Po kaltinimų mušimu negalėjo artintis prie sūnaus
Kaip pasakojo Raminta (vardas pakeistas – red.), su sūnaus tėvu ji išsiskyrusi jau daug metų. Skyrybos nebuvo lengvos, o netrukus po jų buvęs vyras pradėjo prieš ją nuteikinėti sūnų.
„2016 m. susiradau darbą užsienyje ir planavau su vaiku išvykti. Tuo metu jam buvo penkeri. Pateikiau buvusiam vyrui visą informaciją, kur būsime, kur gyvensime, ir tikėjausi su juo draugiškai susitarti, tačiau jis nedavė leidimo išsivežti sūnų. Turėjau rinktis – darbas arba vaikas. Aišku, pasirinkau vaiką ir likau Lietuvoje. Nors jau tada buvo iš tėvo pusės vaiko nuteikinėjimo prieš mane apraiškų, iš savo pusės netaikiau jokių apribojimų tėvui matytis su sūnumi.
2017 m. sutarėme ir įteisinome grafiką, kad 15 dienų vaikas gyventų su manimi, o 15 dienų – su tėčiu. Tuo metu vaikui buvo atlikta psichologinė ekspertizė ir nustatytas ryšys su abiem tėvais. Beje, prieš tai buvusio vyro buvau apkaltinta, kad mušiau vaiką, tačiau duomenys nepasitvirtino.
Iš tiesų jis (vaikas) tiek visko prišnekėjo, kad jeigu visu tuo būtų patikėta, aš jau būčiau kalėjime.
Vaiko elgesys po truputį darėsi keistas. Grįžęs iš tėčio jis man vis sakydavo, kad jeigu mušiu jį, jis pasakys apie tai ir tada galės gyventi su tėčiu. Supratau, kad tai ne aštuonerių metų vaiko mintys, todėl raštu kreipiausi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą (VVAĮT) nurodydama, kad vaikas prieš mane nuteikinėjamas. Nusprendžiau tokiu būdu apsidrausti. Nepaisant to, 2018 m. gegužę gavau raštą, kuriame buvo nurodyta, kad savo vaiką specialiai nudeginau ir mušiau. Nors jokių žymių, jokių mėlynių ir nudegimų nebuvo, remiantis tėvo ir vaiko žodžiais, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Mėnesį man buvo uždrausta artintis prie vaiko.
Po mėnesio įvyko apklausa, kurios metu, pasakodamas apie patirtą smurtą, sūnus pradėjo juoktis, keitė parodymus, iš ko buvo galima suprasti, kad jis neatsimena, ką sakė anksčiau. Todėl buvo nuspręsta, kad tai nepanašu į nukentėjusio vaiko parodymus. Iš tiesų jis tiek visko prišnekėjo, kad jeigu visu tuo būtų patikėta, aš jau būčiau kalėjime. Pavyzdžiui, kad parke jį 15 kartų mušiau diržu, nors diržų net nedėviu. Prokurorė skyrė vaikui psichologinę–psichiatrinę ekspertizę, kurios metu nustatyta, kad jam daromas poveikis tėvo aplinkoje. Tyrimas buvo nutrauktas“, – sunkiai žodžius dėliojo pašnekovė.
Vaikas nebenori bendrauti su mama
Tačiau sūnus pas mamą nebegrįžo. Jo tėvas motyvavo, kad vaikas bijo mamos ir nenori su ja gyventi. Ramintai tekdavo eiti su juo susitikti į mokyklą, kad bent pertraukų metu pabendrautų. Ji kreipėsi į VVAĮT nurodydama, kad buvęs vyras nevykdo teismo sprendimo ir neatveža vaiko, kuris 15 dienų turi gyventi pas ją, tačiau specialistai tik skėsčiojo rankomis: niekuo negali padėti, nes vaikas gali atsisakyti grįžti.
„2019 m. buvęs vyras vėl mane apkaltino, kad mušiau vaiką mokykloje. Buvo tikrinamos kameros, bet nieko nerado, ir ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Dabar jis padavęs ieškinį, kad nori vaikui nustatyti gyvenamąją vietą su juo, nors aš tam jau neprieštarauju. Man svarbu išsaugoti bendravimą su vaiku, bet šis taip paveiktas, kad nebelaiko manęs šeimos nariu.
Kartą per savaitę tarnyboje, dalyvaujant psichologui, man paskirti pasimatymai su vaiku. Mums skirta valanda, bet vaikas išbūna vos 10–20 minučių. Jis pradeda skųstis, kad jam skauda galvą arba pilvą. Labai nepagarbiai su manimi bendrauja.
Neseniai pagal vyro ieškinį vaikui buvo atlikta dar viena ekspertizė, kurios metu patvirtinta, kad vaiko ryšys stipresnis su tėvu, tačiau ekspertai pažymėjo, kad mamą vaikas atstumia nenatūraliai. Akivaizdu, matydamas tėvo pyktį, girdėdamas neigiamus vertinimus, jis perima tėvo emocijas ir nuostatas. Taip pat ekspertizėje buvo pažymėta, kad dėl vaiko psichologinės sveikatos būtina stiprinti vaiko ryšį su mama“, – pasakojo moteris.
Deja, jos ryšys su vaiku tik prastėja. Raminta įsitikinusi, kad tarnautojai šioje situacijoje tam tikra prasme pataikavo tėvui, nors turėjo griežčiau vertinti tėvo valdžią ir jos poveikį vaikui.
Tarnyba tikina nieko negalinti padaryti
„Regis, Šeimos kodeksas reglamentuoja tėvų pareigas, įstatymuose taip pat nurodyta, kad vaikai turi turėti abu tėvus, bet realiai jokių pagalbos priemonių nėra, kai iškyla tokia situacija.
Mes su vyru išsiskyrėme, nes negalėjome gyventi kartu, tačiau vaikas dėl to nekaltas, jo mūsų konfliktai neturėtų liesti. Juolab kad pati vaiko niekada nenuteikinėjau prieš tėtį, niekada neliepiau jam rinktis. Man apskritai buvo naujiena, kad vaikas gali pasirinkti, ar vykdyti teismo sprendimą.
Beje, paskutinėje ekspertizėje pažymėta, kad vaikas, nors jam jau 11 metų, šioje situacijoje negali rinktis, kadangi nežino tikrosios tiesos, yra nuteiktas prieš mamą, bet tarnyba į tai neatsižvelgė.
Aš jau susitaikiau su mintimi, kad vaiko neturėsiu, kad ir kaip būtų skaudu. Galiu žinoti tik tiek, kad jis gyvas. Ir nesitikiu, kad augdamas tokioje aplinkoje jis ir ateityje norės su manimi bendrauti. Tai žiaurus psichologinis smurtas tiek mano, tiek vaiko atžvilgiu, kuris ateityje vaikui turės liūdnų pasekmių. Tačiau tarnybos, turinčios ginti vaiko interesus, sako esančios bejėgės“, – apgailestavo pašnekovė.
Aš jau susitaikiau su mintimi, kad vaiko neturėsiu, kad ir kaip būtų skaudu. Galiu žinoti tik tiek, kad jis gyvas.
Paklausta, kokių veiksmų ji tikėtųsi iš vaiko teisių apsaugos specialistų, Raminta svarstė, kad šioje situacijoje, kai nepavyksta susitarti civilizuotai, galbūt būtų galima pritaikyti administracines nuobaudas.
„Dėl tokių nuobaudų kreipiausi į antstolį, jis kreipėsi į VVAĮT, o ši atsakė, kad jeigu vaikas nenori susitikti, nieko daugiau padaryti neįmanoma. Tačiau gal visgi motyvuotų vyrą psichologiškai nežaloti vaiko, jeigu jam už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną reikėtų mokėti 100 eurų baudą? Be to, vaikas mokomas meluoti, o tai jau nusikaltimas prieš jį.
Civiliniame kodekse nurodoma, kad tėvai skyrybų metu atsakingi už ryšio su vaiku išlaikymą. Šiuo atveju apie jokį ryšį negalima kalbėti, yra visi duomenys, kad padaryta tėvo įtaka. Man nesudaromos sąlygos pasikalbėti su vaiku net telefonu. Buvęs vyras motyvuoja, kad vaikas jau didelis ir pats renkasi, ar atsiliepti, bet juk tėvas galėtų paskatinti sūnų paskambinti mamai. Nesakau, kad kasdien, bent du kartus per savaitę. Tiesiog jau svyra rankos – neturiu žalingų įpročių, dirbu, mokausi, nesijaučiu padariusi kažką bloga, bet kai matau, kaip žalojamas vaikas, o valstybinės institucijos visiškai neveiksnios, tai dvigubas skausmas“, – atviravo moteris.
Man nesudaromos sąlygos pasikalbėti su vaiku net telefonu.
Ką siūlo pažangūs specialistai
Lygiavertės tėvystės asociacijos (LTA) steigėjo Ramūno Kvietkausko teigimu, ši istorija – reiškinio, kuris psichologijos moksle vadinamas tėvų atstūmimu, iliustracija.
„Nors tėvų atstūmimas yra viena žiauriausių psichologinio smurto prieš vaikus formų, Lietuvoje jo paplitimas nėra tirtas, o daugelis specialistų netgi nemoka jo atpažinti. Tai niekaip nesuderinama su kai kurių specialistų ir politikų deklaruojamomis „raudonomis linijomis“, neva brėžiamomis bet kokiam smurtui, o iš tiesų didžiąja dalimi kovojant tik su „beržine koše“. Pažangiausi pasaulio specialistai pripažįsta, kad psichologinis smurtas žaloja ne mažiau, o neretai netgi labiau negu fizinis.
Remdamiesi užsienyje atliktais tyrimais, apskaičiavome, kad Lietuvoje galėtų būti nuo 1 tūkst. iki 5 tūkst. vaikų, patiriančių sunkų tėvų atstūmimą (dėl nuteikinėjimo visiškai praradusių ryšį su vienu iš tėvų), ir nuo 4 tūkst. iki 20 tūkst. vaikų, patiriančių lengvo ir vidutinio laipsnio tėvų atstūmimą. Mūsų asociacijai žinoma apie šimtą dažniausiai sunkų tėvų atstūmimą patiriančių tėčių ir mamų“, – teigė pašnekovas.
Pasak asociacijos, sunkiais tėvų atstūmimo atvejais pagalba turėtų būti dviejų žingsnių: visų pirma, vaikas turėtų būti paimamas iš smurtinės aplinkos, t. y. atskiriamas nuo nuteikinėtojo ir patalpinamas į neutralią aplinką (kaip ir bet kokio kitokio sunkaus smurto atvejais).
Lietuvoje galėtų būti nuo 1 tūkst. iki 5 tūkst. vaikų, patiriančių sunkų tėvų atstūmimą.
Antras žingsnis, kuris yra kiek mažiau skubus, tačiau ne mažiau svarbus, – turėtų būti taikoma vaiko ryšio su atstumtuoju iš tėvų (tėvo ar motinos) atstatymo programa (angl. „reunification therapy“). Užsienio šalyse yra kelios ryšio atstatymo programos, iš kurių žinomiausia – Richardo Warshako „Šeimos tiltai“ („Family Bridges“). Šių programų efektyvumas siekia apie 95 proc., o trukmė – vos kelios dienos.
Lengvesnio tėvų atstūmimo atvejais, kol vaikų ryšys su atstumtuoju iš tėvų dar nėra pilnai nutrūkęs, rekomenduojamas psichologų tarpininkavimas, konsultacijos, mediacijos. Tačiau pažymėtina, kad sunkaus tėvų atstūmimo atvejais šios priemonės yra kontraindikuotinos, kadangi situaciją tik blogina.
„Deja, Lietuvoje specialistai ir teisėjai šį aspektą visiškai ignoruoja: lengvo tėvų atstūmimo, kuomet psichologo tarpininkavimas galėtų padėti, jie neatpažįsta, o sunkaus tėvų atstūmimo atvejais vaiko nuo smurtautojo atskirti nesiryžta, rekomenduoja „bendrauti per psichologą“, kas, kaip minėjau, yra žalinga vaikui. Tokiu būdu mūsų specialistai ir teisėjai faktiškai tampa šio smurto (tėvų atstūmimo) sąjungininkais.
Tėvų atstūmimo problemos neigimas tarnybose būna toks didelis, kad pažangūs specialistai netgi pataria atstumtiems tėvams atsitraukti, nebekovoti.
Tėvų atstūmimo problemos neigimas tarnybose būna toks didelis, kad pažangūs specialistai netgi pataria atstumtiems tėvams atsitraukti, nebekovoti. „Kova su vėjo malūnais“ – taip savo patirtis su mūsų vaiko teisių tarnybomis ir teismais apibūdina daugelis atstumtų tėčių ir mamų. Tokiais atvejais rekomenduojama apie atsitraukimą informuoti vaiką, surašant jam vadinamąjį „atsisveikinimo laišką“, išsamiai aprašytą aukščiau minėto R.Warshako knygoje „Skyrybų nuodai“, – svarstė R.Kvietkauskas.
Pasak LTA atstovo, kai atsakingos institucijos neteikia pagalbos, taip pat rekomenduojama taikyti „meilės lašiukų“ metodiką, aprašytą Tammy Mariposa knygoje „Būk pats savo didvyriu“ („Be Your Own Hero“). Pastebėta, kad skleisdami meilę savo vaikams, tegu po truputį, po „lašiuką“ (nes būdami atstumti jie fiziškai negali to daryti intensyviau), tėvai per kelis ar keliolika metų neretai susigrąžina ryšį su vaikais. Tai įvyksta dažniausiai jau tada, kai vaikai būna suaugę, pilnamečiai. Netaikant „meilės lašiukų“ metodikos, net ir užaugę vaikai dažniausiai neatnaujina bendravimo.
