Pasak Lietuvos policijos departamento Komunikacijos skyriaus vadovo Ramūno Matonio, statistika, kiek dingsta vaikų prekybos centruose ar panašiose viešose vietose, pareigūnai nekaupia, tačiau tokių atvejų nėra labai daug.
„Paprastai, jei vaikai pasimeta dideliuose renginiuose, jie randami labai greitai, su organizatorių pagalba, be policijos įsikišimo“, – nurodė policijos atstovas.
Visgi kai kuriuos dalykus naudinga žinoti dar prieš įvykstant stresinei situacijai. Žinant tai, padėsite ne tik sau, bet ir pareigūnams bei kitiems asmenims, kurie ieškos dingusio vaiko.
- Nedelsiant kreiptis į atsakingus asmenis. Viešoje vietoje, renginyje, prekybos centre dingus vaikui, tėvams visų pirma reikėtų kreiptis į renginio organizatorius, apsaugos darbuotojus, o jei tai prekybos centras – jo apsaugą.
- Vaizdo kameros. Svarbu kuo skubiau peržiūrėti vaizdo kameras, kuriose paprastai matosi, kuria kryptimi nuėjo vaikas, ar jis buvo vienas, ar su kokiu nepažįstamu asmeniu.
- Policija. Dingus vaikui, reiktų kuo skubiau pranešti policijai, skambinant bendrosios pagalbos centro telefonu 112. Atvykę pareigūnai imsis visų būtinų paieškos priemonių ir paaiškins tėvams tolimesniu veiksmus.
- Informacija apie dingusį vaiką. Labai svarbu suteikti pareigūnams visą informaciją apie dingusį vaiką:
- Amžius;
- Vardas;
- Pavardė;
- Požymiai;
- Ypatingos žymės;
- Apranga, t.y. kaip jis buvo apsirengęs dingimo metu.
- Tobula, jei tėvai su savimi turi vaiko nuotrauką (dabartinio amžiaus). Esant poreikiui, teisėsauga kreipiasi į visuomenę ir viešina dingusio vaiko nuotrauką, požymius bei prašo pagalbos.
Pasak R.Matonio, taip pat svarbios dingimo detalės: ar vaikas pasimetė netyčia, ar jis turėjo tokį tikslą pasišalinti: „Tuomet labai svarbu sąžiningai įvardinti galimas dingimo priežastis, buvusius konfliktus šeimoje ar su bendraamžiais.“
Pasak pašnekovo, labai svarbu suteikti ir informaciją apie vaiko pomėgius, draugus, giminaičius, nurodant jų gyvenamuosius adresus, vietas, kur vaikas mėgdavo lankytis, su kuo jis bendrauja ar kuo domisi.
Visa ši informacija padeda susidaryti vaizdą, kur vaikas galėtų būti ir greičiau patikrinti, ar jo ten nėra.
Apie galimus scenarijus su vaiku verta pasikalbėti iš anksto
Vaikų ir paauglių psichologė Agnė Laskytė anksčiau portale publikuotame straipsnyje patarė namuose inicijuoti pokalbius su atžalomis apie tai, kaip elgtis situacijose, kai šalia nėra mamos, tėčio, mokytojo ar kito patikimo suaugusiojo. Pasak jos, tikrai nemažai vaikų vieni eina į mokyklą, grįžta iš jos, vyksta savarankiškai į būrelius.
Todėl verta namuose aptarti tokius dalykus, kaip jie turėtų elgtis kelyje, kai jie būna vieni, be suaugusiųjų, taip pat ir pasiklydus viešoje vietoje, kur atėjo su šeimos nariu ar kitu artimu ir pažįstamu suaugusiuoju.
Anot psichologės, nėra nei vienos amžiaus ribos, nei vienos praktikos, kuri būtų tinkama visoms šeimoms. Kiekviena šeima turėtų labai gerai jausti savo vaiką ir žinoti, kada jis gali vienas kažkur išeiti, matyti, kokio savarankiškumo jis yra. Tačiau net jeigu gali, jis turi žinoti tam tikrus dalykus.
„Mano sūnui septyneri. Jis niekur vienas nevaikšto, tačiau aš su juo jau kalbu, aptariu, kaip jis pasielgtų, jeigu kažkas kalbintų, kviestų kartu važiuoti. Svarbu išsiaiškinti, kokius problemų sprendimus vaikas jau turi, kaip mąsto ir ką jau žino.
Patarčiau negąsdinti ir nesakyti: „Jokiu būdu nedaryk taip!“. Kur kas geriau klausti vaiko, kaip jis pats mato situaciją. Vaikai dažnai atsako: „Aš muščiausi!“. Bet tai yra nelogiška. Tėvai, išgirdę tokį atsakymą, supranta, kad vaikas dar nėra pasiruošęs priimti logišką sprendimą stresinėje situacijoje.
Galima paaiškinti, kad vaikas nėra toks stiprus, kad pasipriešintų vienam ar dviem suaugusiems vyrams. Patarti, kad geriau – garsiai rėkti: „Gelbėkite!“.
Kitaip tariant, turėtų būti iš anksto aptariami visi svarbiausi dalykai. Pokalbio metu galime ne tik perduoti vaikui reikalingą informaciją, bet ir sužinoti daugiau apie jo mąstymą, pasirengimą savarankiškumui. Taip draugiškai švelniai perduodame savo žinias ir koreguojame ateities sprendimus“, – pažymėjo A.Laskytė.
