Papasakokite apie savo įmonę. Kokie darbuotojai ten dirba?
Mano įmonė užsiima statybomis, ją įkūriau dar studijų metais: nors esu iš Libano, save laikau pusiau lietuviu – čia gyvenu jau daugiau nei 15 m., magistro laipsnį įgijau Kauno Technologijos Universitete. Studijavau statybų inžineriją, tad atrodė logiška įkurti statybų verslą. Vis dėlto, man buvo pasiūlytas darbas Saudo Arabijoje, tad išvykau ten ir įmonę įšaldžiau 6 metams. Grįžęs atnaujinau veiklą ir praėjus vos pusmečiui pradėjau įdarbinti pabėgėlius. Įmonė nedidelė, darbuotojų skaičius svyruoja tarp 6–9 žmonių, tad pabėgėliai sudarė reikšmingą personalo dalį – vienu metu jų komandoje buvo 3, 4 ir net 5. Dauguma jų buvo iš Eritrėjos, kai kurie iš Sirijos. Vis dėlto, jau pusmetis, kaip mano įmonėje nedirba nė vienas pabėgėlis – daugumai jų tai pirmasis darbas čia atvykus, tad vos pramokę kalbą, po pusmečio ar metų jie darbą keičia į lengvesnį. Šiuo metu įmonėje dirba 2 užsieniečiai ir 3 lietuviai.
Kaip ir kodėl pradėjote įdarbinti pabėgėlių statusą turinčius žmones?
Visada turėjome kontaktą su Raudonuoju Kryžiumi, tad iš jų ir sužinojau apie darbo vietų pabėgėliams poreikį. 2018 m. pabėgėliams darbą surasti buvo sudėtinga, norėjau padėti, tad šiuo klausimu pradėjome bendradarbiauti su Raudonuoju Kryžiumi. Įdarbinti pabėgėlius nusprendžiau iš socialinių paskatų: pamaniau, kad aš, pats būdamas iš užsienio ir turintis daug patirties su įvairių kultūrų žmonėmis, galiu būti tinkamas darbdavys pabėgėliams, padėti įsilieti į darbo rinką. Mano įmonė buvo puiki vieta jiems, nes, priešingai nei daugelyje didelių kompanijų, vadovas mažesnėje darbovietėje gali turėti tiesioginį ryšį su darbuotoju, o tai, šiuo atveju, yra itin reikšminga.
Kaip reagavo jūsų kolektyvas į priimtus dirbti pabėgėlius? Kaip atrodė jų darbo pradžia?
Personalo atskirai ruošti, įspėti, kad įdarbinsime pabėgėlius nereikėjo – mūsų komanda nėra didelė, todėl tokius reikalus aptariame kartu, diskutuojame. Nauji darbuotojai būdavo priimami šiltai, niekada nekilo jokių incidentų ar konfliktų, diskriminacijos atvejų. Kasdien dirbau kartu su įdarbintais pabėgėliais, tad galiu drąsiai teigti, kad kiti darbuotojai su jais elgėsi draugiškai, kantriai. Tiesa, jei dirbdavome kartu su kitomis statybų bendrovėmis, neretai žmonės susidomėdavo pabėgėlių kalba ar išvaizda – pasitaikydavo atvejų, kad darbuotojų iš Eritrėjos buvo prašoma net kartu nusifotografuoti. Tačiau toks elgesys buvo skatinamas smalsumo – ne visiems lietuviams įprasta pamatyti iš taip toli atvykusį užsienietį. Žinoma, aš įdarbintiems kitataučiams pabrėždavau, kad jie turi taikytis prie vietinės kultūros, stengtis pritapti ir gerbti čionykščius papročius. Bet kuriuo atveju, visada jiems padėdavau išspręsti kilusias problemas, taip pat būtume susitvarkę ir su konfliktais ar kitais klausimais.
Kokie sunkumai kildavo darbe? Kaip sprendėte kalbinius ir kultūrinius skirtumus?
Su iššūkiais susidurti tekdavo gana dažnai – daugeliui buvo sunku prisitaikyti prie darbo kultūros ar net klimato, kadangi darbo pobūdis reikalavo daug laiko praleisti lauke. Iš Raudonojo Kryžiaus dažnai prašydavome vertėjavimo, tarpininkavimo, nes, nepaisant to, kad aš kalbėjau arabiškai ir angliškai, susišnekėti galėjau ne su visais. Kartais reikėjo pagalbos ir aiškinant darbo kokybės standarto Lietuvoje subtilybes, nes jiems tai buvo visiškai nauja.
Vis dėlto, sudėtingiausia buvo išspręsti kalbos barjerą. Komunikacinės klaidos statybose reiškia ne tik laiko, bet ir finansinius nuostolius. Su kai kuriais darbuotojais galėjau susikalbėti arabiškai, angliškai, bet buvo ir tokių, kurie nemokėjo nė vienos iš šių kalbų, tada tekdavo improvizuoti. Paprastai pakakdavo pusės metų, kad naujas darbuotojas apsiprastų, įgustų bei išmoktų pagrindinius lietuviškus žodžius. Be abejo, apie save papasakoti lietuvių kalba jie gal ir nemokėdavo, bet jau žinodavo tokius žodžius, kaip “plaktukas”, “armatūra” ar “vinis”, o tai darbo procesą, o tuo pačiu ir integraciją, stipriai palengvina. Taigi, galima sakyti, kad sunkumai labiau kyla ne darbdaviui, o pačiam darbuotojui, kuris stengiasi prisitaikyti nepažįstamoje šalyje.
Kaip įvertintumėte savo patirtį su įdarbintais pabėgėliais?
Žinoma, didžioji dauguma pas mane dirbusių pabėgėlių neturėjo statybų patirties, tad, žiūrint iš verslo pusės, jie nebuvo mano geriausi darbuotojai. Reikia turėti omenyje, kad nė vienas iš pas mane dirbusių nebuvo patyręs statybų specialistas, ką jau kalbėti apie jiems itin šaltą mūsų klimatą. Didžiajai daugumai darbas mano įmonėje buvo iššūkis, todėl, vos gavę progą, išeidavo dirbti kitur, keletas net išvyko gyventi į Prancūziją.
Tačiau tai buvo naudinga abiems pusėms ir manau, kad darbo patirtis mano įmonėje buvo svarbi jų integracijai Lietuvoje, todėl džiaugiuosi galėjęs prie to prisidėti. Daugelis žmonių, kurį laiką praleidę šioje darbovietėje, išmoko bendrauti su lietuviais, gavo galimybę geriau suprasti vietinę kultūrą ir kalbą bei toliau siekti tokio gyvenimo, apie kurį svajoja. Šiuo metu neatsirado pabėgėlių, kurie norėtų dirbti, bet visada esu pasiruošęs jiems suteikti galimybę savo įmonėje.
Ką galėtumėte patarti kitiems darbdaviams, kuriems pabėgėlių įdarbinimas – nauja patirtis?
Darbdaviai, kurie pabėgėlius įdarbina arba apie tai galvoja, turėtų įvertinti, kiek tiesioginio kontakto, bendravimo jiems galės pasiūlyti. Pabėgėliams, kurie dar nemoka kalbos, itin reikšmingas tiesioginis kontaktas su vadovu – reikia aptarti įvairius darbo niuansus, prižiūrėti jų darbo kokybę, nes dėl kalbos barjero gali kilti nesusipratimų. Beje, turėdami asmeninį kontaktą su darbdaviu jie jaučiasi saugiau. Tokiems darbuotojams reikalinga nuolatinė priežiūra bei kantrybė, supratingumas. Daug kur žmogui trumpai paaiškinama ką daryti, o tada jis lieka vienas. Ar užduotis atlikta teisingai, paaiškėja tik ją atlikus, o dėl klaidų žmogus neretai gali būti atleistas. Tuo tarpu aš, kaip darbdavys, visada esu pasiekiamas – taip galiu nuolat padėti spręsti problemas, kurios iškyla mano darbuotojams. Taip pat labai svarbu, kad pabėgėlio vadovas mokėtų anglų kalbą bei galėtų paaiškinti darbo kokybės standartus, sąlygas ir kultūrą Lietuvoje. Jei vadovas negali skirti laiko nuolatinei darbuotojo priežiūrai srityse, kuriose komunikacija svarbi, kyla klaidų ir net nuostolių rizika.
Kaip institucijos Lietuvoje bei Užimtumo tarnyba galėtų patobulinti pabėgėlių įdarbinimo procesą?
Manau, kad Užimtumo tarnyba ir kitos institucijos dėl pabėgėlių įdarbinimo padaro gana nemažai. Vis dėlto, dažnas atvejis, kai pabėgėliai niekaip neranda sau tinkamo darbo, todėl, padirbėję keletą dienų vienoje vietoje, vėl grįžta į UŽT, o tas procesas nuolat kartojasi. Taip yra todėl, kad daugeliui darbas pasiūlomas ne pagal žinias ar patirtį. Turėjau darbuotojų, kurie labai norėjo dirbti statybose, bet nepakėlė tokio darbo krūvio ir iš darbo išėjo po 1–3 d., tad negalima sakyti, kad tai motyvacijos klausimas. Pabėgėlių integracijai ir įsiliejimui į darbo rinką didelę įtaką padarytų galimybė mokytis ar pritaikyti savo kvalifikacijas Lietuvos sistemai. Pavyzdžiui, pas mane dirbo pabėgėlis iš Sirijos, kuris savo gimtinėje buvo sunkvežimių vairuotojas, turėjo atitinkamą vairuotojo pažymėjimą, kuris, deja, Lietuvoje negalioja. Čia išlaikyti tokios kategorijos vairuotojo pažymėjimą yra brangu ir sudėtinga, ypač žmogui, nemokančiam anglų arba lietuvių kalbos. Būtų puiku, jei valstybė padėtų tokiems žmonėms jų kvalifikacijas ir dokumentus pritaikyti Lietuvos darbo rinkai bei užtikrinti, kad sistema būtų teisinga visiems valstybės gyventojams, nepaisant jų statuso.
Dr. Giedrės Blažytės komentarai:
UNHCR atliktas tyrimas dėl pabėgėlių integracijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (2019) patvirtina įsidarbinimo kaip vieno iš svarbiausių integracijos elementų svarbą. Daug pabėgėlių Lietuvoje mato įdarbinimą, kaip savo integracijos priimančiose šalyje prioritetą (56%), tačiau didelė pabėgėlių dalis nesutinka, kad jie rado gerą darbą, kuris leis jiems išlaikyti save bei savo šeimą (39%). Taip pat šis tyrimas atskleidė, kad dažnai pabėgėliai dirba darbus, reikalaujančius mažesnės kvalifikacijos, nei jie turi (44%). Dr. Giedrė Blažytė, Diversity Development Group mokslo darbuotoja, sociologė aptaria NIEM tyrimo užfiksuotus pokyčius, svarbius Lietuvos pabėgėlių bei prieglobsčio prašytojų integracijai bei Ahmad išskirtų problemų sprendimo būdus.
Ar galite trumpai papasakoti, kas yra NIEM tyrimas?
Nacionalinis integracijos vertinimo mechanizmas (org. National Integration Evaluation Mechanism) (NIEM) – šešių metų trukmės tarptautinis projektas, kurio tikslas – stiprinti institucijų, dirbančių tarptautinės apsaugos gavėjų integracijos srityje, kompetencijas.
NIEM projekto rėmuose atliekamas tyrimas, skirtas stebėti ir išsamiai vertinti tarptautinės apsaugos gavėjų integraciją, nustatyti gerąsias praktikas ir integracijos kliūtis, įvertinti teisės aktų ir politikos įgyvendinimo pokyčius bei jų poveikį. Šalys, kurios dalyvauja projekte: Lietuva, Belgija, Bulgarija, Čekija, Graikija, Ispanija, Italija, Latvija, Lenkija, Nyderlandai, Prancūzija, Rumunija, Slovėnija, Švedija, Vengrija.
Kokius Lietuvos prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių integracijai svarbius pokyčius tyrimas išskyrė?
Didžiausias pokytis – buvo suvienodintos pabėgėlių ir papildomos apsaugos gavėjų teisės, nes iki 2017 m. papildomos apsaugos gavėjai buvo gana pažeidžiamoje pozicijoje. Kadangi jiems buvo suteikiamas tik leidimas laikinai gyventi šalyje, jie turėjo itin ribotą prieinamumą prie tam tikrų socialinių garantijų. 2017 m. įstatymuose įvyko daug pokyčių, susijusių su socialine apsauga. Dėl to papildomos apsaugos gavėjai dabar yra palankesnėje pozicijoje, nors tam tikrais aspektais šie žmonės yra vis dar labiau pažeidžiamoje pozicijoje, nei pabėgėliai.
Kitas reikšmingas aspektas – 2018 m. pradžioje buvo priimtas užsieniečių integracijos planas 2018-2020 m. laikotarpiui. Šiame plane kalbama ne tik apie imigrantus bendrai – išskirta prieglobsčio gavėjų grupė, jų integracijai numatomos priemonės, turinčios didelį potencialą atnešti pozityvius pokyčius. Toks planas itin reikalingas, nes Lietuvoje nėra konkretaus strateginio dokumento, kuris numatytų prieglobsčio gavėjų integraciją. Kita vertus, itin svarbu, kaip jame numatomi įrankiai bus realizuojami. Kol kas trūksta priemonių įgyvendinimo monitoringo, tad sunku įvertinti, kaip sėkmingai sekasi šį planą įgyvendinti.
Kurie iš šių pokyčių buvo svarbiausi pabėgėlių įdarbinimui?
Pripažinta, kad prieglobsčio prašytojai turi teisę dirbti, kol jie laukia sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo. Anksčiau Lietuva buvo vienintelė ES narė, kuri to neleisdavo. Tačiau kritikuotina, kad ši teisė įsigalioja tik po 6 mėn. laukimo, nors ekspertai teigia, kad šis laikotarpis turėtų būti ne ilgesnis nei 4 mėn. Žinoma, žmogui, atvykusiam į pabėgėlių priėmimo centrą reikia laiko pasiruošti gyvenimo naujoje šalyje pradžiai, tačiau darbas yra vienas svarbiausių integracijos aspektų, kuris padeda tiek socialinių ryšių, tiek kalbos atžvilgiu.
Prieglobsčio gavėjai didelių pokyčių šiuo aspektu nesulaukė, bet būtų galima išskirti dvi priemones, numatytas užsieniečių integracijos plane. Pirma, numatyta, kad darbdaviams turėtų būti organizuojami informaciniai, mokomieji seminarai apie prieglobsčio gavėjų situaciją ir problemas, su kuriais jie susiduria. Antroji priemonė – tikslinė pagalba prieglobsčio gavėjams, norintiems užsiimti verslu.
Kokios pagrindinės problemos trukdo sėkmingam pabėgėlių įsiliejimui į Lietuvos darbo rinką? Kaip jas reikėtų spręsti?
Kritikuočiau tai, kaip pabėgėliai yra ruošiami pabėgėlių priėmimo centre – matome, kad vėliau jiems trūksta įgūdžių ir žinių savarankiškam gyvenimui mūsų šalyje. Galima sakyti, kad Lietuvoje nėra vientisos kalbos mokymo metodikos, o skiriamas mokymosi valandų skaičius yra nepakankamas. Be to, kalbos kursai nėra pritaikomi prie individualių poreikių, tai galėtume matyti nebent NVO veikloje, kurie vykdo poreikių nustatymus. Taip pat svarbu paminėti, kad ne visi yra raštingi bei moka anglų ar rusų kalbas, kuriomis dažniausiai vyksta kursai, o tai stipriai veikia mokymosi kokybę ir lingvistinę adaptaciją. Tai būtina spręsti, nes kalbos faktorius integracijoje yra svarbiausias, nuo jo stipriai priklauso įdarbinimo kokybė. Ką jau kalbėti apie aukštos kvalifikacijos darbą – be kalbos įgūdžių jį rasti yra be galo sunku.
Perkvalifikavimo klausimas yra taip pat itin reikšmingas. Lietuvoje nėra pripažįstama praktikos, įgūdžių kvalifikacija – būtina pateikti dokumentus, kad asmuo yra patyręs tam tikroje srityje. Daug pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų savo įgūdžius gali pagrįsti tik patirtimi, o tokiu atveju kvalifikacija nėra pripažįstama. Labai svarbu sukurti sistemą, kuri leistų įvertinti žmogaus gebėjimus ir patvirtinti turimą kvalifikaciją, nes šiuo metu dauguma tokių žmonių dirba labai žemos kvalifikacijos darbus, visiškai neatitinkančius jų žinių. Tai stipriai veikia jų bendrą psichologinę būklę – pasitikėjimą savimi, emocinį pasitenkinimą, tad, tuo pačiu, komplikuoja integracijos į visuomenę procesą.
Skatindama pabėgėlių integraciją bei įgalinimą Lietuvoje, UNHCR siūlo Lietuvoje plėtoti efektyvesnį užimtumo derinimo procesą atsižvelgiant į pagrindines nedarbo priežastis (vaiko priežiūra ar kito šeimos nario priežiūra, kalba, ribotos galimybės įsidarbinti, fizinė / psichinė sveikata ir studijos); skatinti aktyvesnį ne tik NVO, bet ir savivaldybių socialinių darbuotojų ir mentorių dalyvavimą; inicijuoti profesionalią įdarbinimo agentūrų pagalbą; bei plėtoti partnerystę su verslu bei atitinkamais tinklais (pvz. Įvairovės Chartija).
Š.m. gegužės 25 dieną Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR) bendradarbiaudama su Įvairovės Chartijos metine konferencija organizuoja diskusiją "Nepanaudoti resursai– pabėgėliai ir aktyvios įdarbinimo strategijos". Diskusijos metu dalyvai nagrinės Šiaurės ir Baltijos šalių gerąją patirtį dėl pabėgėlių įdarbinimo. Jie aptars galimybes, priemones ir metodus, padedančius adaptuoti pabėgėlių turimas kompetencijas prie darbo rinkos, o darbo rinką – prie pabėgėlių poreikių. Dalyviai taip pat aptars, kaip ilgalaikis pabėgėlių įdarbinimas gali padėti sukurti palankesnę aplinką integracijai ir labiau įtraukią visuomenę. Diskusija vyks Įvairovės Chartijos metinės konferencijos metu, 14:50-15:50 Lietuvos laiku, nuoroda į renginį čia.
