„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Sandros motinystės pradžia priminė siaubo filmą: vaidenosi, kad kūdikį nori pagrobti

4 metų sūnų auginanti Sandra Lukaševičienė motinystės pradžią įsivaizdavo kur kas šviesesnėmis spalvomis, nei iš tiesų paruošė gyvenimas. Vos po gimdymo sugrįžusi iš ligoninės, Sandra greitai paniro į nuolatinį nerimą ir paniką, kad jos vaiką nori pagrobti. Taip mama po dviejų savaičių atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, kur ištisas valandas žiūrėjo į vieną tašką ir galvojo, jog yra mirusi. „Išgyvenau siaubo filmą“, – prisimena Sandra, kuriai buvo nustatyta ūmi pogimdyminė depresija ir psichozė.
Sandra Lukaševičienė su šeima
Sandra Lukaševičienė su šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Vaidenosi, kad žmonės nori pagrobti jos vaiką

Maždaug prieš 5 metus sužinojusi, kad laukiasi vaikelio, Sandra naujiena itin džiaugėsi, nes kūdikio labai laukė ir seniai norėjo. Kaip ji sako, nėštumas buvo sklandus, o gimdymas lengvas.

„Likus mėnesiui iki gimdymo, išgirdau, kad bus ne mergaitė, kaip galvojau, o berniukas. Be to, išvakarėse pasiekė žinia, jog draugės mergaitė nuskendo, – prisimena S.Lukaševičienė. – Pagimdžiusi tikėjausi, kad kūdikį uždės man ant krūtinės, tačiau to nepadarė, nes virkštelė buvo apsivijusi aplink kaklą, jis prastai kvėpavo.

Jaučiau euforiją, kad pagimdžiau, bet kartu nerimavau dėl sūnaus sveikatos. Vis dėlto gydytojai vaikeliu pasirūpino ir galiausiai jį atnešė. Pirmi mano žodžiai buvo: Dieve, koks gražus. Buvau labai laiminga, viskas buvo gerai.“

Asmeninio albumo nuotr./Sandros Lukaševičienės vaikas
Asmeninio albumo nuotr./Sandros Lukaševičienės vaikas

Po gimdymo Sandra dar kelias paras praleido ligoninėje, o sugrįžusi namo toliau jautė begalinį džiaugsmą. Tačiau rūpinantis naujagimiu netrukus mamą pasivijo nuovargis ir išsekimas, kuris taip lengvai nesibaigė – moteris greitai suprato, kad su ja vyksta kažkas rimčiau.

„Manau, aš tiesiog perdegiau, – svarsto S.Lukaševičienė. – Pastebėjau, kad pasikeitė mano kalba, ėmiau daugiau juoktis, atsirado nerimas. Pradėjusi googlinti, pamačiau, jog požymiai atitinka pogimdyminę depresiją.“

Iš pradžių apie savo problemas Sandra bandė kalbėtis su mama, kuri yra baigusi psichologijos mokslus, tačiau ši nepatikėjo, jog dukrai gali būti depresija. Vis dėlto sveikatai negerėjant, neilgai trukus, šeima nuvežė ją pas psichologę.

„Psichologė padarė testą ir nustatė pogimdyminę depresiją. Kadangi įtarė, jog ji lengva, tiesiog buvo paskirtas kitas vizitas, ir tiek“, – pasakoja S.Lukaševičienė.

Nors Sandra apsilankė pas psichologę ir išgirdo diagnozę, jos būklė nuo to nepagerėjo. Per kelias dienas jai ėmė dar labiau blogėti – pradėjo vaidentis.

„Tapau visiškai išprotėjusi. Aš įsivaizdavau, kad mano vaiką nori pagrobti donorystei, todėl labai jį saugojau. Vis girdėjau balsus, – siaubą prisimena S.Lukaševičienė. – Kadangi reikėjo šiek tiek pagalbos, išsikviečiau dulą, tik vėliau turbūt tą pamiršau. Jai atvykus, nenorėjau įsileisti į namus, nes maniau, kad atvažiavo pagrobti mano sūnaus.“

Buvo gydoma psichiatrijos ligoninėje

Šeima, pastebėjusi, kad Sandrai darosi vis prasčiau, nuvežė ją į psichiatrijos ligoninę, kur moteriai buvo nustatyta ūmi pogimdyminė depresija ir psichozė.

„Iš pradžių gulėjau kaip daržovė, paromis žiūrėjau į vieną tašką – tuo metu galvojau, kad jau miriau, esu kitame pasaulyje. Gaudavau daug slopinančių vaistų. Nesigaudžiau aplinkoje, buvau prikaustyta prie lovos, – sako S.Lukaševičienė. – Vėliau pasikeitė gydytojas, jis pritaikė kitus vaistus – jie, matyt, buvo geresni, nes man palengva ėmė gerėti.“

Asmeninio albumo nuotr./Sandros Lukaševičienės vaikas
Asmeninio albumo nuotr./Sandros Lukaševičienės vaikas

Sandra atvira – tokia jos būklė pareikalavo ne tik itin daug iš jos pačios, bet ir paveikė šeimą, visi nuogąstavo dėl jos sveikatos.

„Artimieji buvo sunerimę. Tėtis, kuris neverkia, verkė ligoninėje. Mano vyras klausė gydytojo, ar aš kada nors būsiu tokia, kokia anksčiau. Niekas negalėjo atsakyti, ar atsigausiu. Vyras augino naujagimį ir nežinojo, ar mama grįš, ar ne“, – pasakoja S.Lukaševičienė.

Psichiatrijos ligoninėje Sandra praleido mėnesį. Matydami, kad moters sveikata gerėja, gydytojai leido du kartus susitikti su atvežtu vaiku, o vėliau dar du savaitgalius jau pačią išleido namo.

„Kai išėjau iš ligoninės, jaučiausi geriau, bet dar maždaug tris mėnesius nebuvau sava, – kalba S.Lukaševičienė. – Mintys apie vaiko pagrobimą baigėsi greitai, tačiau kartais dar jausdavau stiprų nerimą.“

Vyras augino naujagimį ir nežinojo, ar mama grįš, ar ne.

Šiandien Sandra jaučiasi visiškai pasveikusi ir džiaugiasi, kad tai, ką jai teko išgyventi, jau praeityje. Moteris yra dėkinga savo artimiesiems, besąlygiškai jai padėjusiems, be to, ją gelbėjo ir nuolatinės mintys apie vaiką.

„Jei laukčiausi antrą kartą, manau, eičiau į terapiją, kad neištiktų toks pat likimas. Reikia save saugoti. Svajoju dar apie mergaitę – atrodo nerealu, jog vėl pasikartotų, nes ir pati atpažinčiau, ir šeima pastebėtų“, – svarsto S.Lukaševičienė.

Savo patirtimi dalijasi viešai

Sandros manymu, pogimdyminę depresiją ir psichozę jai galėjo sukelti hormonai, kurie, kaip sako, buvo visiškai užvaldę. Kaip pavyzdį ji prisimena atvejį, kai, sužinojusi apie vaikelio lytį, važiuodama ir verkė, ir isteriškai juokėsi – to anksčiau jai nėra buvę.

„Jau kurį laiką turėjau mintį apie savo patirtį kalbėti garsiai. Noriu, kad žmonės pastebėtų, jei jų artimajam kas nors negerai, atkreiptų dėmesį ir pasimokytų iš mano istorijos taip užbėgdami įvykiams už akių“, – teigia S.Lukaševičienė.

Į šią patirtį Sandra dabar žiūri kaip į praėjusį etapą, kuris įstrigo visam gyvenimui. Todėl moteris pataria kitoms mamoms drąsiai kreiptis pagalbos ir nebijoti, jeigu jaučia, kad su jomis vyksta kas nors negero.

„Išgyvenau siaubo filmą, kuriame buvau herojė, – sako S.Lukaševičienė. – Gaila, kad Lietuvoje dar niekas nepaklausia, kaip tu jautiesi po gimdymo. Mamoms turėtų būti nemokamos psichologų paslaugos tam, jog nereikėtų, kaip man teko, googlinti, kas yra, ir nežinoti, ką daryti. Reikėtų konkrečios prieinamos informacijos.

Mamoms linkiu stiprybės – viską darome dėl savo vaikučių, turime dėl jų gyventi.“

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs