Nuo 2015-ųjų su šeima Prancūzijoje gyvenanti ir dirbanti A.Dilienė išleido antrąją autorinę knygą „Šeima – komandinis žaidimas“. Per knygos pristatymą, vykusį nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, autorė dalijosi asmenine patirtimi ir patarimais, kaip stiprinti poros santykius.
Sudėtingose aplinkybėse pajuto, kad yra komanda
„Tai, jog šeima yra komandinis žaidimas, galutinai suvokiau, turbūt, tik išvykusi į Prancūziją, kai mudu su vyru atsidūrėme kitakalbėje aplinkoje, kas psichologiškai buvo gana sudėtinga.
Kadangi nelabai gerai mokėjome kalbą, pradėjau pastebėti, kaip vienas kitam ėmėm „dengti užpakalius“. Kitaip sakant, jei vienas kažko nemokėjo – darė kitas“, – renginyje kalbėjo A.Dilienė.
Ji pateikė pavyzdį, kai pirmaisiais mėnesiais Prancūzijoje su vyru rinkosi pirkti skalbimo mašiną, o prancūziškoje parduotuvėje paaiškinti, ko nori, ar suprasti, ką tau sako, nebuvo paprasta.
„Kadangi šiek tiek mokėjau prancūzų kalbą, pradėjau parduotuvės darbuotojų prancūziškai klausinėti. Mačiau, kad jie nelabai mane supranta, ir aš nesupratau, ką jie man sako. Bet tada vyras pabandė jiems paaiškinti angliškai – prancūzai suprato, ką jis sako, ir pradėjo labai lėtai kalbėtis su manimi prancūziškai, nes angliškai kalbėti nemokėjo. Toje situacijoje pajutome, kad esame komanda“, – prisiminė A.Dilienė.
Kaip vystosi santykiai?
Psichoterapeutė sakė, jog poros santykiams būdingi tam tikri dėsningumai, ir, nors galime jų neatpažinti, jie vis tiek veikia.
Ji išskyrė penkis santykių vystymosi etapus:
Pirmasis etapas – įsimylėjimas. Metaforiškai šį etapą specialistė palygina su alkiu: kai esame alkani, ieškome maisto; lygiai taip pat ir įsimylėjus – nuolatos laukiame mylimo žmogaus žinučių, susitikimų su juo. Statistiškai šis etapas trunka pusantrų metų – ne ilgiau. Tą patį patirti galima nebent su nauju žmogumi.
Antrasis etapas – „sotumas“. Šiuo etapu pora gali daug lengviau leisti laiką atskirai, nebėra poreikio tiek daug laiko praleisti kartu.
Trečiasis etapas – „persivalgymas“. Anot A.Dilienės, šį etapą vienos poros išgyvena stipriau, kitos – vos pastebimai, tačiau jis būdingas kiekvieniems santykiams.
„Žinot, kaip pasireiškia „persivalgymas“ mylimu žmogumi? Jis pradeda per garsiai kvėpuoti, ne ten padėti daiktus ir, apskritai, ne taip elgtis“, – iliustravo psichoterapeutė.
Jos teigimu, neretai „suklumpama“ trečiajame etape, tačiau dažnu atveju poros jau būna susilaukusios vaikų, tad skirtis tampa nepatogu.
Per savo praktiką ji sakė pastebėjusi, jog dažnai tada porose nesąmoningai pradeda vyrauti konkurencija, o partneriai tarpusavyje ima vienas su kitu varžytis, pavyzdžiui, „kuris geresnis tėtis, mama“.
Ketvirtasis etapas – kantrybė. „Kantrybė nėra apie buvimą kankiniu, neva „galiu iškęsti šiuos santykius“. Kantrybės etapas pasireiškia tuo, kad partneriai mokosi leisti vienas kitam būti tokiems, kokie jie yra. Tai yra augimas santykiuose, kai mokomasi priimti kitą žmogų“, – apibrėžė A.Dilienė.
Pasak specialistės, kartais šis etapas tęsiasi ilgai ir sunkiai, o tam tikrais atvejais santykiai tiesiog nutrūksta.
Penktasis etapas – meilė. „Kai žmonės sako, kad jie išsiskyrė, nes praėjo meilė, norisi pasakyti, jog ta meilė dar nebuvo atėjusi“, – teigė psichoterapeutė.
Paklausta, kada pati pajuto, jog jos santykiai perėjo į penktą etapą, A.Dilienė atsakė, kad tada, kai nebereikėjo, kad kitas „šoktų pagal mano dūdelę“. Tai yra, kai pasireiškė visiškas vienas kito priėmimas.
Kaip puoselėti santykius ir meilę?
Tačiau A.Dilienė nurodė, jog net ir atėjus meilei svarbu ją puoselėti ir auginti. Renginyje ji pasidalijo ir keliomis taisyklėmis, kurios svarbios palaikyti meilei ir santykiams apskritai.
Laikas kartu. „Ir ne šiaip sau būti kartu, bet linksmai leisti laiką kartu. Kodėl? Nes norisi būti su žmogumi, su kuriuo tau smagu. Prisiminkime seną gerą reiškinį – pasimatymus, kai atitinkamai pasipuošiame, nusiteikiame, išsirenkame abiem patinkančią vietą. Mūsų atveju anksčiau per pasimatymus eidavome į kiną, dabar – žaidžiame golfą“, – kalbėjo moteris.
Ji pasidalijo, jog gimus ketvirtai dukrai jiedu su vyru nutarė, kad keturias valandas per savaitę ir vieną parą per mėnesį jie praleis tik dviese – be vaikų ar draugų.
„Aišku, iš pradžių buvo sunku – samdai auklę, moki pinigus, turi krūvą darbų, o eini į pasimatymą. Bet ilgainiui tai tapo taip savaime suprantama, kad dabar, jei atsiranda neatidėliotinų reikalų, susitikimą visuomet perkeliame, bet neatšaukiame“, – komentavo A.Dilienė.
Bendravimas. „Kalbėkitės vienas su kitu. Bet ne tik kalbėkitės, o ir klausykitės bei išgirskite. Svarbu mokytis empatiško klausymosi, kada iš tikrųjų išgirstame, ką kitas nori pasakyti“, – aiškino A.Dilienė.
Atrasti meilės kalbas. Psichoterapeutė teigė, jog meilė nėra vien apie jausmą, o ir apie veiksmą. Anot jos, mes kalbame skirtingomis meilės kalbomis: vieniems stipriausia meilės išraiška yra buvimas kartu, kitiems – paslaugos ir panašiai. Poroms ji pataria atrasti asmeninę bei partnerio meilės kalbą ir pagalvoti, ką kiekvienas gali daryti, kad kitas norėtų būti su juo.
Priimti skirtumus. A.Dilienė pasakojo, kad į santykius partneriai atsineša savo „lagaminus“, tai yra auklėjimo suformuotas savybes, per gyvenimą įgytas patirtis. Tam, kad santykiai tęstųsi, svarbu ne tik gebėti atsikratyti tam tikro „lagamino“ turinio, bet ir išmokti priimti vienas kito skirtumus. Jos teigimu, kito priėmimas prasideda nuo požiūrio kaitos.
„Jei mes pyksimės dėl savo skirtumų, santykiai pasibaigs. Bet kai pripažinsime, kad aš esu vienoks, o mano partneris – kitoks, ir išmoksime tuo pasinaudoti įvairiose situacijose – gausime visai kitokį rezultatą“, – pridūrė ji.
A.Dilienė pasakojo supratusi, jog ilgus santuokos metus siekė, kad jos vyras būtų toks, kaip ji. Save sulyginusi su upe, o sutuoktinį – su uola, moteris teigė, jog ilgą laiką priešinosi sutuoktinio būdui, tačiau galiausiai suprato, kad jis jai yra būtinas, kad jis išlaiko ją stabilią.
Šeima – sistema su savo hierarchija
Galiausiai psichoterapeutė nurodė, jog šeima yra tam tikra sistema, ir, kad ji harmoningai veiktų, reikalinga ir tam tikra hierarchija.
„Pirmiausia tėvai niekada nebus vienoje „svorio kategorijoje“ kaip vaikai. Reiktų kalbėti apie sutuoktinių posistemę ir vaikų posistemę. Įsivaizduokite mano šeimą, kur yra septyni vaikai: jei mes su vyru nebūtume komanda, būtume žuvę. Mums labai padėjo suvokimas, kad mes su vyru esame kaip treneriai, o vaikai – mūsų mokiniai“, – kalbėjo ji.
Psichoterapeutės teigimu, labai svarbu, kad šeimoje būtų kalbamasi apie tai, kad šeimos nariai yra bendra sistema, komanda. Kitu atveju, tarp vaikų ar sutuoktinių gali atsirasti konkurencija, susidaryti ydingos posistemės, tokios kaip „mama ir sūnus“, „tėtis ir dukra“ ar panašiai.
„Dabar jei su vyru kartais pradedame nesąmoningai žaisti vienas prieš kitą, iškart susiprantame, kad nebenorime to. Ar malonu gyventi su belaisviu? Su nukariautu? Ne. Dėl to santykiuose reikia žaisti kartu – taip abu liks laimėtojai“, – sakė ji.
