Egzistuoja ne tik fizinis smurtas
Kaip teigia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAT) direktorė Ilma Skuodienė, visuomenėje smurtą neretai esame linkę susieti tik su fiziniais veiksmais. Tačiau yra ir kitos smurto rūšys: psichologinis bei seksualinis smurtas ir vaiko nepriežiūra.
„Bet kuriuo atveju, šeimoje įvykęs smurtas signalizuoja apie patiriamus sunkumus ir pagalbos poreikį. Tam, kad vaikas augtų saugioje, jo poreikius atliepiančioje aplinkoje, pagalba reikalinga visai šeimai – suaugusiesiems svarbu išspręsti emocinius sunkumus, įveikti krizes ir nuo jų apsaugoti savo vaikus“, – pabrėžia I.Skuodienė.
Smurtas Lietuvoje vis dar toleruojamas
VVTAT direktorės teigimu, statistika šiuo klausimu liūdna – praėjusiais metais beveik 3 tūkstančiai vaikų Lietuvoje galimai patyrė įvairaus pobūdžio smurtą, kurį prieš juos daugiausia panaudojo artimi žmonės. O, remiantis naujausiais duomenimis, vien per pirmąjį šių metų pusmetį yra beveik 2 tūkstančiai galimai nuo smurto nukentėjusių vaikų. Jau nekalbant, kiek yra tapusių smurto šeimoje liudininkais.
Smurto paplitimą mūsų visuomenėje ir jo toleravimą atskleidžia ir VVTAT atliekamas visuomenės nuomonės tyrimas. Remiantis 2022 m. rezultatais, vis dar didelė dalis suaugusiųjų tam tikrų situacijų, kuriose vaikas nukenčia fiziškai ar psichologiškai, nepriskiria smurtui.
Pavyzdžiui, apklausos dalyvių klausiant, ar fizinių bausmių taikymą vaikui už nepaklusnumą ar netinkamą elgesį jie laiko smurtu, 58 proc. atsakiusiųjų pažymėjo, jog tai priklauso nuo situacijos, arba jie linkę manyti, jog fizinės bausmės yra auklėjimo priemonė. O paklausus apie situaciją, kai dėl nesutvarkyto kambario vaikui užsukama ausis, net 42 proc. teigė, kad tai nėra smurtas, arba buvo neapsisprendę.
Taip pat tyrime pateikus situaciją, kai parduotuvėje bandoma susikalbėti su stiprių emocijų apimtu vaiku, ar jo pakėlimas ir supurtymas galėtų būti įvardijamas kaip smurtas, 47 proc. atsakiusiųjų teigė, kad tai nėra smurtas, arba buvo neapsisprendę.
„Tad, kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, svarbu kalbėti ir apie jo atpažįstamumo didinimą, kad, norėdami padėti nukentėjusiems, gebėtume patį smurtą identifikuoti“, – pabrėžia I.Skuodienė.
Ar suaugęs vaikas perims tėvų elgesį?
Remiantis vaiko teisių gynėjų darbo praktika ir psichologų įžvalgomis, sąlytis su smurtu visada sukrečia vaiko pasaulį.
„Nors kiekvienos šeimos atvejis yra individualus ir nėra vieno ateities scenarijaus, tačiau gali atsitikti taip, kad vaikas, gyvendamas smurtinėje aplinkoje, ateityje atkartos savo tėvų elgesį, nes manys, kad būti smurtiniuose santykiuose yra normalu. Toks vaikas savo sunkumus vėliau gyvenime gali spręsti jėgos kalba, nes taip matė savo šeimoje, nes jam nėra pažįstami kiti elgesio modeliai arba stinga įgūdžių rasti darnių ir saugių sprendimų įvairiose situacijose“, – teigia VVTAT direktorė.
Toks vaikas sunkumus vėliau gyvenime gali spręsti jėgos kalba, nes taip matė šeimoje, nes jam nėra pažįstami kiti elgesio modeliai.
Anot pašnekovės, gali būti, kad smurtiniuose santykiuose augantis vaikas dėl bejėgiškumo, patiriamos neteisybės, užslopintų jausmų pats jaus pyktį, o jį išreikš destruktyviu elgesiu kitoje aplinkoje – darželyje, mokykloje. Dažnai toks elgesys atskleidžia vaiko patiriamą nesaugumą.
„Svarbu akcentuoti, kad smurtinėje aplinkoje gyvenusiam vaikui didele motyvacija ir pavyzdžiu jam augant ir tampant smurto netoleruojančiu suaugusiuoju gali būti dar vaikystėje suteikta aplinkinių pagalba, pavyzdžiui, darželyje ar mokykloje perduodamos žinios apie pagarbius santykius šeimoje, mokymas atpažinti įvairias smurto formas“, – teigiamo pavyzdžio iš aplinkos svarbą akcentuoja I.Skuodienė.
Galima ne tik emocinė pagalba
I.Skuodienė teigia, kad, toleruojant smurtą poroje, smurtaujama ir prieš vaiką, nes jis auga smurtiniuose santykiuose ir jo teisės yra pažeidžiamos. Todėl tėvų atsakomybė yra priimti atitinkamus sprendimus.
Susidūrus su šeimos sunkumais, į kuriuos įtraukti vaikai, porai taikiai atsiskirti ir išvengti sumaišties trukdo įvairūs dalykai. „Reikšminga kliūtimi atsiskirti nuo smurtautojo dažnai tampa finansiniai iššūkiai bei įvairios psichologinės ir emocinės priežastys. Pavyzdžiui, baimė, jog nepavyks gyventi vienam ir pasirūpinti vaikais, didelis prieraišumas destruktyviuose santykiuose, savęs kaltinimas dėl susiklosčiusios situacijos šeimoje, lūkesčiai, kad smurtas nesitęs amžinai, o smurtautojo elgesys pasikeis“, – aiškino VVTAT direktorė.
Norintiems nutraukti smurtinius santykius, tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, reikalinga didelė aplinkinių pagalba ir parama. Tačiau šeimos nelieka vienos be skubios pagalbos. Ją nuo smurto kenčiantiems žmonėms gali suteikti policijos pareigūnai ir medikai, o inicijuoti – vaiko teisių gynėjai. Tolimesne pagalba gali pasirūpinti specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, kurie užtikrina konfidencialumą, emocinę paramą ir kt.
Nusprendusiems nutraukti smurtinius santykius paprastai tampa reikalinga itin įvairi pagalba – pavyzdžiui, vienam iš nukentėjusiųjų reikia saugaus prieglobsčio, kur apsistotų su vaikais. I.Skuodienė primena, kad Lietuvoje veikiančiuose krizių centruose teikiama skubaus apgyvendinimo paslauga, taip pat šių centrų darbuotojai teikia socialinę, psichologinę bei teisinę pagalbą.
Siekiama korektiško pokalbio, nesmerkiant ir nevertinant tėvų elgesio, stengiantis neskatinti vaiko gynybiškumo.
Anot I.Skuodienės, reaguodami į galimo smurto šeimoje atvejus, pirmiausia vaiko teisių gynėjai pasirūpina, jog vaikas liktų saugioje aplinkoje ir būtų prižiūrimas artimų žmonių, galinčių suteikti jam visapusišką gerovę. Pokalbio su vaiku metu, vaiko teisių gynėjai išklauso jo nuomonę, aiškinasi, kaip vaikas jaučiasi, ką išgyvena, ir sprendžia, kokių veiksmų imtis, kad vaikas pasijustų geriau. Siekiama korektiško pokalbio, nesmerkiant ir nevertinant tėvų elgesio, stengiantis neskatinti vaiko gynybiškumo.
Ar vaikas toliau bendraus su smurtautoju?
Nusprendusiems pasukti skirtingais keliais, VVTAT direktorė primena, kad tėvų atsakomybė yra kiek įmanoma apsaugoti vaiką nuo sunkių išgyvenimų, o po skyrybų – ir toliau abiem rūpintis vaiku.
„Vis tik svarbu atsižvelgti į bendravimo su tėvais galimybes, kai tai smurto šeimoje atvejai. Nors stengiamasi laikytis principo, kad vaikas turėtų maksimaliai bendrauti su abiem tėvais, tačiau, sprendžiant dėl bendravimo intensyvumo, visuomet atsižvelgiama į paties vaiko nuomonę, jauseną ir poreikius, – pabrėžia pašnekovė. – Taigi, jei šeimoje buvo smurtas, kiekviena situacija vertinama individualiai. Koks bendravimas, kokia jo trukmė geriausiai atlieps vaiko poreikius, sprendimą priima teismas skyrybų byloje arba patys tėvai bendru sutarimu.“
Kada reikalingos kardomosios priemonės?
Kaip pažymi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jan Maciejevski, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas teisme, pirmiausia atsižvelgiama, ar vaikas tapo smurto artimoje aplinkoje liudininku – matė, kaip vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, ar pats vaikas tapo smurto auka ir kokio pobūdžio smurtas tai buvo – fizinis, psichologinis ar seksualinis.
Jei vaikas tapo smurto artimoje aplinkoje liudininku, tai savaime nesuteikia pagrindo apriboti kažkurio iš tėvų teises bendrauti su vaiku.
„Jei vaikas tapo smurto artimoje aplinkoje liudininku, tai savaime nesuteikia pagrindo apriboti kažkurio iš tėvų teises bendrauti su vaiku. Tokiais atvejais gali būti uždraudžiama smurtautojui artintis prie kito sutuoktinio, bet nebūtinai nuo jo atribojamas vaikas, nes juos sieja artimi ryšiai“, – paaiškina teisėjas.
Jis pateikia pavyzdį: vaikas tampa liudininku, kaip tėvas smurtauja prieš jo mamą. Vykstant tyrimui, nustatoma kardomoji priemonė – draudimas vyrui artintis prie žmonos. Tuomet tarpininkai – mediacijos centrai ir pan. – gali organizuoti susitikimą su tėvu ir palydėti vaiką pas jį, tokiu būdu užtikrinant vaikui saugią aplinką ir išvengiant vaiko motinos susitikimo su prieš ją smurtavusiu vaiko tėvu.
Tuo atveju, jei vaikas pats tapo smurto auka, tačiau tai nesudarė pagrindo apriboti smurtavusio tėvo ar mamos valdžią, vienas iš būdų užtikrinti vaiko interesus – taip pat pasitelkti tarpininką, kuris padėtų užtikrinti saugią aplinką vaikui bendraujant su smurtavusiu tėvu / mama. Tik šiuo atveju gali būti vykdomas ir bendravimo su vaiku stebėjimas, siekiant išvengti naujų smurto protrūkių ir pan.
„Vis tik, jei yra pagrindas apriboti vieno iš tėvų valdžią, tai įgyvendinama kitais būdais: uždraudžiant artintis prie vaiko, neleidžiant su juo bendrauti ir pan.“, – paaiškina J.Maciejevski.
Anot teisėjo, pasitaiko ir ribinių situacijų, kai vienas iš sutuoktinių teigia, kad buvo smurtaujama, o kitas tai neigia ir ikiteisminiame tyrime smurtas dar nebuvo nustatytas. „Tuomet įvardijama, kad smurtas buvo panaudotas galimai ir vaikas galimai tapo auka ar liudininku. Tačiau net ir to „galimai“ atveju teismas gali nustatyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus galutinai nuspręsta, buvo smurtas ar ne, ir ką daryti toliau.“
Šios laikinosios apsaugos priemonės, anot teisėjo, yra svarbios visiems istorijos dalyviams – ne tik vaikui, bet ir abiem tėvams neutralios aplinkos užtikrinimas padeda jaustis ramiau.
Šios priemonės taikomos iki tol, kol išsprendžiama byla teisme ir priimamas verdiktas, kokia bus vaiko ir smurtautojo (jei smurtas buvo) bendravimo tvarka, laikant, kad ji tinkamiausiai atlieps vaiko poreikius ir bus jam saugi.
Laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos nustačius konkretų laikotarpį, nes pasitaiko, kad vienas iš tėvų neturi arba galimai neturi tinkamų tėvystės įgūdžių, tuomet sukuriama saugi ir neutrali aplinka, skirta tiems įgūdžiams įgyti.
