Per savo gyvenimą ji dirbo įvairius darbus – nuo dažytojos, sandėlininkės iki patalpų valytojos. O šiuo metu džiaugiasi neseniai įgyta nauja – siuvėjos profesija ir darbu vienoje iš regione esančių siuvyklų. „Reikia nebijoti bandyti, gal suklysti, nepataikyti, bet vis tiek pabandyti“ – tokį patarimą visiems dėl savo ateities abejojantiems bendraamžiais duoda moteris. Ji iki šiol dėkinga Užimtumo tarnybos specialistams, reikiamu metu ją padrąsinusiems lankyti siuvėjų kursus: nuo to viskas prasidėjo.
Iš Kauno – į kaimą
Didžiąją savo gyvenimo dalį Egidija praleido Kaune. Baigusi mokyklą mokėsi ir įgijo dažytojos profesiją, tačiau vėliau dirbo įvairiausius darbus. „Esu buvusi ir sandėlininke, dirbau ir radiotechnikos gamykloje (Kauno radijo gamykla veikė 1953–1995 m. ir buvo viena didžiausių Kauno įmonių – red. past.). Vėliau gyvenimas nubloškė į kaimą. Auginome gyvulius – karves ir kiaules, vištas, ūkininkavome. Prieš dešimt metų nutariau, kad reikėtų ir kažkokio darbo – įsidarbinau netoli esančioje gamyklėlėje ir dešimt metų ją valiau. Deja, pernai įmonei ėmus taupyti mano paslaugų nebereikėjo – tapau bedarbe“, – pasakojo pašnekovė.
Užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje ji ėmė ieškoti naujos darbo vietos. Deja, greit susidūrė su skaudžia tiesa. Nors ieškojo nekvalifikuoto darbo (pagalbinio darbuotojo, valytojo, kambarinės ir panašaus), pasiūlymų nebuvo daug. O tie darbdaviai, kurių siūloma darbo vieta tikdavo Egidijai (buvo sąlyginai netoli namų, siūlydavo patogų darbo grafiką), nenorėdavo įdarbinti 60 metų perkopusio žmogaus. Ir nors tiesioginės diskriminacijos dėl amžiaus Egidija teigia nepatyrusi, jautė, jog skaičius pase – viena iš priežasčių, kodėl skambučių po darbo pokalbio ji nesulaukia.
„Į akis nieko tiesiai šviesiai nesako, bet duoda suprasti. „Mes jums paskambinsim“ sako, bet dažniausiai to skambučio nebūna“, – teigia pašnekovė.
60 metų – nebe jaunystė. Ir darbdavys žiūri – renkasi jaunesnius kandidatus.
Palaikymas padėjo žengti pirmą žingsnį
Išeiti iš užburto rato jai padėjo Užimtumo tarnybos specialistai. Egidija nuoširdžiai dėkinga už padrąsinimą. Anot moters, tuo metu ji jau buvo besusitaikanti su mintimi, jog įsidarbinti nepavyks. Tačiau specialistės pasiūlė susitikti su vietiniu darbdaviu – Prienų rajone veikiančia bendrove „Tekstona“ ir sutarė dėl praktikos joje. Prieš tai Egidijai pasiūlyta įgyti siuvėjos profesiją Kauno Petrašiūnų darbo rinkos mokymo centre.
Egidija neslepia, jog siūti ji menkai mokėjo. „Namuose gal ir buvo siuvimo mašina, bet siūdavau labai mažai. Mokėjau tik kažką atlenkti, pasitvarkyti. Tiesa, senais laikais, kaip ir daugelis, truputį užsiėmiau „namudiniu“ siuvimu. Pamenu, siuvau kūdikiams kepurytes, vyriškas kelnes. Bet profesionaliai siūti nemokėjau, turėjau tik bendrą supratimą, kaip reikia siūti“, – kalbėjo moteris.
Mokymuose jai patiko viskas: gerų žodžių negaili ir profesijos mokytojams, ir kolektyvui. Lygiai toks pat džiugesys girdisi ir balse, pasakojant apie darbovietę – įmonę, kurioje po praktikos liko dirbti siuvėja.
Svarbiausia – įveikti pirmus mėnesius
Nors dabar džiaugiasi, Egidija neslepia, jog darbo pradžia nebuvo lengva. „Pirmą pusmetį buvo sunku. Nieko nežinai – nei tvarkos, nei paties darbo. O amžius jau toks, kad ir pavargsti per dieną. Juk mes ir ūkį turėjome. Žinoma, jau nedaug jo – tik vištos liko, bet vis tiek yra ką veikti. Vis dėlto po to pusmečio, per kurį šiaip ar taip turėjau dirbti (tai buvo laikas, kai Egidija mokėsi ir atliko praktiką – red. past.), viskas įsivažiavo. Dabar jau tikrai gerai. Viskas man patinka: darbo grafikas 8-17 val., kolektyvas, vadovė. Visi gerai sutariame, į darbą einu su noru“, – teigia pašnekovė.
Pasak jos, pradėti naujus dalykus nelengva visiems, nepriklausomai nuo amžiaus. Tiesa, jaunesni žmonės, moters nuomone, galbūt turi daugiau pasitikėjimo. „Aš pati labai abejojau savimi. Nežinojau, ar tinku, ar sugebėsiu. Buvo taip pradžioje“, – neslepia.
Kol nežinai, ką veiki, tol puola abejonės.
Ko reikia, kad žmonės, perkopę 50 metų, išdrįstų mokytis naujų dalykų? Egidijos atsakymas paprastas: „Tiesiog reikia bandyti. Kaip bebūtų sunku, reikia žengti pirmą žingsnį. Jei vienam sunku, rasti tuos, kurie palaikytų. Štai kad ir mane – kursus lankyti įkalbėjo Užimtumo tarnybos specialistės! Sutikau ir dabar esu laiminga“.
Moters nuomone, išėjusi iš savo komforto zonos – namų aplinkos – ji suprato, kaip jai to trūko. „Išėjau į žmones, dažniau išvažiuoju į miestą, gavau naujų žinių. Jaučiuosi laimingesnė. Žinau, kad galiu ne tik su šluota po patalpas lakstyti“, – juokėsi Egidija.
Pasak jos, vyresnis žmogus, neturintis specialybės, dažnai save iš anksto nurašo ir taip uždaro duris, per kurias net nebandė įeiti.
„Šiuo momentu esu užimta. Energijos užtenka tam, ką ir darau: mėgstamam darbui ir namams. Turime didžiulį kiemą, tad fizinės veiklos čia niekada netrūksta! O bendravimo gaunu kolektyve. Ko daugiau gali reikėti?“ – apie šiuo metu išgyvenamą pilnatvę pasakoja Egidija.
