Pasak S.Zelenės, vaiko poreikius iki penkerių metų galima įvardyti kaip egzistencinius: jam reikia būti sočiam, apsirengusiam, kad nebūtų šalta, ir turėti tėvų meilę. Visa kita yra tėvų suvokimas, kaip jie turėtų būti patenkinti ir kaip vaikai turėtų atrodyti socialinėje erdvėje. Ir dažniausiai tėvai netaupo vaikų „sąskaita“.
„Suaugęs žmogus, organizuodamas savo gimtadienį, jeigu tai nėra jubiliejus, daugiausia išleidžia 100–200 eurų. O vien vaikiško gimtadienio erdvė (žaidimų kambarys ir pan.) mažiausiai kainuoja 150 eurų. Tai tik veikla, be maisto, torto, dekoracijų.
Pridėjus visa kita, kaina išpučiama nenormaliai. Žinoma, galima surengti gimtadienį namuose ir už 50 eurų, tačiau tada tėvai įsivertina, ar jie pasiruošę į namus įsileisti apie dešimt vaikų, po kurių namus reikės tvarkyti, patiems ruošti maistą ir sugalvoti veiklą“, – svarstė pašnekovė.
Tortu gali tapti bet kas
Koks yra tėvų suvokimas, kaip turi atrodyti vaiko gimtadienis, ir kaip jie supranta vaiko poreikius, pasak S.Zelenės, jau kitas klausimas. Moteris jau trejus metus nuolat bendrauja su tėvais, užsakančiais jos įmonėje vaikų gimtadienius, per kuriuos vaikai patys sau kepa picą.
„Vaikui iš esmės reikia draugų, aplinkos, kurioje galėtų su jais ką nors veikti, draugų palinkėjimo, torto ir žvakės. Vaikai torto valgo minimaliai, bet torto atnešimas ir žvakių užpūtimas kuria gimtadienio emociją. Tai šventės ašis. Ir visai nesvarbu, koks tas tortas bus – didelis, mažas, saldus, dar koks nors.
Ne tai svarbiausia, į ką bus įsmeigta žvakė – ji gali būti įsmeigta į ledų rutuliuką ar kvadratinį sumuštinį. Svarbiausia ją užpūsti. Tai visada sakau tėvams, kurie sako, kad jų šeimoje nevartojama cukraus ir torto vaikas nevalgo. Kiti tėvai pasiruošę į tortą investuoti beprotiškus pinigus. Dažnai tai mamytės, kurios vaikui nori suteikti tai, ko neturėjo pačios. Mes patys kepame paprastus, natūralius tortus, tačiau kokių tik pageidavimų nesulaukiame“, – pasakojo pašnekovė.
Užsakymas, kurį įvykdyti buvo iššūkis
Vienas jai įsimintiniausių tortų, kurį teko derinti dvi savaites, buvo gaminamas pagal iš google.lt atspausdintą nuotrauką.
Mama patikino, kad jai nesvarbu, koks bus jo skonis, svarbiausia – grožis.
„Tai buvo pieno putos spalvos glajumi aplietas tortas su šokolado spalvos burbulais. Mergaitė lanko baletą, todėl tėvai norėjo, kad ant torto būtų lėlė balerina. Ji turėjo būti valgoma, o jos aukštis – 30 cm. Lėlės suknelė turėjo būti rožinė, bet kad nesuklystume, nes rožinė spalva gali turėti šimtus atspalvių, buvo atnešta nuotrauka, kokia ta rožinė spalva turėtų būti.
Norint užsodinti tokią lėlę, reikia, kad tortas nesusmegtų, vadinasi, jis turi būti kietas, morenginis. Mama patikino, kad jai nesvarbu, koks bus jo skonis, svarbiausia – grožis. Tortas iš tiesų buvo gražus, nors vaikai jo net nepalietė, o mama už šį grožį sumokėjo 170 eurų“, – pasakojo S.Zelenė.
Pasak jos, apie 80 proc. gražių forminių tortų vaikai nevalgo. Tėvai moka didžiulius pinigus tik už vaizdą, o kai ateina laikas valgyti, patys nulupa glajų, t. y. visus savo pinigus, ir pjausto torto vidų.
Tėvai užsako įvairių formų tortus – mašinėles, namelius, nykštukus, ežiukus – ir dažniausiai turi viziją, kokios spalvos turi būti ratas ir pan. Kai kurios mamytės atneša net šriftą, kuriuo turiu būti užrašytas vaiko vardas ant torto. Pašnekovės manymu, tokiais atvejais jau pasireiškia ne vaikų, bet tėvų poreikis matyti tokį, o ne kitokį tortą.
Vaikiškam šampanui – ne
„Kartai tėvai savo įsivaizdavimu iškreipia vaikiško gimtadienio idėją. Pavyzdžiui, ką simbolizuoja vaikiškas šampanas? Mes savo renginiuose jo nesiūlome, nes kokia gi žinutė vaikui skiepijama šampanu? Kad šampanas, kaip ir tortas, neatsiejamas gimtadienio atributas. Tai nuostatos, kad šventė neįsivaizduojama be šampano, formavimas. Kol kas jis nealkoholinis, bet ateis laikas, kai vaikas paprašys alkoholinio.
Ta pati nuostata skiepijama, kai į vaiko gimtadienį susirinkę tėvai gurkšnoja vyną. Vis dėlto suaugusiesiems reikėtų solidarizuotis su vaikais ir praleisti šią šventę be alkoholio“, – ragino pašnekovė.
Paklausta, ką vaikai mėgsta valgyti per gimtadienį, S.Zelenė pabrėžė, kad nukrauti stalai labiau skirti suaugusiesiems. Vaikams maisto reikia minimaliai, svarbiausia pasirūpinti gaiviaisiais gėrimais ir suteikti vaikui socialinę erdvę pabendrauti su draugais, o kas tuo metu valgoma, vaikams nėra svarbu.
Vietoj saldainio – ant stalo morka
„Mamos nori nukrauti stalus, bet aš visada sakau, kad vaikai turi dvi su puse valandos. Jie susitikę tikrai nesėda prie stalo, o pradeda žaisti kartu. Jie neužkandžiauja prie stalo, kaip suaugę. Kartais juos net sunku sugaudyti tortui, nes, skirtingai nei suaugę, jie išnaudoja kiekvieną akimirką pabūti su draugu. Juk valgyti jie gali vieni ir namie“, – svarstė pašnekovė.
Pasak jos, jeigu ant stalo bus saldumynų, aišku, jie valgys saldumynus. Tačiau jeigu ant stalo yra tik daržovių užkandžių, jie taip pat sėkmingai suvalgomi. Pagaliau tai puiki proga formuoti vaiko mitybos įgūdžius, nes kai vaikas nori valgyti, jis ims tai, ką ras ant stalo. Jeigu jis mato, kad kitas vaikas ima morką, net jeigu jis niekada nevalgydavo morkos, ims nuo stalo morką, pomidorą ar kitą daržovę.
„Kartais tėvai prašo atsinešti savo užkandžių. Esu turėjusi atvejį, kai mama tikino, kad vaikas dėl alergijos nieko nevalgo, išskyrus tam tikrus produktus, ir paklausė, ar jie gali patys atsinešti maisto. Kadangi dėl vaiko poreikių turėjome labai ribotą asortimentą, padarėme išimtį. Ir ką pamatėme per gimtadienį vietoj mūsų užkandžių? Šokoladinius saldainius, kremu perteptus pyragaičius, didžiausią tortą. O žmonės iš tiesų nieko nesutaupė, nes vis tiek mokama už renginį, o mūsų renginio ašis – picos kepimas“, – pasakojo S.Zelenė.
Kaip gimtadienis gali tapti edukaciniu renginiu
Dar vienas pašnekovės patarimas tėvams – neperkrauti renginio skirtingomis detalėmis. Taip bus ir pinigai sutaupyti, ir išliks veiklos vientisumas.
„Į vaiko gimtadienį tėvams norisi sudėti viską, ko jis nori, nesvarbu, kad tai ne pagal temą. Tada išeina visiškas chaosas ir nebežinai, kas yra kas. Pavyzdžiui, mūsų renginiuose animatorius yra picų fėja, nes dėmesys skiriamas maistui gaminti. Mes norime parodyti, kad gaminti yra įdomu. Kartais mamos prašo kito herojaus, pavyzdžiui, Pepės Ilgakojinės ar Žmogaus Voro. Bet ar tikrai reikia derinti nesuderinamus dalykus? Kaip atrodys, kai Žmogus Voras pasakos apie maistą ir picą?“ – klausė moteris.
Jos manymu, gimtadienis gali tapti rimtu edukaciniu renginiu, kurį pasitelkiant gali būti formuojamas įgūdis ir suvokimas, kas yra sveikas maistas ir kas yra skanus maistas, nes vaikams dažnai būna susiformavęs mitas, kad sveika lygu neskanu.
Tačiau ta pati pica, jeigu ji gaminama iš sveikų produktų ir mes žinome, ką ant jos dedame, gali būti sveika. S.Zelenė stebisi, kaip vaikai, pašovę savo picų gabaliukus į krosnį, vėliau atskiria, kuris yra jų, nors visi deda maždaug tuos pačius produktus. Tai tas pats, kaip su piešiniu. Darželyje visi piešia lapus, tie piešiniai iškabinami, bet kiekvienas žino, kuris lapas jo.
Reziumuojant tėvai, pašnekovės manymu, turėtų labiau atsižvelgti į tai, kad gimtadienis rengiamas ne jiems, bet vaikui. Todėl reikėtų išgirsti tikruosius vaiko poreikius ir daugiau investuoti į tai, ko jis nori. Kol vaikas mažas, aišku, jam smagiausia su draugais padūkti – pabėgioti, pašokinėti, palaipioti. Vėliau gimtadienį galima pasitelkti edukacijai – mokyti tam tikros veiklos, atsakomybės, sveikos gyvensenos ir sveikos mitybos.
