Spontaniška kelionė atvedė į Ispaniją
Prieš išvykdami iš Lietuvos Gintarė ir Nerijus Čiviliai galvojo tikrai ne apie verslo sukūrimą, o apie kitą tikslą – keliaujant po pasaulį surasti sau mielą kampelį. Todėl nieko nelaukę jie taip ir padarė. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, pažino šios šalies žmones, kultūrą ir kitus dominančius dalykus. Vėliau sprendė, kur pasukti toliau – į Kostą Riką, Indiją, o gal Ispaniją?
Nusibraižę lentelę ir joje susirašę pliusus ir minusus, nugalėjo, kaip pati sako Gintarė, logiškumas, saugumas ir praktiškumas – Ispanija. Keletą metų gyvenant šioje egzotiškoje šalyje, nuspręsta pasimatuoti ir Aziją. Ir nors atostogoms ši vieta tiko, gyvenimui šeima jos nesirinko.
„Azijoje nenorėjome gyventi dėl kelių priežasčių – socialinės nelygybės, ekologijos. Buvo liūdna matyti, kaip žmonės iškratydavo šiukšles į upelius“, – pasakoja Gintarė.
Todėl praleidus žemyne 5 savaites, Gintarė su Nerijumi patraukė į Ispaniją. Moteris iki šiol juokauja, kad šioje šalyje paprasčiausiai užstrigo, joje gyvena jau 10 metų.
„Čia viskas yra – gyvename šalia Valensijos, kur 20 minučių iki jūros, 40 minučių iki kalnų ir pusantros valandos iki kitų kalnų, kuriuose būna sniego. Viskas aplinkui gražu, žmonės šypsosi, kalba graži. Pagalvojome, kad norime savo svajonę įgyvendinti. Tada pasižiūrėjome, kad čia per gerai gyvename, kad kur kitur pajudėtume. Todėl ir likome“, – šypsosi G.Čivilienė.
Netrukus šeimos laimę papildė ir dukrytė Sofija. Ji tapo ne tik šeimos spinduliu, bet ir didžiausia kompanione – pasirodo, mergaitei atiteko vaidmuo ir šeimos versle. Tačiau apie tai truputį vėliau, o dabar grįžtame prie pagrindinio klausimo – kada pradėjo kirbėti pirmosios mintys apie verslą?
„Namuose dažnai turėdavome daug svečių. Viename kambaryje susirinkdavo draugai, artimieji ar šiaip pažįstami. Kiekvieną kartą norėdavosi juos kuo nors pavaišinti, todėl prisirinkdavau įvairių vaisių, daržovių ir ką nors pagamindavau. Svečiai stebėdavosi skoniu. Negana to, kai kurie artimieji prašydavo atsiųsti sezoninių vaisių. Tad kiekvieną savaitę siųsdavau po kelis kilogramus produktų. Kartais sugalvodavau padaryti smagesnį variantą ir atsiųsti žymiai daugiau“, – prisimena moteris.
Pamačius, kad Gintarei puikiai sekasi, jos brolis ir vyras pametėjo genialią idėją – o kodėl iš to nepadarius verslo? „Jie tikėjo manimi. Abu sakė, kad viską sugebėsiu ir viskas pavyks. Nors iš pradžių tai nuleidome juokais, netrukus prasidėjo išties nerealus bendradarbiavimas“, – sako ji.
Pirma siunta – su netikėtais kuriozais
Pažvelgusi į verslo pradžią, Gintarė sako prisimenanti, kaip su vyru iki nakties užsirašinėjo ir krovė visus klientų pageidavimus. Todėl pirmas kartas, jos nuomone, buvo ne tik pilnas įtampos, bet ir nuotykių. Negana to, teko ir naktį keltis, kad spėtų laiku nuvežti produktus vairuotojams.
O štai kitas įvykis dar kartą priminė, kad prieš keliaujant būtina pasitikrinti svarbiausius dokumentus. Pasirodo, norėdamas Lietuvoje klientams tinkamai išdalinti produktus, Gintarės vyras nusprendė skristi į gimtinę. Tačiau išvykęs į šalia Barselonos esantį oro uostą, pamiršo svarbią detalę – pasą.
„Prisimenu, su Sofija, tuomet ji dar buvo visai maža, Nerijų vežėme į traukinių stotį. Iš Valensijos nėra tiesioginių skrydžių į Lietuvą, tai jis turėjo važiuoti į Barseloną traukiniu, bet nuvažiavęs iškart paskambino, kad pamiršo pasą. Skrydis artėja, o traukinių artimiausiu metu nėra. Svarstėme, kaip suspėti.
Tada paėmėme pasą, išsinuomojome mašiną, su ja nuvažiavome į Barseloną, kad jis spėtų į lėktuvą. Pamenu, kad patyrėme stresą, nes laiko buvo mažai, pinigėlius išleidome“, – pasakoja moteris ir prideda, kad viskas baigėsi laimingai – vyras išvyko, Lietuvoje klientams prekes išdalinti padėjo giminaičiai.
Nuo tada prasidėjo įmonės „Tikri vaisiai“ kelionė. Klientai palikdavo pačius gražiausius atsiliepimus, girdavo produktų skonį, o užsakymų vis daugėjo. Netrukus sutuoktiniai rado patalpas Lietuvoje, nes juk vaisių gatvėje nepaliksi – jie bijo temperatūrų svyravimo.
Vaisius pažino ir mažametė dukra
Anona, drakono vaisius, granadija – tai tik keli vaisiai, kuriuos dabar galima rasti tarp įmonės asortimento. Ir nors kai kurie iš šių pavadinimų Lietuvoje yra puikiai žinomi, moteris pabrėžia, kad jų įmonės išskirtinumas – kokybė. Juk ne veltui visi vaisiai, daržovės ir kiti produktai atrenkami iš patikimų Ispanijos ūkininkų sodų.
„Mes turime tokių dalykų, kuriuos sudėtingiau kokybiškus gauti ir nelabai kiti apie juos žino. Kol nepradėjau šio verslo, pati daug ko nežinojau – pavyzdžiui, kaip kai kurie vaisiai atrodo, kaip juos valgyti, laikyti. O dabar ant savo kvito stengiamės palikti pastabas, kaip su produktais elgtis. Sulaukiame žinučių, kad mangas medinis, bet taip yra tik todėl, kad jis visiškai natūralus. Jei vežtume prinokusį, vaisius klientus pasiektų džemo pavidalu. Svarbu žinoti šiuos procesus“, – sako ji.
G.Čivilienė stengiasi ir pati nuvykti į sodus. Kartu ji pasiima ir jau vaisius atpažįstančią 8-erių Sofiją. Šiandien moteris mėgsta prisiminti ir su dukra susijusią smagią istoriją – susibendravus su ūkininkais, jie buvo įsitikinę, kad ji yra vieniša mama.
„Kurį laiką vykdavome dviese. Tai jie ir pagalvojo, kad esu vieniša mama, nes Ispanijoje nėra įprasta tokiu metu matyti vaiką. Dauguma jų jau nuo 3 metų lanko mokyklą, o dar jaunesni darželį. Be to, ji tokio įdomesnio charakterio – nemėgo vežimėlio, tai mums teko mažomis kojytėmis keliauti per vaisių sodus, viską lėtai apeiti“, – prisimena Gintarė ir prideda, kad vyras jai padeda kitais būdais – menine puse ir, žinoma, testuojant kumpį bei vyną.
Moteris džiaugiasi, kad šios kelionės po sodus dukrai išugdė smalsumą – mergaitė pradėjo mėgti vaisius, valgyti aštuonkojus, krevetes, įvairias daržoves. Netrukus ir pati nuspręsdavo, kuris vaisius tinkamas: „Kartą atnešė granatą ir paragavusi angliškai sako „mama, this is the best“. Pridėjo, kad jie „prasidėjo“ tinkami. Sofija kai kuriuos vaisius tikrai gerai žino ir įvertina.“
Mergaitė yra gabi ir kitose veiklose – prisideda prie filmukų gamybos socialiniuose tinkluose ir parenka jiems muziką, taip pat piešia.
Verslui padėjo ir sena profesija
Pradėjusi pardavinėti vaisius, Gintarė nė neįtarė, kad teks prisiminti savo seną profesiją. Gyvendama Lietuvoje ji dirbo su finansais – buvo buhaltere, finansų vadove, verslo kontroliere. Šias žinias ji panaudojo ir naujame versle.
„Matematika ir skaičiukai labai padėjo. Bet, kaip ir sakiau anksčiau, sakau ir dabar, verslas yra neįkainojama patirtis, nes išmokau daug naujų dalykų – sukūriau internetinę parduotuvę, sužinojau apie parduotuvės higieną, darbo procesus, ūkininkus, vaisių rūšis, jų laikymo ir transportavimo ypatumus, taip pat pasigaminau gražų ir stilingą QR kodą. Tik svarbu nepamiršti, kad be tų skaičiavimų, interneto informacijos, reikia noro ir energijos“, – įsitikinusi ji.
Savo profesija pasinaudojo ir Gintarės vyras Nerijus. Kadangi jis piešia, kuria įvairias formas ir personažus, tuo papuošė ir šeimos verslą: „Jis padeda iš meninės pusės, nes labai gražiai piešia. Aš kartais nubėgu pas jį ir klausiu, ar tinka, kokia jo nuomonė. Užsiima ir visokiausių klausimų galvojimu.“
Moteris neslepia, kad šiuo metu šis verslas yra jos pagrindinė veikla. Žinoma, išskyrus tai, kad namuose prižiūrima aštuonerių dukra, besimokanti savarankiškai.
„Dienos šitame versliuke labai greitai prabėga. Jis atima visą laiką, nes turime internetinę ir fizinę parduotuvę, dirbame su įvairiais restoranais, parduotuvėmis, darome gražias dovanas, siunčiame prenumeratas į biurus, namus“, – apie tai, kur išnaudoja savo laiką, pasakoja moteris.
Gintarė neslepia, kad tiek jai, tiek jos kolektyvui be galo svarbus tvarus ir ekologiškas gyvenimo būdas. Jį stengiasi pritaikyti ir versle.
„Nors daug ką dar galime pakeisti, bet jau dabar parduotuvėje naudojame tik stiklainėlius, stiklainius buteliukus ar popierinę tarą. Plastikas gali būti išskirtiniais atvejais naudojamas dovanoms, kai reikia šiek parodyti grožį. Panaudojame dėžutes ir kitą kartą. Mūsų klientai puikiausiai tai žino ir tai vertina. Žinoma, ir šiukšles rūšiuojame“, – pasakoja ji.
Kadangi įmonės produkcija natūrali ir gali greitai pernokti, buvo padarytos specialios nuolaidų dėžutės: „Nenorime išmesti produktų, todėl geriau jais pasidaliname. Dažnai net dovanojame juos klientams. Dirbame su „Maisto banku“.“
Gintarė sako, kad norisi bent mažais žingsneliais eiti link tokio gyvenimo būdo. Ji džiaugiasi ir dukra Sofija, kuri pagauna prie jūros skrendantį maišelį.
„Ji net nepaklausia, kodėl. Žino, kad mes ne tik nešiukšliname, bet ir surenkame šiukšles. Mums tai svarbu“, – šypteli ji.
Užgriuvusios nesėkmės, parama ukrainiečių šeimoms
Nors verslui pradžia buvo sėkminga, bet, kaip ir daugeliui įmonių, taip ir šiai teko išgyventi sunkius laikotarpius. Štai kartą vienas iš ūkininkų Giedrei pranešė skaudžią žinią – naktį buvo pavogti visi užsakyti avokadai.
„Pas jį jie buvo tiesiog nuostabūs, o ir jis pats juos labai mylėjo, prižiūrėjo. Bet štai kartą man skambina ir sako, kad visus avokadus per naktį pavogė. Ir rankos nusviro, nes net neįsivaizdavau, kaip jis turėjo jaustis. Bet įkvėpėme, nesustojome ir toliau dirbome. Gerai, kad tų gerų momentų kol kas buvo daugiau. Visiems būna sunkumų, bet dėl klientų ir užsakovų stengiamės viską ištaisyti“, – tikina Gintarė.
Vis dėlto vien tik ištaisyti nesklandumų 2020 metais neužteko, mat užklupęs koronavirusas pareikalavo pristabdyti ne vieną verslą. Moteris prisimena šį laikotarpį su siaubiu – Ispanijoje nebuvo galima gauti vaisių, reikėdavo vežiotis daug dokumentų su įrodymais, kad gali keliauti toliau nei pagal adresą yra maisto parduotuvė.
„Toliau nebuvo galima važiuoti. Tai darėme tik vieną kartą per savaitę, bet ir tai reikėjo rodyti kvitą, kuriame turėjo būti produktai tik savaitei. Už 2-3 papildomų produktų nusipirkimą žmonės gaudavo kelių šimtų eurų baudas. Tikrindavo, ar automobiliuose tikrai tie produktai. Kartą mane apšaukė policininkė, nes negalėjai jai per langą parodyti kvito. Jis buvo maišelyje, kuris gulėjo automobilio gale. Laikai priminė filmą“, – pasakoja moteris.
Gintarė pasakoja ir apie tai, ką teko išgyventi ūkininkams bei kartu su ja dirbantiems darbuotojams. Vaizdas, anot jos, tiesiog liūdino.
„Ūkininkai kraudavo vaisius ir išmesdavo jų tonas. Niekas nebuvo tam pasiruošęs. Stebėjau ir galvojau, kiek daug neteisybės. Ūkininkai irgi sėdėjo galvas nuleidę, nes žinojo, kad teks viską išmesti. Jiems net neapsimokėjo vežti dėl mažo pardavimo.
O transportininkai negalėjo važiuoti, nes dalis sirgo, kai kurie bankrutavo, atsisakė, sustabdė savo veiklą. Panašiai įvyko ir su mano kolektyvu – dalis susirgo ir reikėjo juos pavaduoti. Vėliau pradėjome ieškoti naujų žmonių, visiškai nesusijusių su mumis. Jiems per kameras aiškinome, koks vaisius ir kokio mums reikia. Buvo tokių kuriozių“, – prisimena ji.
Kitu smūgiu tapo ir šių metų pradžioje Ukrainoje prasidėjęs karas. Žmonės pradėjo taupyti ir, kaip pasakoja Gintarė, ėmė vengti pirkti brangesnius ir kokybiškus vaisius. Visgi šeima šį laikotarpį išnaudojo gražiam tikslui – nusprendė savo produktus išsiųsti Ukrainos šeimoms. Jos buvo pavaišintos specialiai surinktais vaisiais.
„Ši žinia labai greitai išplito. Jie patys tarpusavyje pradėjo kalbėti, kelias savaites apie tai rašė. Mes patys su šeimomis bendravome, kvietėme į parduotuvę, sudarinėjome sąrašus. Džiaugiamės, kad galėjome duoti, prisidėjome, nors ir tokią mažą dalelytę. Labai didžiuojuosi kolektyvu, pinigus pervedusiais klientais, kurių dėka mes tai sugalvojome ir padarėme“, – šypsosi moteris.
Pasiteiravus, ką po tiek nuotykių, praeitų metų ir tvirtos pradžios verslo vandenyse šeima ketina daryti, Gintarė prisipažįsta – kol kas apie ateitį negalvojanti, bet tikisi, kad įmonė stiprės ir išlaikys kokybiškus produktus: „Mus įkvepia klientai, kurie ištikimi nuo pirmųjų verslo žingsnių. Manau, kad turime išlaikyti abipusę draugystę. Džiaugiuosi ir draugais, keliomis šeimomis, kuriems turėčiau įteikti po medalį. Jų noras ragauti kokybiškus produktus vis skatino siųsti ir užkurti šį projektą.“
Turite šeimos verslą? Registruokitės čia. 15min Jus pakalbins ir publikuos Jūsų istoriją portale, o vienas verslas gaus dovanų net milijoną banerių parodymų nemokamos reklamos!
