Tai viena iš Care Santos bestselerio „Melas“ tęsinio – knygos „Tiesa“ temų. Tačiau iš tiesų, „sunkūs“ paaugliai ir jų santykiai su aplinkiniais – ne tik knygose, bet ir realybėje dažnai sutinkami, rašoma šią knygą išleidusios leidyklos „Terra Publica“ pranešime žiniasklaidai.
„Paauglystėje priimdami sprendimus vadovaujamės emocijomis, čia ir dabar principu, negalvojame apie galimas savo pasirinkimų pasekmes, mums atrodo, kad ateitis yra labai toli, o gal ir niekada neateis ir kad suaugę mūsų nesupranta“, – teigia jaunimo tyrėja, sociologė dr. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė.
Pasak jos, tai naujų patirčių ir atradimų metas, darantis daug įtakos mąstysenai ir emocinei būsenai, ir šį laikotarpį tenka išgyventi kiekvienam.
Pokalbyje su tyrėja – apie tai, kaip dialogas, atvirumas ir pasitikėjimas gali mažinti stigmas. Taip pat – koks literatūros, kurioje nagrinėjamos šios temos, poveikis skaitytojams.
– Kaip dažnai jūsų praktikoje tenka susidurti su „sunkiais“ paaugliais? Kaip manote, kas daro įtaką „sunkių“ paauglių elgsenai?
– Dirbu universitete, čia studentai jau yra išaugę iš paaugliško amžiaus. Esu skautė, vis dar dalyvauju skautų stovyklose, jose tenka bendrauti su paaugliais. Esu mokslininkė ir vykdau jaunimo (14–29 m.) tyrimus.
Manau, kad paauglystė visiems buvo ir yra sunkus gyvenimo laikotarpis. Visi suaugę žmonės kitados jį išgyveno, vaikai dar išgyvens, o paaugliai turi išspręsti visus šio brandos etapo uždavinius. Visi kadaise buvome „sunkūs“ savo tėvams.
Remdamasi savo gyvenimo patirtimi ir turimomis žiniomis, trumpai šį asmens raidos tarpsnį apibūdinčiau taip: jo metu kūnas auga ir bręsta greičiau nei smegenys arba smegenys nespėja prisitaikyti prie kūne vykstančių pokyčių. Didžiulis augimo šuolis – per maždaug porą ar trejetą metų paaugame apie 30 cm, pasiekiame suaugusiojo ūgį ir lytiškai subręstame, subręsta ir ima funkcionuoti mūsų lyties organai. Esame jau ne vaikai, bet dar ir ne suaugę. Iš smegenų tyrimų jau žinome, kad smegenys visiškai subręsta apie 25-uosius mūsų gyvenimo metus.
Tada iki galo susiformuoja kaktinė smegenų sritis, atsakinga už racionalius sprendimus, tai yra kai sprendimus priimame vadovaudamiesi protu, galime numatyti kelis galimus pasirinkimų variantus ir galimas šių pasirinkimų pasekmes.
O paauglystėje priimdami sprendimus vadovaujamės emocijomis, čia ir dabar principu, negalvojame apie galimas savo pasirinkimų pasekmes, mums atrodo, kad ateitis yra labai toli, o gal ir niekada neateis ir kad suaugę mūsų nesupranta.
Šiuo laikotarpiu iš vaikų pasaulio turime pereiti į suaugusiųjų pasaulį, tiksliau – turime išmokti elgtis kaip suaugusieji, laikytis daugybės socialinio gyvenimo taisyklių ir normų, išmokti įvairių vaidmenų santykiuose su kitais ir prisiimti atsakomybę už savo elgesio bei sprendimų, pasirinkimų pasekmes. Juk tai, kas leidžiama vaikams, draudžiama suaugusiesiems. Šiame amžiaus tarpsnyje dauguma mūsų pažeidžiame ne tik visuomenės normas, bet ir įstatymus, pvz., galime pasisavinti svetimus daiktus (pvz., riedlentę iš draugo, šokoladą iš parduotuvės ir pan.), suniokoti svetimą turtą (išdaužome langus, apipaišome sienas, apgadiname automobilius ir pan.), skriaudžiame bendraamžius (pvz., tyčiojamės, susimušame arba sumušame bendraamžius ir pan.).
Latentinės ir registruotos paauglių delinkvencijos lyginamieji tyrimai rodo didžiulius skirtumus, nusižengimų ir teisės normų pažeidimų padaroma kur kas daugiau, nei už juos yra nubaudžiama. Pasiekus suaugusiojo brandą šis elgesys išnyksta, tiksliau – priimame taisykles ir galime įvertinti savo elgesio pasekmes, išmokstame rūpintis ne tik savimi bei savo norais, bet ir kitais.
Paauglių elgsenai įtaką daro daugybė veiksnių, bet svarbiausi susiję su netinkamu suaugusiųjų elgesiu bendraujant su vaikais, pvz., neparodoma meilės, nepasirūpinama, neglobojama, nuviliama, ir tai nutinka tikriausiai gerokai anksčiau, nei vaikas buvo pasiekęs paauglystės amžių.
Vėlgi tyrimai rodo, kad delinkventinio elgesio apraiškos būdingos paaugliams nepriklausomai nuo jų tėvų socialinio ekonominio statuso, tačiau teisėsaugos akiratin pakliūva ir dažniau nubaudžiami paaugliai iš socialinės rizikos veiksnius patiriančių šeimų. Šie paaugliai patiria stigmą.
Visuomenė yra linkusi atlaidžiau žiūrėti į pasiturinčių ar aukštą socialinį statusą užimančių tėvų vaikų nusižengimus, nepriimtiną elgesį, be to, ir tėvai skuba jiems į pagalbą. Kartu visuomenė labiau linkusi smerkti vaikus iš nepasiturinčių, socialinės rizikos veiksnius patiriančių šeimų, nes skubama daryti prielaidą, kad vaikai yra panašūs į savo tėvus, net ir liaudies patarlė yra, kad obuolys nuo obels netoli rieda.
Visuomenė šiuos paauglius pasmerkia, „nurašo“, užuot suprastusi ir padėjusi. O jiems taip reikia suaugusiųjų pagalbos, ypač tais atvejais, kai tėvai negali, nemoka, nežino, kaip jais rūpintis ir kaip jiems padėti.
– Kokie ženklai rodo, kad paauglys išgyvena sunkų laikotarpį?
– Kaip jau minėjau, visas paauglystės laikotarpis sunkus. Tiek paaugliams, tiek jų tėvams, nes keičiasi vaikų elgesys ir santykiai su tėvais, pvz., buvęs meilus ir paklusnus, tampa irzlus ir nuolat atsikalbinėja, noriai laisvalaikį leidęs su tėvais, ieško progų daugiau pabūti su bendraamžiais. Gerai besimokęs nustoja domėtis mokomais dalykais. Šį sąrašą būtų galima tęsti. Taigi tų sunkumus pranašaujančių ženklų yra daug, bet klausimas, kada reikėtų sunerimti. Pavojaus ženklai gali vesti dviem kryptimis: į liūdesį, atsitraukimą, užsisklendimą arba pyktį, nesivaldymą, agresyvumą. Pirmieji ženklai signalizuoja depresiją arba autoagresiją, savižalą, antrieji – pyktį, nukreiptą į išorę, t.y. į pasaulį ir visus suaugusiuosius.
– Kokios egzistuoja stigmos ir stereotipai apie „sunkius“ paauglius ir kaip tai sušvelninti?
– Pavyzdžiui, dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad nepilnamečiai nusikalsta vis dažniau ir kad jų daromi nusikaltimai vis sunkesni. O iš tikrųjų yra priešingai, nepilnamečių nusikalstamumas Lietuvoje mažėjo pastaruosius 20 metų. Sunkių nusikaltimų pasitaiko retai, problema tiktai ta, kad jie žiniasklaidos išviešinami, keliant nerimą ir sudarant nevaldomos situacijos įspūdį, sėjant paniką.
Taip pat Lietuvos gyventojai mano, kad dažniau nusikalsta paaugliai iš socialinės rizikos veiksnius patiriančių, pabėgėlių ir romų šeimų, globos įstaigose augantys paaugliai. Bet apie tai aš jau kalbėjau.
– Kokie yra didžiausi barjerai, stabdantys paauglį prašyti pagalbos?
– Nežinau, ar jie didžiausi, bet į galvą ateina keli. Pirma, nepasitikėjimas – nesupras, nepriims rimtai, pasmerks ir atstums. Pasitikėjimas yra santykių pagrindų pagrindas. Antra, solidarumas su bendraamžiais arba baimė būti bendraamžių atstumtam, pvz., gali slėpti dalykus, jei mano kad išduos draugus, nenori bendraamžių akyse pasirodyti silpnas ar skundikas. Trečia, manymas, kad tik aš vienas taip jaučiuosi arba kad tik man vienam taip galėjo nutikti, tame amžiuje esame susitelkę į save ir savo išgyvenimus ir neįsivaizduojame, kad ir kiti patiria ar padaro panašių dalykų.
– Apie problemų turinčius paauglius, kurie neranda savo vietos visuomenėje ir net sulaukia pasmerkimo, nemažai rašoma ir grožinėje literatūroje. Viena iš jų – Care Santos knyga „Tiesa“. Joje pasakojama apie jaunuolį, po ketverių metų kalėjime grįžtantį į visuomenę.
Kaip, jūsų nuomone, turėtų vykti „sunkių“ paauglių integracija atgal į visuomenę?
– Man nepatinka pati šio klausimo formuluotė. Juk jei paauglys patiria sunkumų, iškrečia įvairių eibių, tai nereiškia, kad jis nėra integruotas, jis visada yra kokiame nors socialiniame kontekste ir tam tikrame visuomenės segmente. Jei „didžioji“, „teisioji“ visuomenės dalis jį atstumia uždarydama į kalėjimą, jis integruojasi į ten gyvuojančią „mažumos“ kultūrą.
O po tokios integracijos jau labai sunku pakeisti gyvenimo trajektoriją, nes ta kultūra jį laiko savo gniaužtuose ir nenori paleisti. Todėl reikia dėti visas pastangas, kad paaugliai neatsidurtų uždarose bausmių atlikimo ar perauklėjimo įstaigose. Daryti viską, suteikti visą pagalbą jų neizoliuojant, kad jiems nereikėtų integruotis atgal į visuomenę...
– Paauglystė yra laikas, kai jaunuoliai dažnai gyvena savo pasaulyje, jiems yra itin svarbu ne tik išvaizda, bet ir socialinis statusas. Kaip manote, kokias priemones mokykloms ir paaugliškai aplinkai reikėtų taikyti, kad kiekvienas jaustųsi gerai ir jiems nereikėtų susidurti su tokiomis problemomis? Gal tokios priemonės labiau padėtų susitelkti į mokslus?
– Pirma išvaizdą ir socialinį statusą vertinti paaugliai išmoksta iš savo tėvų, jie labai greitai pastebi, kas daugiau turi, daugiau sau gali leisti, kas kur atostogauja ir pan. Tačiau šiame tarpsnyje, šioje kelionėje iš vaikystės į suaugystę mes, pirma, formuojame savo tapatumą, atsiskiriame nuo savo tėvų (aš esu aš, nesu nei tėtis, nei mama), neigiame suaugusiųjų deklaruojamas vertybes, nes ieškome savų – geresnių.
Antra – savarankiškėjame, t.y. nuo visiškai priklausomų pamažu tampame nepriklausomi arba savarankiški. Taigi šioje kelionėje nuo gyvenimo tėvų šeimoje į savarankišką gyvenimą yra tarpinė stotelė... Galvojate, kad tai mokykla? Oi ne, tai – bendraamžių grupė.
Paauglystėje yra svarbu priklausyti – turėti savo bendraamžių (referentinę) grupę, taip pat būti šioje grupėje pripažintam, turėti joje tam tikrą vietą ir statusą. Išvaizda, tam tikros rūšies daiktai, drabužiai yra tik priemonė priklausomybei išreikšti ir statusui įgyti. Vis prisimenu kolegos pasakojimą, kaip jo sūnus kurį laiką nėjo į fizinio pamokas, nes tėvas jam nenupirko tam tikro gamintojo kedų: „jei visi su tokiais, tai kaip jis gali būti su kitokiais?“
Kai kurios mokyklos turi savo uniformas, bet tada vaikai atras kitų dalykų. Manau, kad neįmanoma padaryti taip, kad kiekvienas jaustųsi gerai, nes mokykloje yra ne tik mokinių ir mokytojų, bet ir mokinių tarpusavio santykių dinamika. Bet tai nereiškia, kad mes neturime mokyti paauglių nesmurtinio bendravimo.
Susitelkimas į mokslus? Nesu tikra, kad paauglystėje tai yra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia yra tos hormonų keliamos audros bręstančiame kūne, pirmos meilės ir pirmi nusivylimai, draugystės ir išdavystės, kaip dar galima galvoti apie mokslus, kai tiek svarbių dalykų vyksta gyvenime?
– Kaip manote, ar paaugliai, skaitydami „Tiesą“ ar panašaus tipo knygas, nagrinėjančias jiems aktualias temas, gali pakeisti savo mąstyseną?
– Grožinė literatūra turi didelę galią. Skaitydami knygą, mes įsijaučiame į jos herojų, jaudinamės dėl jo, norime ir tikimės, kad jam pavyks įveikti visus sunkumus, visas kliūtis ir jis pagaliau bus laimingas. Skaitydami knygas brėžiame paraleles su savo gyvenimu, bet kartu jos atveria mums ir naujus mūsų nepatirtus dalykus. Manau, knygos paveikia skaitytojų emocijas, mąstymą, praplečia pasaulėžiūrą.
– Kas paaugliams suteikia daugiausia vilties ir patikinimo, kad viskas bus gerai?
– Aš paauglystėje labai daug skaičiau ir galiu pasakyti, kad mane knygos labai augino, jos formavo mano tam tikras moralines, šeimos, vyrų ir moterų santykių nuostatas. Buvo ir iki šiol yra knygų, kurios mane taip jaudino, kad skaitydama verkiau. Todėl tikiu, kad ir kitus žmones veikia panašiai kaip mane.
– Kas geriausiai leistų visuomenei toliau tobulėti ir mažinti nusistatymus prieš kitokius žmones?
– Atsakymas į šį klausimą vertas Nobelio premijos. Aš neturiu atsakymo. Kiekviena nauja karta turi augti, mokytis ir tobulėti iš naujo. Yra tam tikri psichologiniai dalykai, apie kuriuos galėtume pakalbėti jau kitą kartą arba kita proga.
Knygos „Tiesa“ leidimą finansuoja Europos Sąjunga pagal programą „Kūrybiška Europa“. Knyga išleista įgyvendinant projektą „Naujas slaptažodis: pokyčiai“.
