Pasiūlė paaukoti sutaupytus pinigus
Kai Rusija užpuolė Ukrainą, mūsų gyvenimai pasikeitė. Pasikeitė televizijos žinių ir naujienų portalų transliuojamas turinys, o kasdienybėje atsirado buvęs retas žodis – karas.
Šešeri metai Gytei sukako šiemet, sausio mėnesį. Jos mama Justina Dabrazdiejūnienė sako, kad šį žodį Gytė, matyt, šiemet išgirdo pirmąjį kartą.
Taip ir pasakė: mama, tėti, aš norėčiau atiduoti visus savo pinigėlius.
„Kai tai nutiko, mes su vyru darėme viską, ką galėjome daryti iš savo pusės. Aukojom, rinkome informaciją, kam ko reikia. Esame didelė šeima, auginame dar du metukų dvynius, todėl geriausia, ką galėjome padaryti, – aukoti pinigus.
Žinoma, skaitėme, sekėme naujienas iš Ukrainos. Ir po kelių dienų į tai ėmė reaguoti Gytė. Nenorėjome perspausti informacijos – kad jos dukrai nebūtų per daug. Ji yra mažas žmogus – tik šešerių metų, tad baiminomės, kad Gytė nepradėtų jausti streso, per daug jaudintis. Kitaip tariant, norėjome sukurti jai saugią aplinką, tačiau tuo pačiu – ir paaiškinti, kas vyksta“, – pasakojo Justina.
Tačiau karas Ukrainoje Gytę sujaudino daug labiau, nei tikėjosi jos tėvai. Vieną dieną mergaitė pasiūlė paaukoti visus savo sutaupytus pinigus.
„Taip ir pasakė: mama, tėti, aš norėčiau atiduoti visus savo pinigėlius“, – prisiminė Gytės mama.
Norėjo veiklos, kuri būtų susijusi su Ukraina
Dukters noras ir nustebino, ir sujaudino. Visų pirma – dėl to, kad Gytė pinigus taupo ne bet kam, o savo svajonei – prieškalėdinei išvykai pas Kalėdų Senelį, į Laplandiją.
„Pamenu, susižvalgėme abu su vyru. Gytės noras, poelgis yra gražus, tačiau jos santaupos yra jos svajonei, o taupo ji atlikdama įvairius nedidelius darbus. Tad pagalvojome, kad būtų geriau sugalvoti veiklą, iš kurios Gytė galėtų uždirbti. Pati esu namuose, auginu vaikus, tad galėčiau jai padėti“, – pasakojo Justina.
Pirmoji mintis, kilusi mamai, – iškepti pyragą, kurį vyras galbūt galėtų pasiūlyti savo kolegoms darbe. Tačiau idėją padėjo sugalvoti pati Gytė – mergaitė norėjo veiklos, kuri būtų susijusi su Ukraina.
„Tada mes nusipirkom paprastos medžiagos, iš jos karpėme ir klijavome Ukrainos vėliavų spalvų širdeles. Pastebėjome, kad paklausa yra, o gerumas tampa apčiuopiamu dalyku – pinigais.
Netrukus supratau, kad tiek laiko padėti Gytei karpyti širdeles aš neturiu. Ir tada pamatėme vienoje specializuotoje Vilniaus parduotuvėje širdelių paruoštukus. Jie yra iš kelių dalių ir taip Gytė galėtų savarankiškai juos klijuoti“, – kalbėjo J.Dabrazdiejūnienė.
„Sveiki, kolegos, aš gaminu širdeles“
Iki šiol Gytė jau yra suklijavusi apie 100 širdelių, o konkrečios nustatytos kainos nėra – žmonės už jas moka tiek, kiek gali, kiek nori. Didžiausia už širdelę skirta suma – 20 eurų.
Justina sako, kad širdeles parduoti pavyksta greitai. Jas pirko vyro kolegos, kaimynai, draugai. O netrukus Gytės širdelių bus galima įsigyti ir Kėdainių senamiestyje esančiame floristikos salone „Gėlių oazė“.
Beje, tėčio kolegas pirkti širdeles paskatino pati Gytė, įrašiusi jiems vaizdo pristatymą. „Sveiki, kolegos, aš gaminu širdeles ir norėčiau jums jas parduoti“, – vaizdo įraše kalbėjo Gytė.
– Gyte, ar tai yra pirmieji daiktai, kuriuos tu savo gyvenime pardavei?
Gytė: Manyčiau, kad taip.
– Kaip pajutai, kad pati nori padėti Ukrainai?
Gytė: Gaila buvo.
– O širdelių idėja?
Gytė: Mama ieškojo, ką būtų galima parduoti. Paskui parodė, kad galima jas gaminti. Širdelės – nes noriu, kur daugiau meilės būtų.
– Kiek laiko tam skiri?
Gytė: Daug. Grįžusi iš darželio.
„Esu sapnavus nemalonumų“
– Ar tau nenusibosta?
Gytė: Buvo, kad nusibodo...
Justina: Sakė: „Mama, aš tingiu.“ Paskui pailsėjo ir vėl ėmėsi. Pamenu, per televiziją buvo transliuojamas paramos renginys „Gelbėkim vaikus“. Gytė, žiūrėdama jį, sako: „Mama, bet aš dar nesuklijavau, eikim klijuoti.“ Atsakomybės jausmas.
– Justina, koks jausmas matyti, kad tavo vaikas tiek neabejingas kitam?
Justina: Labai geras, gera, kad auginame tokį empatišką vaiką ir suvokiame, kad tokia linkme auginame.
– Kam bus skirti Gytės surinkti pinigai?
Gytė: Vaikams.
Justina: Ji norėtų vaikams.
Gytė: Noriu, kad greičiau tas karas pasibaigtų. Nes tada ukrainiečiai, kurie slepiasi metro stotyse, gaus maisto ir sustiprės.
Justina: Ir nugalės.
– Gyte, ar tu pirmą kartą išgirdai žodį „karas“?
Gytė: Nežinau, gal sapnavau kažkada?
Justina: Sapnavai karą?
Gytė: Esu sapnavus nemalonumų.
Noriu, kad greičiau karas pasibaigtų. Tada ukrainiečiai, kurie slepiasi metro stotyse, gaus maisto ir sustiprės.
– Kiek laiko dar ketini gaminti širdeles?
Gytė: Kol karas pasibaigs.
– Bet tu supranti, kad jau dabar esi padarius labai daug? Toli gražu ne kiekvienas suaugęs žmogus paaukojo tiek, kiek pinigų esi surinkusi tu.
Gytė: Bet reikia dar daugiau.
– Tu pati segi širdeles savo drabužiuose?
Gytė: Visose striukėse.
Justina: Ir dar visas mūsų striukes patikrina, ar yra. Broliui su sese įsegė į vežimėlį.
– Graži Ukrainos vėliava?
Justina: Beje, Ukrainos vėliavą Gytė žinojo, kaip ir daugelio kitų valstybių vėliavas. Vėliavas ji pažįsta gerai, jai patinka žiūrėti pasaulio žemėlapį ir klausinėti, kur yra kokia šalis, ir tada žiūrėti, kokia tos šalies vėliava.
– Gyte, kai pasibaigs karas, norėtum nuvažiuoti į Ukrainą?
Gytė: Kai pasibaigs – taip. O kol šaudo, kol bombos – nenoriu.
– Klausantis jūsų abiejų supranti, kad ir vienas žmogus gali padaryti pasaulį gražesnį. Net jei tas žmogus, atrodytų, toks mažas.
Justina: Gytės pavyzdžiu jau pasekė du vaikai iš Vilniaus. Tai Liepa ir Andrius, kurie taip pat gamina rankdarbius ir taip renka pinigus Ukrainai.
– Justina, vaikai turbūt yra tokie, kokie yra tėvai, tiesa? Apie tai, kas vyksta Ukrainoje, jūs ir pati kalbate jautriai.
Justina: Dėl Ukrainos labai skauda. Niekada negalvojau, kad XXI amžiuje teks kalbėti apie karą: jį išgyventi, galvoti ir dėl to patirti nesaugumo jausmą. Vienintelis žodis – skauda. Labai. Už visus. O kalbant apie vaikus Ukrainoje – dėl jų skauda labiausiai.
