„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Seksologas V.Šapurovas apie motinystės instinktą: „Visuomet buvo moterų, nenorinčių vaikų“

Jeigu kuri nors pora sako, kad neplanuoja susilaukti vaikų, nes jų tiesiog nenori, dažniausiai netikime ir manome, kad nepavyksta jų susilaukti. Atrodo, ypač moteris anksčiau ar vėliau ima meiliai žiūrėti į žaidimų aikštelėje krykštaujančius mažylius ir pradeda svajoti apie savąjį, piešti jį vaizduotėje, kol galų gale ryžtasi gimdyti.
Viktoras Šapurovas
Viktoras Šapurovas / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad dalis moterų vaikų susilaukti nenori ir nuoširdžiai sako, kad ne jie yra gyvenimo tikslas. Apie tai, kodėl ne visoms skirta pajausti motinystės instinktą, kalbamės su Individualiosios (Adlerio) psichologijos analitiku, seksologu Viktoru Šapurovu.

– Motinystės instinktas yra įgimtas, vadinasi, visoms moterims turėtų būti vienodai svarbu susilaukti vaikų. Kodėl ne visos nori tapti mamomis ir atkakliai teigia, kad nejaučia jokio motinystės instinkto?

Per psichoterapiją atkuriami natūralūs poreikiai, jausmai, norai, kuriuos žmogus turėtų, jeigu vaikystėje nebūtų padaryta auklėjimo klaidų.

– Motinystės instinktas išties yra įgimtas – jis dar vadinamas giminės pratęsimo instinktu. Būtent šis instinktas skatina žmones ieškoti sau partnerio, mylėtis. Moterims šis instinktas ypač sustiprina norą atsiduoti vyrui, nes tai kelias tapti mama.

Nenorinčių vaikų moterų visuomet buvo, tik šiuo metu jos jaučiasi laisvesnės ir nebijo garsiai pasakyti: taip, būti mama ne mano kelias. Šiaip sau šis nenoras neatsiranda, jį gali užblokuoti tam tikri įvykiai, nutikę moters vaikystėje. Beje, labai stiprūs įvykiai, nes tik galinga jėga gali prislopinti motinystės instinktą.

Galbūt mama elgėsi neteisingai, nekentė savo dukros, supykusi pagaudavo už plaukų ir apimta įtūžio nukirpdavo plaukus. Arba ignoruodavo savo dukrą, nepagirdavo jos, nerengdavo gimtadienio švenčių, neleisdavo pasijusti svarbia.

Toks motinos elgesys palieka gilų pėdsaką dukros pasąmonėje ir gali užmigdyti norą ateityje pačiai susilaukti vaikų. Štai ir atsakymas, kur dingsta visiškai natūralus ir kiekvienai būdingas motinystės instinktas.

– Jums neatrodo, kad būna moterų, kurios pačios sau meluoja, kad nenori turėti vaikų, nors iš tiesų, giliai širdyje žino, kad taip nėra? Tiesiog be vaikų gyventi patogu.

– Gali taip būti, bet tokia moteris vis tiek anksčiau ar vėliau supras, kad pati sau meluoja – ateis laikas, kai gailėsis, kad nebandė pastoti, arba bandys suspėti į nuvažiuojantį traukinį ir turės tik vieną tikslą – pagimdyti kūdikį.

Jeigu motinystės instinktas iš tiesų užblokuotas, moteris jaučia, kad vaikų nenori, bet nežino, kodėl.

Visi mūsų jausmai „ateina“ iš pasąmonės, jie nevaldomi, nesumeluoti, tad jeigu motinystės instinktas iš tiesų užblokuotas, moteris jaučia, kad vaikų nenori, bet nežino, kodėl. Šis instinktas labai įdomus, štai nuo jo didžiąja dalimi priklauso ir kokybiškas seksualinis gyvenimas.

Tarkime, du žmonės, vyras ir moteris gyvena nesusituokę, džiaugiasi vienas kitu, keliauja, mylisi ir net negalvoja gimdyti, bet po kelerių metų jų lytinis potraukis vienas kitam ima aušti, seksas tampa vis retesnis, mažiau patrauklus. Tokia štai tiesa, nes tiek moters, tiek vyro aistrą vienas kitam skatina pasąmoningas noras susilaukti vaikų.

Kai pora susilaukia bent vieno – ir vėl suaktyvėja lytinis potraukis, kuris gali ilgai nesusilpnėti, mat žmonės įvykdė pasąmonėje užkoduotą tikslą ir susivienija kitam: užauginti ir mylėti bendrą vaiką. Tad ir vėl jų gyvenime atsiranda vietos tarpusavio meilei.

Aišku, žmonės skirtingi, neteigiu, kad visų vaikų nesusilaukusių porų laukia santykių atšalimas, bet statistika rodo, jog maždaug 50 proc. porų, kartu nugyvenusių 2–3 metus ir nesusilaukusių palikuonių, teigia, jog seksas tapo neįdomus, nuobodus, nepatrauklus.

– Pas jus lankosi moterys, kurios nenori gimdyti. Kas jas atveda, juk, rodos, kiekviena pati priima sprendimą: susilaukti vaikų ar ne?

– Vyro noras tapti tėvu, taip pat pačios jausmas, kad kažkas yra ne taip. Kaip minėjau, priežastys slypi vaikystėje, tad pirmiausia tokiai moteriai, padedant specialistui, būtina jas išsiaiškinti ir suprasti, kas sukėlė tokį didžiulį vidinį pasipriešinimą susilaukti kūdikio. Kelias nėra lengvas, nes per psichoterapijos seansus reikia įveikti visas vaikystės traumas, tačiau jeigu tai padaryti pavyksta, sugrįžta natūralus noras gimdyti, turėti savo palikuonių.

Tikrai ne visos ieško pagalbos, kai kurios nenori gilintis, aiškintis, keistis – jos sako, kad puikiai gyvena ir be vaikų. Galbūt, bet tokios moters asmenybė yra pakitusi ar, kitais žodžiais tariant, ne tokia, kuri būtų susiformavusi jei motinystės instinktas nebūtų užblokuotas. Susigrąžinusi norą gimdyti moteris susigrąžina ir pačią save.

– Nenorinti susilaukti vaikų moteris jaučia visuomenės spaudimą. Kartais ir vyro. Kaip ji jaučiasi, jei vis dėlto ryžtasi gimdyti?

– Visuomenės spaudimas išties egzistuoja, artimieji, giminaičiai klausinėja, kada gi pora susilauks vaikų. Bet pastebima tendencija šiam spaudimui mažėti, ypač didesniuose miestuose, kur žmonės yra mažiau priklausomi nuo artimųjų, kaimynų, bendradarbių nuomonės. Miesto gyventojai vis labiau vadovaujasi savo sprendimais ir norais.

Sudėtingiau, jeigu vyras spaudžia savo moterį gimdyti, nes per prievartą ji nebus gera mama. Tokia yra tiesa, kad ir kaip baisiai beskambėtų. Pasakysiu dar baisiau – tokia moteris nebūtinai mylės savo vaiką.

Išties manau, kad jie elgiasi teisingai, mat seksualinis instinktas (kurį skatina motinystės instinktas) yra vienintelis iš visų, kuris nebūtinai turi būti patenkintas. Galima gyventi be sekso ir be vaikų. Sudėtingiau, jeigu vyras spaudžia savo moterį gimdyti, nes per prievartą ji nebus gera mama. Tokia yra tiesa, kad ir kaip baisiai beskambėtų. Pasakysiu dar baisiau – tokia moteris nebūtinai mylės savo vaiką. Juk meilė tai jausmas, o automatinių, per prievartą išreikalautų jausmų nebūna.

Didelė tikimybė, kad nenorėjusi kūdikio, bet jį pagimdžiusi moteris ims nekęsti savo vyro, kad kasdien primins jam: norėjai, tai žiūrėk dabar. Aš netikiu stebuklais, kad staiga toks didžiulis nenoras ir pasipriešinimas virsta noru.

Gali būti, kad aplinkiniams atrodys, jog moteris staiga pasikeitė, pamilo savo kūdikį, nes jį nešioja, prižiūri, bet iš tiesų tai tėra psichikos atsakas į kaltės jausmą. Viduje kirbėjęs kirminas, klausimas – kodėl gi nenoriu gimdyti – virsta didžiuliu kaltės jausmu. Ir moteris, negalėdama atsikratyti tos kaltės, pradeda pataikauti vaikui, nenustato jam ribų, pribėgusi be priežasties bučiuoja, pernelyg saugo neleisdama vystytis mažylio savarankiškumui, laiku formuotis būtiniems įgūdžiams. Tai ne meilė – tai vaiko žalojimas.

123RF.com nuotr./Mama su kūdikiu
123RF.com nuotr./Mama su kūdikiu

– Kokia tikimybė, kad toks vaikas turės su mama stiprų ryšį?

– Minimali. Tiesiog tas vaikas neturės, už ką mylėti savo mamos. Juk ji sužlugdė jo gyvenimą, ji nesuteikė pirmaisiais gyvenimo metais galimybės tinkamai vystytis jo raidai, tobulėti.

Matau tik dvi galimybes: toks vaikas suaugęs atiminės mamos pensiją, gers, nesugebės įsitvirtinti gyvenime arba su savo mama nebendraus ir jos nekęs. Žmogaus asmenybė juk formuojasi vaikystėje, o nemokanti mylėti mama savo mažylį kaip tik tuo metu ir sužaloja. Visam laikui.

– Kokia išeitis belieka? Negimdyti? O kas, jeigu kūdikis gimsta, ir mama nemoka jo pamilti?

– Viena išeitis tokiai moteriai susirasti partnerį, kuris taip pat nenori vaikų, kita pertvarkyti savo asmenybę. Kalbu apie giluminę psichoterapiją, kuri tęsiasi kelerius metus. Per tą laiką įveikiamos vaikystėje patirtos psichologinės traumos, ir žmogus jau niekuomet nebegrįžta į ankstesnę savo būseną. Tai tarsi savotiškas atkūrimas savęs tokio, koks ir turėtum būti pagal savo prigimtį. Tai šviesus kelias, ir nemanau, kad jo reikia bijoti.

Per psichoterapiją atkuriami natūralūs poreikiai, jausmai, norai, kuriuos žmogus turėtų, jeigu vaikystėje nebūtų padaryta auklėjimo klaidų. Štai taip atkuriamas ir noras moteriai susilaukti vaikų.

Geriausia būtų kreiptis pagalbos į psichoterapeutą ar psichiatrą dar iki pastojant, nes pats nėštumas, gimdymas ir pirmieji metai, praleisti su kūdikiu, nušvis visai kitomis spalvomis. O svarbiausia, tapusi mama moteris iškart sugebės pamilti savo kūdikį. Bet nevėlu tai padaryti ir pagimdžius, nes pirmaisiais vaiko gyvenimo metais dar galima pataisyti padarytas auklėjimo klaidas.

Jeigu vyras matys, kad yra blogai, ir įkalbės savo moterį kreiptis pagalbos, ar ji bus veiksminga?

– Save pakeisti įmanoma tik pačiai moteriai to norint, nes mes visi save galime keisti tik dėl savęs, bet ne dėl kitų. Bet esu matęs ir kitokių atvejų, kai moteris ateina į psichoterapijos seansus, įkalbėta vyro arba norinti būti tokia kaip visos – be didžiulės vidinės motyvacijos. Po kurio laiko, besilankydama seansuose, ji įgauna tą vidinę motyvaciją ir tuomet ima keistis. Išsiaiškina, kas trukdo norėti vaikų, mylėti juos, ir tampa gera mama. Juk motinystės instinktas vis tiek slypi joje, kad ir užblokuotas.

Taigi išeitis yra – belieka norėti ir ieškoti pagalbos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs