Tėtis ir jo dukros
„Tėtis buvo mano pats geriausias draugas, kokį tik galima turėti, – prisimena Lina. – Mes buvome su juo labai artimi nuo pat ankstyvos vaikystės. Ir tas ryšys išliko visą gyvenimą.
Pasak Linos, ji su tėčiu turėjo vienodą požiūrį į gyvenimą ir jo vertybes, į politiką ir gyvenimiškas nuostatas, į šeimos vertybes.
Vytautas Antanas buvo šeimos žmogus, savo begaline meile ir rūpesčiu apgaubęs žmoną ir dvi dukras, kūręs savo šeimai tokį gyvenimą, kuriame visi jaustųsi laimingi.
Vyras rūpestingai auklėjo savo dukras, įskiepijo joms naudingų įpročių, mokė taupyti, gyventi ne pagal norus, o pagal galimybes.
Ankstyva mamos mirtis
„Mano mama mirė anksti ir netikėtai, – prisimena Lina. – Jai tuo metu buvo vos 46 metai.
Po žmonos mirties Linos tėtis liko vienas su dviem dukromis. Linai tada buvo 19-a, jos sesutei – 16-a.
„Po mamos mirties tėčiui buvo nepakeliamai sunku… – prisimena Lina. – Atrodė, kad kartu su ja mirė ir jis pats.“
Tačiau vyras nepasidavė, kabinosi į gyvenimą iš visų jėgų, nes reikėjo pasirūpinti dukromis.
Linos tėtis tinkamai išaugino ir išauklėjo abi savo dukras, išleido jas į gyvenimą.
Anūkės gimimas
„Pirmosios anūkės gimimas buvo tėčiui kaip šviesulys tamsiame danguje, kaip gaivaus ir šviežio oro gūsis jo liūdname gyvenime, – prisimena Lina. – Anūkė suteikė jam naujų jėgų ir noro gyventi.“
Linos duktė Neringa augo senelio rūpestingai auklėjama ir puoselėjama. Jis mokė mylimą anūkę visko, ko tik galėjo.
„Esu nepaprastai dėkinga tėčiui už jo gyvenimiškas pamokas mano vaikams, – dalinasi prisiminimais Lina. – Tėtis išauklėjo juos puikiais žmonėmis. Kaip mama, aš tikrai jais labai didžiuojuosi.“
Tėčio ligos pradžia
Tėčio liga Linai buvo labai netikėta, nes jis niekada nesiskundė sveikatos sutrikimais, nejuto jokių ligos požymių.
„Matyt, patirti gyvenimo pergyvenimai ir begalinis skausmas dėl mamos mirties nepraėjo tėčiui be pėdsakų, kaupėsi jo kūne, – pasakoja Lina. – Tai buvo tik laiko klausimas, kada visa tai išsiverš.“
Tyrimo metu 2003 metais Linos tėčiui buvo aptiktas galvos smegenų navikas. Per 10 metų vyrui buvo atliktos net 7 galvos operacijos.
Tyrimo metu 2003 metais Linos tėčiui buvo aptiktas galvos smegenų navikas. Per 10 metų vyrui buvo atliktos net 7 galvos operacijos.
„Tėčiui susirgus prasidėjo jau kitoks gyvenimas, pakeitęs mus visus, – prisimena Lina. – Išmokome gyventi su kitokiu tėčiu, negu turėjome jį iki tos lemtingos dienos.“
Tėčio sveikatos krizė
„Stiprus tėčio sveikatos būklės pablogėjimas įvyko 2013 metų sausio mėnesį, – prisimena Lina. – Tada jis neteko sąmonės ir sukniubo namuose su beveik 2 metų anūke ant rankų. Skubiai nuvežus jį į ligoninę, tėčio galvoje tyrimų metu buvo rastas smegenų navikas, kuris buvo beveik kumščio dydžio. Gydytojas tiesiog negalėjo tuo patikėti…“
Linos tėtis liko paralyžiuotas, beveik nekalbantis, nesiorientuojantis ir nebeatpažįstantis artimųjų.
Mėnesį laiko vyras išbuvo ligoninėje, tačiau po to buvo iš jos išrašytas.
Dukroms prireikė ieškoti įstaigos, kur jų tėtis galėtų gauti profesionalią priežiūrą ir slaugą.
„Kai kas tada stebėjosi, kodėl mes pačios ar tėčio antra žmona neapsiėmėme slaugyti tėčio namuose, – prisimena moteris. – Mano atsakymas toks – mes neturėjome sąlygų savo namuose sunkiam ligoniui slaugyti, abi dirbome, mums reikėjo išlaikyti šeimas ir nedidelius vaikus. Tėčio žmona irgi nesutiko apsiimti vyro slaugos namuose, tad teko ieškoti saugaus prieglobsčio sunkiai sergančiam brangiausiam žmogui.“
Pagalbą teikiančios įstaigos paieškos
Pradėjusios pagalbą teikiančios įstaigos paieškas, Lina ir jos sesuo peržiūrėjo daugybę atsiliepimų apie įvairius slaugos namus. Tačiau apsispręsti negalėjo, negalėjo surasti tinkamų.
Kaip tik tuo metu Lina perskaitė straipsnį apie seserį Michaelą Rak ir jos įkurtą palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisą Vilniuje.
„Straipsnyje buvo labai gražiai aprašyta hospiso misija, o taip pat ir sunkus kelias, kurį teko nueiti seseriai Michaelai, siekiant, kad šis hospisas būtų įkurtas, – prisimena Lina. – Nutariau parašyti į hospisą ir paklausti apie galimybę prižiūrėti tėtį ten.“
Netrukus Lina gavo Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso atsakymą. Laiške jos buvo kviečiamos apsilankyti ir pasikalbėti dėl galimybių prižiūrėti jų tėtį ten.
„Sakoma, kad kai Dievas uždaro duris, atidaro langą, – dalijasi mintimis Lina. – Įsitikinau, kad tai tiesa. Mūsų nepagydomai sergančiam tėčiui Jis tikrai atidarė langą į hospisą – į jo ramybę, saugumą ir didelę meilę.“
Lina su seserimi nuvyko į Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą. Jo darbuotojos supažindino moteris su hospiso veikla, aprodė patalpas, o taip pat ir palatą, kur jau buvo paruošta vieta tėčiui.
Buvo sutarta, kad Linos tėtis bus atvežtas į hospisą kitą savaitę.
Atvykimas į hospisą
„Tėčio atvežimas į hospisą buvo sudėtingas, – prisimena Lina. – Prisimenu, važiavome dardančia ligoninės greitosios pagalbos mašina. Tai kėlė didžiulę įtampą ir nerimą tiek tėčiui, tiek mums.“
Pasak Linos, ta kelionė tėčiui buvo išties sunki tiek fiziškai, tiek emociškai. Jis nesuprato, kur yra vežamas, ir labai dėl to jaudinosi.
„Nelengva buvo ir mums su seserimi, – prisimena Lina. – Laukė nežinomybė. Tačiau širdimi ir protu jau tada suvokiau, kad savo tėčiui atradome pačią geriausią, saugiausią ir jaukiausią medicinos įstaigą, kuri tapo mūsų antraisiais namais kitus 11 mėnesių.“
Pasak Linos, hospise juos kaip garbingus svečius pasitiko jo vadovė sesuo Michaela Rak, gydytojos, būrys slaugytojų ir savanorių.
„Suvokėme, kad tai yra mūsų naujoji šeima, – atsimena Lina. – Tie nuostabūs žmonės pasirūpino ne tik tėčiu, tačiau ir mumis, kurie šalia sunkaus ligonio jautėsi sugniuždyti ir pavargę nuo baimės ir nežinios.“
Pasak Linos, hospiso personalas juos visus apgaubė nuoširdžia šiluma ir ramybe.
Moterys iškart pajuto, kad jos tėtis atsidūrė gerose rankose.
„Visą tą laiką, kol tėtis buvo hospise, mes buvome ramios, – prisimena Lina. – Ten mes gavome tai, ko, dabar galiu tvirtai pasakyti, tuo metu niekur kitur nebūtume gavusios.“
Hospise aš tikrai pasijutau išgirsta, suprasta ir apsaugota…
Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso aplinka priminė joms namus, kuriuose saugu ir gera. Juose tu esi svarbus. Nesvarbu, koks tu esi ir kas tu esi.
Pasak Linos, jos tėtis tuo metu jau nebuvo visiškai sąmoningas, kad suvoktų, kur jis yra, kas juo rūpinasi, kas slaugo, kad jis yra ne namuose.
Sergančio žmogaus artimieji ir jų emocijos
„Ne paslaptis, kad būti greta gęstančio brangaus žmogaus artimajam yra be galo sunku tiek fiziškai, tiek emociškai, – dalinasi mintimis Lina. – Tačiau hospise aš tikrai pasijutau išgirsta, suprasta ir apsaugota…“
Pasak Linos, hospise dirba nepaprastai nuoširdūs ir užjaučiantys gydytojai, slaugytojai ir slaugytojų padėjėjai, kurie vos ko prireikus tuoj pat atskubėdavo į pagalbą.
Moteris prisipažįsta visada prisiminsianti hospiso psichologę, kuri užkalbino ją Mykolo Sopočkos hospiso surengtame tradiciniame Tėvo dienos paminėjime birželio 1 dieną.
Vėliau abi moterys ne kartą susitikdavo hospiso koridoriuose.
Lina hospiso psichologei pasipasakodavo apie ją slegiančius rūpesčius ir skaudulius, o ši visada rasdavo žodžių ją nuraminti, padrąsinti, primindavo, kad jos tėčiu kasdien tinkamai pasirūpina hospiso darbuotojai ir jai dėl to jaudintis nereikia.
Psichologė taip pat visada ragindavo Liną netgi tokioje jai sunkioje situacijoje nepamiršti pasirūpinti ir savo bei šeimos sveikata.
Pacientų maitinimas pagal paskirtas dietas
„Apie hospiso maistą norėčiau pakalbėti atskirai, nes jis yra ypatingas, – kalba Lina. – Aš taip skaniai gaminti nemoku. Valgis kasdien ten buvo skirtingas, visada sotus ir maistingas. Mėsa atrodė kaip mėsa, bulvė kaip bulvė, daržovė kaip daržovė. To negalėčiau pasakyti apie kai kurias valstybines ligonines, kuriose teko būti.“
Pasak ligoninės gydytojų, jos tėtis dėl sutrikusių organizmo funkcijų negalėjo valgyti įprasto maisto, todėl jam buvo tiekiamas trintas.
„Atvykus į hospisą, įspėjau apie tai jo personalą, – prisimena Lina. – Tačiau viena iš hospiso gydytojų manęs paklausė, ar nebūtų geriau tėčiui maistą tiekti įprastą, o ne trintą, kad jis galėtų jį sukramtyti ir dėl to labiau pasisotintų?“
Pasak Linos, jos pabandė tai padaryti, ir viskas puikiai pavyko. Tėtis nuo to laiko su apetitu mėgavosi hospiso virtuvės šedevrais, o ne trintu maistu.
Atmosfera hospise
„Hospise esančios vienuolės įnešdavo ten dar daugiau jaukumo ir ramybės, – prisimena Lina. – Jos melsdavosi prie išeinančiojo į amžinybę, giedodavo giesmes, kurios virpino širdį. Tačiau vienuolės giedodavo tyliai, kad už sienos gulintys sąmoningi ligoniai negirdėtų ir nesigraudintų.“
Vienuolės buvo prie Linos tėčio kartu su jos šeima ir maldose, ir skausme, o taip pat ir tuo metu, kai jis jau skaičiavo paskutines savo gyvenimo minutes.
Kai Linos tėtis mirė, vienuolės sėdėjo kartu ir apsikabinusios guodė Linos vaikus.
„Visada žavėjausi hospiso vienuolių stiprybe išlikti oriomis šalia gedinčiųjų, jų mokėjimu ramybe apgaubti kiekvieną, kuriam plyšta širdis, – susijaudinusi prisimena Lina. – Visą gyvenimą būsiu be galo dėkinga hospisui, kuris priėmė mano nepagydomai sergantį tėtį į savo kupiną atjautos, rūpesčio ir meilės glėbį.“
Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas nemokamai teikia profesionalią medicininę priežiūrą ir slaugą onkologinėmis bei kitomis ligomis nepagydomai sergantiems vaikams ir suaugusiems stacionare ir pacientų namuose.
Jei norite, jūs galite skirti savo 1, 2 proc. nuo GPM Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui.
