Gaisras kilo gyvenamajame vagonėlyje, kuriame vyresnieji vaikai laiką leisdavo atskirai nuo mažųjų. Nuo vagonėlio užsiliepsnojo ir namai. Nelaimės priežastis iki galo neaiški, bet vyras įtaria, kad vagonėlyje buvo palikta įjungta krosnelė.
Šeimą aplankė vaiko teisių gynėjai
„Tautybė, rasė, tikėjimas neturi jokios įtakos – nelaimės nesirenka. Ypač skaudu žinoti, kad be namų liko net 13 vaikų. Mes, Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, surinkome lėšų šiai šeimai. Tikimės, kad tai bus bent mažytis indėlis, jog greičiau būtų atstatyti namai, o vaikai galėtų ir vėl susėsti prie bendro šeimos stalo“, – sako Utenos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Gaigalienė, gausios šeimos tėvui perdavusi vaiko teisių gynėjų surinktas lėšas.
Jei atvirai, auginti tiek vaikų – labai didelis darbas, bet mes visada turime tikslą, dėl ko gyventi ir tai suteikia jėgų.
Po gaisro laikinai šeima glaudžiasi nedideliame bute Visagine, čia su gausios šeimos tėvu ir vaikais susitiko ir vaiko teisių gynėjai.
„Esu be galo nustebęs, net nemoku to apsakyti. Man žmonės ne kartą sakė, kad šita tarnyba neatvažiuoja dovanų dalyti. O mes sulaukėme ne tik dovanų, mums pasiūlė pagalbą, išreiškė palaikymą“, – sunkiai rinkdamas žodžius ir braukdamas ašaras kalbėjo vyras.
Tėtis priėmė pasiūlytą psichologo pagalbą
Daugiavaikę šeimą aplankę tarnybos darbuotojai ir vaikams atvežė dovanų – įvairių žaidimų. Ponui Konstantinui pasiūlyta psichologo pagalba. Daugiavaikis tėvas neslėpė, kad šiuo metu jam pačiam tai labai reikalinga, nes, nuraminęs vaikus, jis su savo mintimis ir išgyvenimais lieka vienas.
„Jei atvirai, auginti tiek vaikų – labai didelis darbas, bet mes visada turime tikslą, dėl ko gyventi ir tai suteikia jėgų. Pasižiūrėkite į juos – tai Dievo dovana. Aš suprantu, kad turiu kasdien keistis, tobulėti, jog galėčiau gerai atlikti šią Aukščiausiojo paskirtą užduotį“, – kalbėjo giliai tikintis tėvas.
Šiuo metu su tėčiu likę 6 vaikai, o mama su kitomis 7 atžalomis dar prieš Kalėdas išvyko pasisvečiuoti į Rusiją, būdami ten jie sužinojo ir apie šeimą ištikusią nelaimę.
Vaikai mokomi būti atrama vieni kitiems
Paklaustas, ar vaikai padeda ūkyje ir buityje, vyras atsidūsta ir nutyla. Tada pradeda teisintis, kad šiuo metu jo galvoje didžiulė suirutė, todėl oficialaus atsakymo sugalvoti negali. Kai po šio pasakymo pamatė ištįsusius vaiko teisių gynėjų veidus, atsargiai dar perklausė ar tikrai nieko tokio, kad vaikai namuose dirba.
„Tokios žmonių reakcijos į elementarius gyvenimiškus klausimus išmuša iš vėžių. Vaikai šeimoje turi ne tik augti, bet ir ugdytis, įgyti kompetencijų, pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų tikslas – padėti šeimai, jeigu pagalba reikalinga. Liūdna, kad dar yra tikinčių tokiais neįtikimais mitais, tačiau kartu džiaugiuosi, kad turėjome galimybę žmogui papasakoti apie tarnybos darbą ir sugriauti mitus“, – sakė I.Gaigalienė.
„Jeigu vaikai nepadėtų, mes paprasčiausiai nesusitvarkytume, – sunkiai pradėtą temą baigė vyras ir pridūrė: – Mes esame gyvas organizmas, arba vienas kitam padedam gyventi, arba kenkiam. Šeimoje taip jau yra, kad gali susikurti tokį klimatą, kai vienas kitą palaikom ir papildom. Jeigu bent vienas pradės rodyti ožius, blogai bus visiems. Mūsų vaikai tai supranta ir žino, kad vieni kitiems gali būti atrama ir sustiprinti vienas kitą.“
Muzikuoja visa šeima
Paklaustas apie pagrindines šeimos taisykles, K.Deriuginas sakė savo vaikų prašantis vieno – sąžiningumo ir atvirumo. Jeigu kas nutiko, ką nors padarei – neslėpk, nes viską galima išspręsti, pakeisti.
15 asmenų šeima itin muzikali. „Visi, kas jau galim, visi einam į muzikos mokyklą. Grojame įvairiausiais instrumentais: aš – fleita, fortepijonu, broliai ir sesės – akordeonu, smuiku, fortepijonu – įvairiais instrumentais. Mama groja gitara, akordeonu, fortepijonu ir smuiku, tėtis – gitara ir fortepijonu,“ – pasakojo trylikametė Evelina.
Vaikai neslėpė, dabar jų didžiausia svajonė – vėl turėti savo namus ir kaip galima greičiau vėl apkabinti mamą ir kartu su ja esančius brolius ir seseris.
