„Ne dėl šių skaičiavimų mokykloje mokomės matematikos. Laiką ar monetas susiskaičiuosime ir jos nesimokydami. Matematika, visų pirma, lavina kritinį mąstymą. Kiekvienas iš mūsų susiduriame su situacijomis, kai turime greitai priimti kažkokius sprendimus, ir nežinome, kuris teisingas – moksliniai tyrimai rodo, jog teisingiau pasirenka tas, kurio mąstymas yra išlavintas.
Taigi, matematikos uždaviniai, kad ir kaip atrodo atitolę bei nesusiję su mūsų kasdieniu gyvenimu, lavina jungtis smegenyse, kurios padeda priimti gyvenime teisingesnius sprendimus“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doktorantė, matematikos mokytoja dirbanti Monika Grigaliūnienė.
Vietoje advokato mantijos – pedagogo darbas
Nors jau ne vienerius metus dirba mokykloje matematikos mokytoja, M.Grigaliūnienė prisipažįsta, kad šios profesijos pati rinktis neplanavo: iki pat 9 klasės ji buvo įsitikinusi, jog taps advokate.
Visgi lemiamos įtakos jos profesiniam pasirinkimui turėjo reikli, tačiau matematiką itin mylinti mokytoja, kuri ir užkrėtė Moniką meile šiam mokslui – pabaigusi mokyklą, ji pasirinko studijuoti matematikos mokslus planuodama, kad ateityje dirbs dėstytoja universitete ir mokys būsimus pedagogus.
Besimokydama ketvirtame kurse, Monika buvo pakviesta dirbti į mokyklą – pavaduoti viduryje mokslų metų išėjusios kolegės. Gavo vyresnėlius – 8 ir 9, taip pat 11 ir 12 klasių mokinius. Amžiaus skirtumas tarp jų buvo juokingas: dvyliktokai už Moniką buvo vyresni vos trejais metais.
Iš pradžių pačiai buvo keista, kad ji vyresniųjų klasių mokytoja, tačiau ilgainiui tas mažas amžiaus skirtumas pasitarnavo kuriant artimą, abipusiu supratimu ir pasitikėjimu grįstą santykį su moksleiviais.
Monika prisimena, kad pati turėjo nuostabią matematikos mokytoją, tačiau diskusijų su moksleiviais ji nevedė, mokė matematikos labai akademiškai, pagal iš anksto sudėliotą planą.
Eidama į atviresnį asmeninį santykį, diskusijas su mokiniais, Monika jaučiasi laiminti kur kas daugiau – visų pirma, mokinių pasitikėjimą ir susidomėjimą matematikos pamokomis.
„Neretai iš savo kolegų mokytojų girdžiu pastabas, kad šiuolaikiniai mokiniai nebendrauja, yra labai uždari ir neina į kontaktą. Bet lygiai taip pat ir mokytojai yra emociškai atsiriboję nuo mokinių, vengia asmeniškesnio kontakto bei draugiškesnio ryšio. Tą atstumą sumažinti sveika – nuo to autoritetas tikrai nemenksta.
Mokinys turi jausti, jog esi jo pusėje, kai jį mokai, kad jis tau rūpi ir nuoširdžiai nori padėti jam mokytis. Jei mokiniai jaučiasi saugiai klasėje, atmosfera yra tam palanki, jie atvirai kalbėsis, klaus ir bus labiau motyvuoti dirbti pamokose“, – neabejoja M.Grigaliūnienė.
Ar pats mokinys nori kažką keisti?
Vieniems mokiniams geriau sekasi dirbti klasėje, kai joje vyrauja tyla ir rimtis, kitiems – skambant fone muzikai ar nuolat aktyviai diskutuojant. Monika džiaugiasi, kad mokiniai dalijasi su ja savo nuomone, ką galima būtų padaryti, jog mokytis jiems būtų dar geriau ir patogiau.
„Pamokų metu susodinu juos pagal tai, kaip jiems geriau sekasi mokytis, t.y. šį procesą personalizuoju. Dabar suskirsčiau mokinius į tris grupes. Pirmą grupę sudaro mokiniai, kuriems geriausiai sekasi dirbti grupėje – tariantis ir dirbant poroje ar trise, tad jie sėdi viename klasės gale. Kiti mokiniai yra labiau individualistai ir geriausiai jaučiasi sėdėdami vieni, netrukdomi, tad jie sėdi atskirai.
Kita kategorija – mokiniai, kuriems, kad jie dirbtų, būtina sėdėti šalia manęs. Atrodytų, pakeitimas nedidelis, tačiau taip susėdę mokiniai akivaizdžiai pradėjo dirbti efektyviau. Man svarbu, jog pamokose jie dirbtų ir būtų motyvuoti mokytis“, – sako pašnekovė.
Pamokų metu susodinu juos pagal tai, kaip jiems geriau sekasi mokytis.
Paklausta, ką daryti su mokiniais, kuriems mokytis matematikos nesiseka, Monika iš karto kelia klausimą: ar pats mokinys nori ką nors keisti? Pats liūdniausias momentas, anot jos, kai matai, kad mokinys nenori dirbti ir jam nei procesas, nei rezultatas nėra svarbus.
„Už mokinį niekas kitas neišmoks ir to darbo nepadarys. Kol mokinys nepakeis savo požiūrio, kad kažką nori keisti, tol mokytojas niekuo negali jam padėti. Matematika yra ypatingai daug nerimo mokiniams keliantis dalykas. Manau, didžiąja dalimi dėl to, kad jei turi kažkokią spragą, su laiku ji tik auga. Matematikos mokymasis yra cikliškas – ta pati tema kartosis vyresnėse klasėse, tik gilesne forma.
Jei ko nors neišmokai anksčiau, duobė tik gilėja. Natūralu, kad visi kažko nemoka, daug vaikų turi spragų. O jei tų spragų daug ir su jomis atėjai iki 9 ar 10 klasės, tuomet atrodo, jog kažką pakeisti jau nebeįmanoma. Kartais reikia kantriai laukti, kol vaikas pakeis nuomonę apie matematiką.
Jei ji atrodo kaip baisus monstras, neįveikiamas kalnas, akivaizdu, kad vaikas dar nėra pasiruošęs to kalno įveikti. Kai mokinys patikės, jog tai nėra taip sunku bei neįveikiama, tada ir mokytojas galės jam pagelbėti“, – įsitikinusi M.Grigliūnienė.
Pasak jos, net tada, kai mokinys galvoja, kad nieko nemoka, kartais užtenka nedidelės sėkmės mažoje užduotyje, kad jis patikėtų, jog gali. Ta sėkmė paskatina juos dirbti ir siekti norimų rezultatų. Kai mokiniai patiki patys savimi, mokytojo darbas – juos palaikyti.
Negali dalintis meile tam, ko pats nemyli
Kas Moniką labiausiai motyvuoja mokytojo darbe? Pokytis. Tai pasikeitęs mokinio požiūris į matematikos pamokas, jo progresas, tobulėjimas, taip pat atgalinis ryšys – dėkingumas, atsiradusi motyvacija.
„Pedagogo kelio pradžia nėra lengva, – akcentuoja Monika. – Pradedančiam mokytojui norisi jausti, kad jis yra ne vienas. Todėl kritiškai svarbu, jog jaunasis pedagogas savo mokykloje turėtų palaikymą, mentorių. Jaunas mokytojas jaučiasi neužtikrintas tame, ką daro, jis nežino, kaip elgtis.
Gali būti, kad patyrę mokytojai, dirbantys toje mokykloje, neturi laiko ir galimybių pabūti šalia jaunojo kolegos, jam patarti. Todėl noriu kreiptis į visus mokytojus: jei esate dirbantis mokytojas ir turite šalia pradedančių šį kelią, palaikykite tą kolegą. Jis jaučiasi vienišas, pasimetęs, nežinantis – padėkite jam augti.“
Jei mokytojai palaikytų vieni kitus, skatintų jaunuosius kolegas ateiti dirbti į mokyklas, matytume daugiau jaunų, entuziastingų, savo darbą mylinčių pedagogų. Tuo pačiu eitų užmarštin mitas, kad mokytojai renkasi šią profesiją tik todėl, jog niekur kitur negali įsidarbinti. O tai gali padaryti tik patys šios profesijos šeimininkai – mokytojai, kurie džiaugiasi ir didžiuojasi būdami mokytojais.
Pašnekovė savo kasdieniame darbe susiduria su požiūriu, kad mokytojas gyvena keistą gyvenimą – tarsi mokytojai yra kitokie žmonės, nei likęs pasaulis. Tai, matyt, kyla iš to, jog mokytojai su mokiniais nesidalija tuo, kuo gyvena, kas jiems patinka, kuo domisi.
Monikos mokiniai nustebo sužinoję, kad ji irgi žino kompiuterinius žaidimus, kuriuos jie žaidžia, kanalo „YouTube“ žvaigždes, kuriuos jie seka, kad ji skaito tas knygas bei žiūri tuos filmus, kurie ir mokiniams patinka. Taip ir kuriamas ryšys su mokiniais – kalbantis, dalijantis, diskutuojant.
Anot Monikos, jei mokytojas prisimins dalykus, kurie patinka būtent tam mokiniui, t.y. koks yra jo pomėgis, kokioje kelionėje jis lankėsi ar koks jo naminio gyvūnėlio vardas, mokytojas neabejotinai pelnys to vaiko simpatijas ir pasitikėjimą. Abiem pusėms svarbus žinojimas, kad mes rūpime bei esame įdomūs.
„Kad vaikas dirbtų pamokoje ir mylėtų matematiką, visų pirma, pats mokytojas turi ją mylėti. Negali dalintis meile tam, ko pats nemyli, negali įrodyti to, kuo pats netiki. Todėl aš neišvengiamai daug mokausi pati: skaitau, dalyvauju konferencijose, domiuosi. Esu tokiose sąlygose, kuriose neišvengiamai privalau tobulėti ir gilintis. Jei nesidomėsi naujovėmis, nebandysi praturtinti savo žinių ir supratimo, kažkuriuo metu tiesiog išsikvėpsi.
O štai tada ir su mokiniais bus dirbti sunkiau, nes neturėsi ką jiems pasakyti, kuo su jais pasidalinti. Abipusis domėjimasis, motyvacija bei tobulėjimas – tai ir yra tas kelias, kuriuo einant matematikos pamokos bus įdomios, produktyvios, duodančios norimų rezultatų“, – įsitikinusi M.Grigaliūnienė.