tariant, namuose turi būti suaugęs žmogus. O daugiau? Galbūt dar finansinė pusė, nes vieną dieną vaikas eina į mokyklą – tai kainuoja.
– O bendravimas su bendraamžiais? Ar ugdymas šeimoje neužkerta kelio bendravimui?
– Visi vaikai labai skirtingi, tačiau socializacija puikiai įgyvendinama ne tik mokykloje. Mano sūnus šešis kartus per savaitę lanko sporto užsiėmimus, todėl bendravimo tikrai pakanka.
– Ką reikėjo padaryti, norint ugdyti vaiką namuose?
– Birželio mėnesį reikėjo gauti dvi pažymas. Vieną iš Vilniaus miesto savivaldybės, ar šeima nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, ar nebuvo problemų šeimoje. Taip pat reikėjo pažymos iš buvusios mokyklos, įvertinimo už praėjusius metus. Teko užpildyti anketą – atsakyti į klausimus (kodėl norime ugdyti namuose, kaip ruošiamės, kaip planuosim pamokas ir pan.).
Dar reikėjo pasirinkti mokyklą, su kuria bus pasirašoma sutartis. Nes, kaip ir minėjau, vaikas turi priklausyti kažkokiai mokyklai. Vilniuje tokių valstybinių mokyklų lietuvių kalba, berods, yra dvi. Kitas variantas – privati mokykla, tad mes tokią ir pasirinkome.
– Ši sutartis, pats sprendimas yra metams ir kasmet anketą dėl ugdymo namuose reikia atnaujinti?
– Ne visai. Vėliau papildomai nieko daryti nereikia, nebent iš paruošiamosios vaikas pereina į pirmą klasę arba iš ketvirtosios – į penktąją, t. y. iš priešmokyklinio į pradinį, iš pradinio – į pagrindinį ugdymą. Tokiu atveju dokumentus reikia tvarkyti iš naujo.
– Jūsų sūnus kaip tik ir baigs ketvirtąją klasę. Dar nežinote, kaip mokysitės toliau?
– Kalbant iš mano, kaip mamos, pusės, į valstybinės mokyklos „gamyklą“ nebegrįšim. Gal į privačią, kur maža bendruomenė, klasėje keli mokiniai. Skirtumas yra labai didelis. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad grįžtume į valstybinę mokyklą.
– Ir paskutinis klausimas. Kai mokote vaiką namuose, ar mama-mokytoja užduoda namų darbų?
– Kaip ir ne. Būna tik dienos užduotys, tad jei jų nepadaro – išeina kaip namų darbas.
