„Jaučiuosi bejėgė“
„Nenoriu elgtis, kaip mano tėvai, nes žinau, kad kitiems, kurie priversti tame gyventi, gali būti labai blogai. Dėl to aš visus žmones atstumiu. Labai mažai žmonių, su kuriais bendrauju. Dėl tokio siaubingo savo tėvų bendravimo pavyzdžio aš nenoriu turėti jokių santykių“, – sakė mažame Lietuvos miestelyje gyvenanti moksleivė.
– Turi jaunesnį brolį. Ar su juo apie tai šnekatės?
– Jam tik 8 metai. Jis nieko nesupranta. O aš matau, kad mano tėvai nuolat pykstasi, dar prisideda žalingi įpročiai, ir aš tiesiog nieko negaliu padaryti. Jei kažką pasakau, jie pradeda dar labiau pyktis. Tada sėdžiu savo kambaryje ir neįsivaizduoju, ką daryti. Aš tiesiog nenoriu tokių santykių, o kažko keisti negaliu, nes nesugebu, jaučiuosi bejėgė iš tos situacijos išeiti.
– Kur tokioje padėtyje ieškoti pagalbos? Jei atskiri save nuo žmonių, matyt, jautiesi labai vieniša, o pasikalbėti norisi. Ką kitam patartum, esančiam tokioje padėtyje, kaip dabar tu?
– Neįsivaizduoju... Man pačiai truputį palengvėjo, kai pradėjau ruoštis sutvirtinimui, įsitraukiau į bendruomenę. Pasidarė šiek tiek lengviau bendrauti. Susiradau kelis žmones, su kuriais pasikalbu, bet atstumą vis viena išlaikau. Kitaip negaliu.
– Kur matytum išeitį, jei šeimoje situacija nesikeis?
– Nežinau. Aš nepakeliu to, kas vyksta dabar, ir baisu pagalvot apie ateitį.
– Ieškojai pagalbos?
– Ne. Man nedrąsu kreiptis pagalbos. Esu bailus žmogus. Nieko nenoriu daryt. Tiesiog sėdžiu užsisklendusi kampe.
Psichologės Julijos Ladigaitės komentaras
Su Marija susipažinome „Lietuvos jaunimo dienose 2017“, Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ surengtoje diskusijoje „Ar pajėgsiu kurti sėkmingus santykius, jei mano tėvai išsiskyrę arba aplink nematau tokios šeimos, kokią norėčiau sukurti pats?“ Pasikalbėti apie tai susirinko per 20 paauglių, jaunuolių, sutuoktinių porų.
Kai prakalbo Marija, pribloškė pratrūkę žodžiai, drąsa dalintis skaudžia asmenine patirtimi, nepaisant to, kad per ašaras buvo sunku kalbėti. Pasakodama, kaip jaučiasi, ji visą laiką verkė, bet pabaigoje, savo palinkėjime kitiems, akcentavo būtinybę neužsisklęsti.
Ką „padėtyje be išeities“ esančiam žmogui duoda problemos įgarsinimas, išsisakymas grupėje, klausėme psichologės Julijos Ladigaitės. Kauno jėzuitų gimnazijos psichologė rudenį renka pirmąją „Bendrakeleivių“ grupę Kaune – vaikams, kurių tėvai išsiskyrė.
Tikimės, jog Marijai adresuotas laiškas pasitarnaus ne tik jai, bet ir tėvams, kurie metų metus neišsprendžia tarpasmeninių konfliktų, gyvena „tik dėl vaikų“.
Marija,
esi labai drąsi mergina. Kalbėti apie skaudančius dalykus geba tikrai ne kiekvienas. Noriu tave padrąsinti nesustoti – pasidalijimas sunkia patirtimi gydo. Pasakodama, kas vyksta tavo viduje ir šeimoje, tu tampi sąmoningesnė, aiškiau suvoki savo jausmus, situaciją, kurioje dabar esi.
Su sąmoningumu, tikiu, ilgainiui ateis ir problemos sprendimo variantų. Išsakytos mintys tau pačiai pasidaro aiškesnės. Be to, kiti žmonės taip pat gali tau padėti. Pasidalijus išgyvenimais gali sulaukti klausimų, kurie paskatins į savo kančią pažvelgti kitu kampu – gali atrasti dar nepastebėtų dalykų arba sugalvoti, kaip šioje situacijoje ištverti būtų lengviau.
Svarbiausias dalykas, kurį norėčiau, kad suprastum, – tu nesi tavo tėvai. Tu esi atskiras nuo tėvų žmogus.
Kalbėdama gali padėti sau pačiai. Tačiau turbūt dar stipriau tai veikia tuos, kurie tavęs klausosi ar skaito tavo istoriją. Nuolat besivaidijantiems sutuoktiniams, neieškantiems būdų išspręsti savo santykių problemų ir nusprendžiantiems toliau gyventi kartu barniuose, svarbu išgirsti, kad tai jų vaikų nepadarys laimingesniais.
Gyvenimas nuolatinėje karo zonoje vaikus padaro įkaitais. Minėjai, kad su tėvais kalbėtis apie tai negali, tačiau galbūt pastūmėsi kitų vaikų tėvus imtis rimtų pokyčių – arba iš esmės taisyti savo santykius, ieškoti rimtos pagalbos, arba skirtis, taip išsivaduojant nuo nesibaigiančios įtampos. Ne tik tavo tėvams, bet visiems besivaidijantiems sutuoktiniams svarbu tai išgirsti.
Iš tavo pasakojimo atrodo, kad gyveni tarsi kvėpuodama nuodingu oru. Kol kas dar laikaisi, tačiau ilgai taip gyventi tikrai sunku ir pavojinga. Tau būtinai reikėtų pagalbos – žmonių, kurie profesionaliai galėtų padėti tau susidoroti su patiriamais sunkumais. Siūlyčiau kreiptis į mokyklos psichologą ar socialinį darbuotoją. Jie tikrai galės patarti, ką daryti tokioje situacijoje. Galbūt jie galėtų būti tais suaugusiais žmonėmis, kurie tave palaikys ir padės tavo tėvams suprasti, kokią klaidą jie daro.
Svarbiausias dalykas, kurį norėčiau, kad suprastum, – tu nesi tavo tėvai. Tu esi atskiras nuo tėvų žmogus. Niekas negali priversti tavęs elgtis taip, kaip jie, jei tu pati nenorėsi. Sąmoningai suprasdama savo tėvų elgesį, tu atpažįsti, kas tau pačiai yra nepriimtina. Tu pati gali kontroliuoti, kaip elgiesi. Todėl tau nėra jokio pagrindo atsiriboti nuo kitų žmonių ir bijoti, kad nesugebėsi su jais kurti šilto santykio.
Svarbiausia, būk nuoširdi, nebijok pasidalinti savo liūdesiu, baimėmis, džiaugsmais. Žmonės vertina nuoširdumą, tai lyg pasitikėjimo įrodymas. Žmonėms patinka jausti, kad jais pasitiki. Todėl būdama atvira ir nuoširdi ne tik turėsi artimų žmonių, kuriems galėsi pasipasakoti tai, apie ką negali kalbėtis su tėvais, bet ir leisi jiems patiems pasijusti reikalingais ir svarbiais.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.