Globos namų „Užuovėja“ direktorės Gytės Bėkštienės manymu, taip yra ne todėl, kad padaugėjo seksualinės prievartos atvejų, o todėl, kad didėja įstaigos žinomumas, taip pat atsiranda vis daugiau specialistų, gebančių identifikuoti seksualinės prievartos požymius bei mokančių tinkamai reaguoti.
Centras savo veiklą pradėjo 2016 m. Jo įkūrimą pagal programą „Rizikos grupės vaikai ir jaunimas“ finansavo Norvegija, Islandija, Lichtenšteinas bei Lietuva. Vilniuje įsikūręs Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras yra vienintelis Lietuvoje, todėl vaikai čia atvyksta iš visos šalies. Nuo 2004 m. Norvegija ir partneriai remia įvairias iniciatyvas Lietuvoje, skatinančias ekonominę ir socialinę raidą bei dvišalių santykių stiprinimą.
Per pirmuosius Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro veiklos metus paslaugos buvo suteiktos 88 vaikams, o vien per šiuos metus centre jau pabuvojo beveik 250 vaikų. Iš viso per trejus veiklos metus pagalbą čia gavo apie 800 vaikų ir 500 tėvų. Mat centre konsultuojami ne tik vaikai, bet ir tėvai, specialistai jiems padeda įveikti krizines situacijas, nes seksualinė prievarta yra trauma ne tik vaikui, bet ir jo šeimai. Tėvai mokomi, kaip elgtis su nukentėjusiu vaiku, kaip tinkamai jam padėti.
Priešingai nei kitose šalyse esančiuose panašiuose centruose, čia vaikams šalia kitų paslaugų teikiamos ir laikino apgyvendinimo paslaugos. Vaikai ir, esant poreikiui, juos lydintys asmenys centre apgyvendinami trims paroms, tačiau terminas, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti pratęsiamas. Ilgiausiai centre vaikas gyveno 26 paras. Tiesa, tai nėra kasdienė praktika.
„Pagalbos centre yra 10 miegamųjų vietų, tačiau sparčiai augant apsilankančių vaikų skaičiui, papildomai pirkome lovų, kad vienu metu galėtume priimti daugiau negu dešimt vaikų. Norintiems patekti į Pagalbos centrą pastaruoju metu vis dažniau tenka laukti eilėje. Nedelsdami, bet kuriuo paros metu, galime priimti tik skubius atvejus, kuomet vaikas ką tik patyrė seksualinę prievartą. Pagalbos centre yra du budintys telefonai, kuriais galima skambinti bet kuriuo metu“, – pasakojo G.Bėkštienė.
Visi Pagalbos centro darbuotojai yra apmokyti, kaip elgtis su galimą seksualinę prievartą patyrusiais vaikais. Jie vyko į mokymus Islandijoje, taip pat dalyvauja įvairiuose Lietuvoje vykstančiuose mokymuose. Centro psichologai atlieka psichologinį vaiko įvertinimą, konsultuoja, rengia rekomendacijas tolimesnei ilgalaikei pagalbai.
Išvados bei rekomendacijos teikiamos vaiko teisių apsaugos specialistams bei teisėsaugos pareigūnams pagal vaiko gyvenamąją vietą. Centre pagalbos sulaukia ir tie vaikai, kurie patys yra įtariami atlikę seksualinius nusikaltimus. Mat dažniausiai šie vaikai taip pat yra ir seksualinės prievartos aukos.
Čia teikiama ne tik psichologinė pagalba, tačiau atliekamos ir teisminės vaikų apklausos (nuotoliniu ir vietiniu būdu), teismo medicinos eksperto apžiūros. Centro psichologai padeda vaikui pasiruošti šioms nelengvoms procedūroms, jose dalyvauja kartu su vaiku. „Tik pradėję dirbti manėme, kad daugiausiai sulauksime paauglių mergaičių, tačiau iš tiesų dauguma vaikų – darželinukai ir pradinukai.
Centre pagalbos sulaukia ir tie vaikai, kurie patys yra įtariami atlikę seksualinius nusikaltimus.
Jauniausias vaikas, kurio sulaukėme, buvo penkių mėnesių kūdikis. Mergaitės sudaro apie du trečdalius pas mus patenkančių vaikų, tačiau svarbu žinoti, kad nuo seksualinės prievartos nukenčia tiek mergaitės, tiek berniukai“, – teigė pašnekovė.
Pagalbos centras taip pat organizuoja įvairius mokymus, seminarus, paskaitas suaugusiems bei edukacinius užsiėmimus vaikams, kuriuose jie mokomi kūno saugumo taisyklių. Mokymai bei užsiėmimai vyksta ne tik centre, psichologai vyksta į įvairias įstaigas tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose. Nemokamuose mokymuose pagal socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programą „Seksualinis smurtas prieš vaikus: atpažinimas ir reagavimas“, jau 2020 metams likę ne daug laisvų vietų.
Taigi su globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro direktore Gyte Bėkštiene bei psichologe Vilma Paliaukiene kalbamės apie tai, apie ką viešumoje paprastai tylima: apie seksualinę prievartą, kurią vaikai, pasak pašnekovių, visgi dažniausiai patiria artimoje aplinkoje iš žmogaus, kuriuo jie pasitiki.
– Minėjote, kad į centrą dažniausiai kreipiasi ne tėvai, bet vaiko teisių apsaugos specialistai arba teisėsauga. Kodėl? Gal pernelyg sunku priimti faktą, kad vaiką galėjo žaloti artimas žmogus?
Vilma: Tėvai į galimai įvykusį seksualinį smurtą jų vaikų atžvilgiu reaguoja skirtingai. Kartais iš tiesų jiems sudėtinga priimti šį faktą ir tik nuo tėvų sąmoningumo lygio priklauso – jie kreipiasi pagalbos ar nesiima jokių veiksmų. Tėvai dažnai nerimauja, kas bus, jeigu jie apkaltins žmogų, o įtarimai nepasitvirtins. Deja, kartais tėvai vaikui visiškai nepadeda, jo nepalaiko, kaltina vaiką, pyksta, jog jis apie tai prasitarė.
Kartais tėvai vaikui visiškai nepadeda, jo nepalaiko, kaltina vaiką, pyksta, jog jis apie tai prasitarė.
Jeigu tėvai nesureaguoja, vaikas gali mėginti papasakoti apie tai pedagogui ar kitam žmogui, kuriuo jis pasitiki. Tuomet atsiranda tikimybė, kad įtarimas apie seksualinę prievartą pasieks vaiko teisių apsaugos specialistus bei teisėsaugos pareigūnus, ir tėvai neišvengiamai bus įtraukti į procesą.
Kita vertus, būna labai sąmoningų tėvų, kurie nesutrinka ir imasi visų būtinųjų veiksmų, kad apsaugotų savo vaiką bei jam padėtų, pavyzdžiui, pasirūpina, kad vaikas neturėtų kontakto su įtariamuoju nelaukdami, kol teismas tuos įtarimus patvirtins.
– Sakote, kad tėvams reikia mokėti atpažinti seksualinės prievartos požymius. Kokius pagrindinius požymius įvardintumėte?
Vilma: Specifiškiausi seksualinės prievartos požymiai yra seksualizuotas elgesys (toks seksualinis elgesys, kuris yra labai išreikštas, trukdantis vaiko kasdienybei, užgožiantis kitas veiklas), smurto žymės ant kūno ir, žinoma, paties vaiko pasakojimas, tačiau vaikai ne visuomet apie seksualinę prievartą kalba tiesiogiai.
Kartais galime suprasti iš užuominų, iš vaiko emocinės būsenos, pasikeitusio jo elgesio ar pokyčio tarpasmeniniuose santykiuose. Jei žinome, kad vaikas smurtauja prieš kitą vaiką arba pats sau sukelia skausmą, taip pat galime įtarti, jog tai yra nukentėjęs vaikas.
Maži vaikai dažnai nesupranta, kad su jais elgiamasi netinkamai.
Svarbu stebėti ir savo jausmus, praktikoje būna atvejų, kuomet šalia vaiko esantys žmonės nežino, kokie požymiai leidžia kelti įtarimą, jog vaikas nukentėjo nuo seksualinės prievartos, tačiau jiems atrodo, kad kažkas su vaiku ne taip, pastebi netipišką elgesį. Tuomet svarbu sureaguoti, atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta su vaiku.
Vaikai į seksualinę prievartą reaguoja labai skirtingai. Maži vaikai dažnai nesupranta, kad su jais elgiamasi netinkamai, gali negebėti papasakoti to, kas vyksta, o kartais apie patirtis prasitaria netyčia, papasakodami, ką veikė su vienu ar kitu žmogumi, ir tik klausančiajam tampa aišku, kad tai yra seksualinis vaiko išnaudojimas. Tuomet labai svarbu tinkamai reaguoti – neišgąsdinti vaiko, nedemonstruoti savo reakcijų, ypač smurtautojo atžvilgiu, nes vaikas gali užsisklęsti ir daugiau niekam nepasakoti.
– Suaugusieji dažnai abejoja vaiko pasakojimais ir mano, kad jis fantazuoja. Kaip žinoti, kad tai nėra fantazija?
Vilma: Šiuo atveju vaikas gali meluoti tik nepasakydamas apie smurtą. Jis gali sakyti, kad nieko nebuvo, nors iš tiesų buvo, nes jam baisu apie tai kalbėti. Jeigu vaikui kyla fantazijos apie seksualinę prievartą, visgi jos turi priežastį ir realų pagrindą. Fantazijos kyla iš jo patirčių. Todėl labai svarbu tikėti vaiko pasakojimu. Ne klausančiojo atsakomybė nuspręsti, ar vaikas meluoja.
Dažnai suaugusieji taip nusprendžia vedami baimės – esą jeigu tai priimsiu kaip faktą, turėsiu kažką daryti. Visi turime reaguoti ir elgtis savo kompetencijų ribose, taigi šiuo atveju teisėsaugos atsakomybė išsiaiškinti tiesą, o ne mamos, mokytojo ar ko nors kito.
Gytė: Be to, paplitusi nuomonė, kad seksualinis smurtas yra tik lytinis aktas. Tačiau seksualinio smurto rūšių yra labai daug: nurenginėjimas, glostymas, savo lyties organų demonstravimas vaikui, pornografinių filmukų rodymas ir pan. taip pat yra seksualinis smurtas. Seksualinis smurtas gali būti netgi be prisilietimų, kai nelieka ant kūno jokių žymių.
– Ar tenka susidurti su priešiškai nusiteikusiais tėvais?
Gytė: Tėvų būna visokių. Turime tikrai gerų pavyzdžių, kuomet tėvai bendradarbiauja ir visomis išgalėmis padeda vaikui, tačiau nemažai yra ir priešiškų. Su tėvų pasipriešinimu turbūt daugiau susiduria vaiko teisių apsaugos specialistai, kuomet jie inicijuoja vaiko atvykimą į pagalbos centrą, tačiau ir mes esame sulaukę net grasinimų susidoroti, ne kartą yra bandę mūsų ieškoti. Nors centro adresas nėra skelbiamas internete, tačiau kai kuriems vis tiek pavyksta jį rasti.
Dar labiau stebina, kad patys tėvai socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje paviešina mūsų psichologų išvadas apie jų vaiką. Šios išvados, kuriose aprašoma, kaip vaikas elgėsi ir ką kalbėjo, pateikiamos tik vaiko teisių apsaugos specialistams ir teisėsaugos pareigūnams. Tėvams teikiamos tik rekomendacijos tolimesnei ilgalaikei pagalbai, tačiau kažkokiu būdu jie sugeba gauti ir išvadas bei jas viešai paskelbia, taip pažeisdami vaiko interesus. Tokios situacijos dažniausiai būna skyrybų kontekste.
– Visuomenėje vyrauja nuostata, kad seksualinę prievartą paprastai patiria tik vaikai iš socialinių rizikos šeimų. Ar ji teisinga?
Gytė: Vaikas seksualinį išnaudojimą gali patirti bet kokioje šeimoje. Žinoma, tie vaikai, kurie yra apleisti, neturi kokybiško santykio su tėvais, yra fiziškai ar psichiškai sutrikę, susiduria su didesne rizika nukentėti nuo seksualinės prievartos.
Vilma: Iš tiesų, dažniausiai manoma, kad seksualiai išnaudojamas vaikas bus iš socialinę riziką patiriančios šeimos, o kuomet šeima yra suvokiama kaip gera, pasiturinti, tėvai išsilavinę, neretam atrodo, kad tokioje aplinkoje jokie nusikaltimai nevyksta, todėl padidėja tikimybė, kad „geros šeimos“ vaikas nebus identifikuotas kaip seksualinės prievartos auka ir nesulauks pagalbos. Svarbu žinoti, kad smurtautojas gali būti bet kuris asmuo, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo, socialinio statuso, einamų pareigų ir pan.
Jeigu vaikui kyla fantazijos apie seksualinę prievartą, visgi jos turi priežastį ir realų pagrindą.
Gytė: Smurtautoju gali būti netgi mama, nors mes kažkodėl pirmiausiai įsivaizduojame vyrą.
– Kas vyksta su žmogumi, kad jis ima seksualiai priekabiauti prie savo vaiko? Gal jis taip iškreiptai jam reiškia savo meilę?
Vilma: Vienareikšmiai atsakyti neįmanoma, priežasčių gali būti labai daug. Viena iš jų – galbūt ir pats smurtautojas kažkada patyrė seksualinę prievartą, tačiau laiku negavo pagalbos. Kaip smurtautojas elgiasi su vaiku, yra savotiškas atspindys to, kaip aplinkiniai elgėsi su juo. Taigi labai svarbu, kad vaikas laiku gautų visą reikalingą pagalbą.
Ar taip gali būti reiškiama meilė? Čia kalbame ne apie meilę, o apie vaiko ribų pažeidimą, jo interesų nepaisymą, pasinaudojimą priklausomu vaiku savo poreikių tenkinimui. Kartais tėvystės įgūdžių stokojantys tėvai neapsaugo vaiko leisdami jam pasiekti amžiaus ir brandos neatitinkantį turinį (pavyzdžiui, mano, kad nieko tokio, jei vaikas stebės lytinius santykius). Tokios situacijos taip pat vaikui žalingos.
– Minėjote, kad paauglių mergaičių sulaukiate ne tiek ir daug. Visgi ar jas galima įvardinti kaip padidintą rizikos grupę?
Gytė: Kaip ir minėjome, didesnio paauglių srauto nėra, tačiau aš matau problemą, kad mūsų visuomenė ir net patys tėvai pakankamai toleruoja paauglių lytinius santykius. Remiantis mūsų centro praktika, tėvai dažnai nemato nieko bloga, net jei mergina draugauja su gerokai už save vyresniu vyru.
Vilma: Kaip matome iš centro statistikos, mažamečiai vaikai nukenčia dažniau, kadangi jie labiau priklausomi, jais lengviau manipuliuoti, jie negali suprasti, kad su jais atliekami veiksmai yra seksualinė prievarta.
Pagal Baudžiamąjį kodeksą vaikas priimti sutikimą lytiškai santykiauti gali tik nuo 16 metų. Iki 16 metų vykstantys lytiniai santykiai, net jei vaikas sako, kad jo noru, yra traktuojami kaip seksualinė prievarta.
– Kaip ilgai seksualinė prievarta gali tęstis nepastebėta?
Gytė: Tai priklauso nuo įvairių aplinkybių. Esame turėję atvejų, kai vaikas buvo išnaudojamas apie ketverius metus, o yra buvę ir tokių atvejų, kai vaikas pas mus pateko iškart po pirmo prievartos karto.
Vilma: Artimoje aplinkoje prievarta gali tęstis ilgai, metų metus, nes vaikas yra prieinamas, priklausomas nuo jį išnaudojančio žmogaus. Nepriklausomai nuo to, kada vaikas apie tai pasako, net jei 17-metis papasakoja, kad būdamas ikimokyklinio amžiaus patyrė prievartą, turime į tai reaguoti nekaltindami vaiko, kodėl taip ilgai nieko nesakė, o įvertindami, kad atrado drąsos apie tai kalbėti. Vaikui atsiverti buvo labai nelengva, todėl visuomet turime įvertinti jo pastangas.
– Ar būna, kad įtarimai nepasitvirtina?
Gytė: Būna, kad vaikas nesileidžia apžiūrimas teismo medicinos eksperto arba apklausos metu pradeda neigti, jog patyrė seksualinę prievartą. Vaikams sunku apie tai kalbėti, kartais jie nori paslėpti veidą, užsidengti galvą ir tik tada gali atsakyti į klausimus. Situacijų būna pačių įvairiausių.
Pagalbos centro psichologo pateiktoje išvadoje keliamos prielaidos, ar vaikas nukentėjo. Jas patvirtina arba paneigia tik teismas. Kartais mes gauname pranešimus apie nutrauktus ikiteisminius tyrimus, o po kurio laiko tas pats vaikas vėl patenka pas mus, ir ikiteisminis tyrimas atnaujinamas. Tačiau kiek atvejų pasitvirtina, mes nežinome, vaikui išvykus nebeturime jokio priėjimo prie informacijos apie jį.
Iki 16 metų vykstantys lytiniai santykiai, net jei vaikas sako, kad jo noru, yra traktuojami kaip seksualinė prievarta.
Vilma: Net jeigu ir nutraukiamas ikiteisminis tyrimas, dar nereiškia, kad seksualinė prievarta nevyko. Kartais vaikai pakeičia parodymus dėl artimos aplinkos poveikio, kartais neužtenka įrodymų, tokiu atveju išlieka didelė tikimybė, kad vaikas ir toliau bus žalojamas.
Šiais straipsniais mes norime atkreipti dėmesį į sėkmės istorijas, kurios tapo įmanomos Norvegijos paramos dėka. Šiemet sukanka 25 metai, kai buvo pasirašytas Europos Ekonominės Erdvės susitarimas, kurio pagrindu ir buvo įkurti šie paramos mechanizmai. Iki šiol, įskaitant dabartinį laikotarpį, Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas Lietuvai jau skyrė beveik 270 milijonų eurų įvairioms iniciatyvoms remti.
