Niekas negali liesti tavo kūno
Seksualinei prievartai priskiriamas išprievartavimas arba mėginimas išprievartauti, seksualinis tvirkinimas, vaiko išnaudojimas pornografijai, lytinių organų demonstravimas, atviras kalbėjimas apie seksą, siekiant šokiruoti vaiką ar sukelti jo susidomėjimą, leidimas ar skatinimas žiūrėti seksualinio turinio filmus ir pornografinius žurnalus.
Paramos vaikams centro (PVC) programos „Vaikystė be smurto“ vadovė, psichologė Ieva Daniūnaitė pranešime žiniasklaidai pabrėžia, kad kalbėtis su vaikais apie kūną ir saugumą derėtų pradėti kuo anksčiau, taip pat vis grįžti prie šios temos.
„Labai svarbu vaikui paaiškinti arba priminti, kad jo kūnas priklauso tik jam ir niekas negali jo liesti, jeigu tai nemalonu. Išmokti pasakyti „ne“ ir sustabdyti netinkamą elgesį, vaikams lengviau, kai jiems leidžiama atsisakyti, pvz., artimo giminaičio bučinio arba apkabinimo, jeigu su tuo žmogumi nenori turėti fizinio kontakto. Taip pat, kai tėvai rimtai kalba apie intymias kūno dalis ir jas vadina tikrais pavadinimais: makštis, varpa, speneliai, krūtys“, – sako psichologė.
Vaikai turi būti mokomi pasitraukti iš situacijų, kuriose jaučiasi nesaugūs, ir pranešti apie tai suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Kalbantis svarbu pabrėžti, kad apie tai, kas nutiko, vaikas turi sakyti tiek kartų, kiek reikės, kol bus išgirstas.
Pasak I.Daniūnaitės, net ir pradinukai ne visada skiria tinkamą prisilietimą nuo nederamo, tad būtina vaikams kartoti, kad negerai, jeigu kažkas žiūri ar liečia jų intymias vietas, taip pat, kai prašo leisti jų pažiūrėti ar paliesti kitų žmonių intymias kūno dalis.
Kodėl svarbu atskirti geras ir blogas paslaptis?
„Slaptumas – pagrindinė seksualinių priekabiautojų taktika. Tad reikėtų išmokyti vaikus atskirti geras paslaptis (pvz., gimtadienio staigmena) nuo blogų.
Kiekviena paslaptis, kuri verčia vaikus nerimauti, jaustis nejaukiai, baimintis ar liūdėti, nėra gera ir neturėtų likti paslaptyje. Ją reikia atskleisti patikimam suaugusiajam: vienam iš tėvų, mokytojui, pareigūnui ar gydytojui“, – paaiškina psichologė.
Smurtautojai – dažniausiai vaikui gerai pažįstami žmonės. Nustatyta, kad net 70–85 proc. atvejų seksualinį išnaudojimą vaikai patiria iš tėvų, giminaičių, trenerių, bendraamžių, kitų suaugusiųjų, kuriais pasitiki. Smurtautojai stengiasi įgyti vaiko pasitikėjimą, o mažamečiui sunku suvokti, kad jį gali skriausti gerai pažįstamas žmogus. Tad tėvai turi žinoti, kas jų sūnui ar dukrai nuolat dovanoja dovanas, prašo saugoti paslaptis, stengiasi kuo daugiau laiko praleisti vienas su vaiku.
Įtvirtinti saugumo taisykles ir išsiaiškinti, ar vaikas žino, kaip tinkamai elgtis pavojingoje situacijoje padeda klausimai „Ką darytum, jeigu…“, „Kam pasakytum, jeigu…“ ir pan., užduodami neutralaus pokalbio metu, pvz., užsiimant kartu mėgstama veikla.
Svarbu prisiminti, kad patys vaikai neapsigins nuo seksualinės prievartos, tai yra suaugusiųjų atsakomybė – tiek mokyti vaikus saugumo įgūdžių, tiek pastebėti susirūpinimą keliančius ženklus.
Daugiau konkrečių patarimų, kaip kalbėtis su vaikais apie kūną, saugumą ir pavojingas situacijas, kad jie netaptų seksualinės prievartos aukomis, rasite e-mokymų platformoje pvcmokymai.lt.
Kai kyla klausimų dėl vaikų auginimo – kaip skatinti, drausminti ar susikalbėti – galima pasikonsultuoti su psichologais, paskambinus į „Tėvų liniją“ nemokamu numeriu 8 800 900 12.
