Turėdamos asmeninės patirties Margarita, Akvilė ir Eligija šiemet įkūrė pirmąją Ugdymo šeimoje mokyklą „Laisvi vaikai“. Akvilė yra ir Ugdymo šeimoje asociacijos vadovė.
„Ką aš padariau?“
Įvedus į „Google“ paiešką „ugdymas šeimoje“ galima rasti ne vieną pasiūlymą, taip pat ir Lietuvoje. Tačiau, pasak pašnekovių, deja, bet ne visos besiskelbiančios mokyklos geba suteikti tokį ugdymo modelį.
„Savo ugdymo šeimoje kelionę mūsų šeima pradėjo ne Lietuvoje, bet Londone. Labai gerai atsimenu pradžią – tai man padeda dirbti dabar, kuruojant šeimas. Nes aš lygiai tokia pati buvau, galvojau: „Ką padariau? Sugadinau vaikus, ką giminės pasakys?“ Kita vertus, didžiavausi savimi. Dabar nesigailiu nė vienos minutės“, – pasakojo Margarita.
Jos nuomone, baimė – natūralus jausmas, kurį patiria turbūt visos mamos, apsisprendusios vaikus ugdyti šeimoje, o ne leisti į darželį ir mokyklą. „Kol nepajunti to širdies kalatojimosi ir minties – „ką aš padariau?“ Visi eina į mokyklą ryte, o aš čia miegu su vaikais?“, todėl iki galo turbūt ir nesupranti bei negali kitoms patarti“, – atvirai kalbėjo tinklalaidės pašnekovė, pridūrusi, jog tai padeda su humoru žiūrėti į kylančias situacijas, pvz., Vaiko teisių apsaugos specialistų vizitus, kuriuos į šeimas, ugdančias vaikus šeimoje, iškviečia kaimynai arba giminaičiai.
„Būtent jie negali susivokti, kaip žmogus gali išeiti „iš sistemos“. Mūsų mentalitetas vis dar yra truputį gaujos – jeigu pasakyta padaryti, vadinasi, reikia taip ir daryti. Todėl tai, ką mes (Ugdymo šeimoje mokyklos įkūrėjai – past.) darome, yra labai svarbu. Mes parodome, kad galima vaikus ugdyti kitaip ir pasiekti tiek puikių akademinių, tiek emocinių rezultatų“, – kalbėjo Margarita.
Ji neslėpė, kad ne visi jos vaikai ugdomi šeimoje. „Mes nesame prieš mokyklą, esame už tai, kad tėvai ir vaikai galėtų rinktis. Mūsų dukra pasirinko eiti į mokyklą, kur jai labai patiko. Tai buvo tradicinė mergaičių mokykla Anglijoje. Jai tiko, mokyklą ji pabaigė puikiais pažymiais. O sūnui visiškai netiko, nors mokykla buvo puiki, prestižinė. Kaip mama mačiau, kad neturėtų taip jaustis vaikas – jis užsisklendė, atsirado migrena, dingo motyvacija... Negalėjau į tai ramiai žiūrėti.
Trečiasis sūnus griežtai pasakė, kad „eisiu su savo gauja, draugais iš darželio, į mokyklą“ ir iškeliavo į priešmokyklinę klasę. Nors mokytoja buvo nuostabi, aš mačiau, kad sistema jam netiko: jis daug klausinėjo, nebijodavo užduoti suaugusiems klausimų, reikšti savo nuomonę. Mes ir šeimoje jau kitaip gyvenome. Sūnaus klausimų kėlimas man buvo ženklas, kad viską darau teisingai. O sistemoje tokie vaikai ne visada reikalingi arba yra patogūs (juokiasi – past.). Iš esmės mes (Ugdymo šeimoje mokykla – past.) dirbame su nepatogiais vaikais“, – kalbėjo Margarita.
Pasak pašnekovių, tokius vaikus galima suskirstyti į dvi kategorijas: vaikai, kuriems mokykloje „per ankšta“ – jie ją peraugo, savęs nerealizuoja. Kita vaikų kategorija, kurie nepritampa mokykloje, blogai ten jaučiasi, prasideda sveikatos problemos, savižala.
„Tėvams sakome, kad nereikia laukti, kol vaikas visiškai susižalos jam netinkamoje ugdymo aplinkoje. Galima jam suteikti tinkamą variantą ugdant šeimoje“, – pabrėžė Margarita.
Mitas, kad šeimoje vaikus ugdančios mamos nedirba
16 m., 11 m. ir 5 m. vaikus auginanti Akvilė pasakojo pati buvusi patogi sistemai: „Jei duotas mokyklinių knygų sąrašas vasarai, vadinasi, privalai jas visas perskaityti. Į savo vaikų mokymąsi taip pat žiūrėjau. Bet mačiau, kad ten yra keistų dalykų. Pvz., „Pasaulio pažinimo“ pratybose yra neįtikėtinai keistų klausimų, kurie, jeigu vienaip pagalvosi, vienaip atsakyti, jeigu kitaip suprasti – jau kitaip. Abu atsakymai teisingi. Tai truputį stebino. Žinojau, kad JAV yra ugdymas šeimoje ir tai atrodė įdomu. Bet niekada negalvojau, kad pabandysiu pati, tik buvo mintis, kad „žmonės taip daro ir man labai patiktų“. Bet aš nesidomėjau, ar Lietuvoje tai legalu.“
Pirmasis jos susidūrimas ugdymu šeimoje įvyko per koronaviruso pandemiją, kai sužinojo, jog pažįstama vieną iš savo vaikų moko šeimoje.
„Jie turi keturis vaikus, abu su vyru dirba, todėl aš nuoširdžiai klausiau: „Kaip tu sugebi?“, – prisiminė Akvilė ir pridūrė, kad tuomet ją nustebino keletas dalykų:
„Tuo metu man atrodė, kad tokios šeimos lieka labai vienišos. Taip pat nustebino, kad tu privalai sudaryti sutartį su mokykla, nors ugdymas vyksta šeimoje... Kodėl kažkas turi kontroliuoti, kažkam reikia atsiskaityti?“.
Aplinkoje atsiradus ir daugiau šeimų, kurios tokį vaikų mokymo modelį jau buvo išbandžiusios metus ir ilgiau, moteris sako supratusi, jog galbūt tai ir nėra taip vieniša ar baisu.
„Aš nebijojau, bet turėjau labai daug klausimų dėl atsiskaitymų ir kitų dalykų. Buvau dar labai „sisteminė“, bet kartu labai labai pasitikėjau savo nuomone“, – juokėsi prisiminusi trijų vaikų mama.
Vienas dažniausių mitų, jog ugdymą šeimoje pasirinkusiose šeimose mamos (arba tėčiai) nedirba. „Aš pati ilgai buvau diplomatė. Tuomet dar vaikų neugdžiau šeimoje. Dabar viena auginu tris vaikus ir dirbu. Kai pradėjau vaikus ugdyti šeimoje, tuomet dirbau didelėje tarptautinėje kompanijoje. Tai buvo standartinis darbas, kuriame neatsitrauki nuo kompiuterio. Fiksuotas laikas, kurį aš įvardinčiau taip – „į tualetą neturi laiko nueiti“. Laimė buvo tai, kad tuo metu buvo karantinai ir aš tą darbą galėjau dirbti iš namų. Sudėtina ugdyti šeimoje būtų tokiu atveju, kai tavo vaikas mažas, o tu turi kasdien išeiti į darbą. Tačiau ir tokiu atveju galima rasti būdų. Jei dirbi iš namų, yra sunku, bet įmanoma“, – pasakojo Akvilė.
Šiuo metu visas jos darbas susijęs su ugdymu šeimoje – mokykla, asociacija. Nors, kaip Akvilė juokiasi, darbo tikrai nesumažėjo, bet ji gali reguliuotis savo darbo laiką.
„Tuo metu, kai dar dirbau didelėje įmonėje, šeimoje ugdžiau tik vieną vaiką. Tai mes savaitgaliais, vakarais pasimokydavome. Jis nueidavo pas močiutę – aš sužymėdavau, ką turėtų pasimokyti. Išeičių įmanoma rasti“, – pažymėjo moteris.
Prisimindama pradžią, Akvilė pasakojo, kad vyriausia dukra mokykloje jautėsi blogai, bet „ėjo, nes reikia“. Sūnus „kėlė problemų“ nuo darželio.
„Gaudavome skundų ir siūlymų ieškoti, kas jam yra. Ką ir padarėme ir galų gale gavome Aspergerio sindromo diagnozę (Aspergerio sindromas – autizmo spektro smegenų vystymosi pakitimas, pasireiškiantis emocinio ryšio deficitu bei sunkumais bendraujant su žmonėmis – past.). Priešmokyklinę klasę jau baigėme namuose, nes prasidėjo karantinas. Pirmoje klasėje tai pasikartojo – kažkiek paėjus į kontaktines pamokas, prasidėjo nuotolinis ugdymas. Tuomet man galbūt ir buvo didžiausias įkvėpimas ir supratimas, kad aš viską galiu daryti tą patį, ką mokytoja daro. Mačiau ir mokytojos negebėjimą dirbti su tokiais vaikais. Tuo metu pradėjo burtis bendruomenė, norinčių ugdyti vaikus šeimoje. Ir aš su sūnumi pasiryžau išbandyti“, – pradžią prisiminė Akvilė.
Dalindamasi patirtimi ji pabrėžė moralinio palaikymo svarbą šeimoms, pasirinkusioms ugdymą „ne sistemoje“. „Jeigu tu visą laiką gauni tik spaudimą iš mokyklos, nematau jokios naudos iš ugdymo namuose, išskyrus tai, kad vaikas fiziškai nenueina į mokyklą. Visai, kas kita, kai yra palaikymas. Aišku, yra rėmai – bendrosios ugdymo programos, bet duodama ir laisvė šeimai. Ji tuomet labai suklesti“, – sakė moteris.
Po pirmųjų metų ugdant sūnų šeimoje, ji siūlė tą patį padaryti ir dukrai, kuri tuomet turėjo eiti į 8 klasę. Bet ji neišdrįso.
„Metus stebėjusi mus su sūnumi ji kartą priėjo prie manęs ir paklausė: „Mama, kaip tu ten su broliu darai? Aš irgi norėčiau pabandyti“, – apie 9 klasės kursą šeimoje baigusios dukros pasirinkimą papasakojo Akvilė. Namuose abu vyresnieji vaikai mokosi ir toliau: dukra dabar 11-okė, sūnus – 5-okas, mažiausia priešmokyklinukė dukra taip pat. „Man net minčių nėra, kad su ja bus kitaip. Bandėme darželį ir jis visiškai netiko vaikui“, – neslėpė visus tris vaikus šeimoje ugdanti mama.
Seniai žinojo, ko nori, tik laukė galimybės tai daryti
Eligijos istorija kiek kitokia. Mieste užaugusi moteris pradėjusi planuoti vaikus kartu su vyru iš karto žinojo, kad nori juos auginti vienkiemyje, kažkur atokiau, neleisti į darželius ir mokyklas. Šeimoje šiuo metu auga trys vaikai: sūnus rugsėjį keliaus į 10 klasę, dukra į 8 klasę, o dar vienas sūnus – 6 klasę.
„Mūsų namas iš šiaudų ir t.t., žodžiu, viską darom ne taip, kaip visi“, – juokėsi Eligija.
Ji prisimena, kad norėdama dukrą ugdyti šeimoje tuo metu susidūrė su problemomis. Lietuvoje tuo metu tokios galimybės nebuvo. „Man sakė, kad turime arba išvažiuoti į užsienį, arba pripažinti, kad vaikas turi kažkokių sutrikimų... Aš tikrai labai laukiau, kol tai bus galima ir dabar jau ketverius metus visus tris ugdau šeimoje“, – sakė Elegija.
Visą pokalbį su Margarita, Akvile ir Elegija ir tinklalaidės „Kalba mamos“ kūrėja Marija Keršanskiene rasite čia.
Tekstą parengė Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė
