Švedijos ambasada kartu su 15min ir „IKEA Lietuva“ rengė fotografijų konkursą #LietuviškiTėčiai. Šio konkurso idėja kilo iš Švedijos instituto fotografijų parodos #SwedishDads.
Konkursas buvo itin sėkmingas – „lietuviški tėčiai“ ir mamos atsiuntė daugiau kaip 100 nuotraukų. Bendrai parodai „Švedijos ir Lietuvos tėčiai“ buvo atrinkta 25 švediškų tėčių ir 10 lietuviškų tėčių nuotraukų.
Parodos atidarymo dieną apdovanoti ir fotokonkurso #LietuviškiTėčiai nugalėtojai, kuriuos sveikino Švedijos ambasadorė Lietuvoje Maria Christina Lundqvist, Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė, 15min generalinis direktorius Ramūnas Šaučikovas ir „IKEA Lietuva“ atstovė Ksenija Koženkova.
Kokios fotokonkurso laureatų mintys apie tėvystę?
I vieta – Vytautas Navickas (62 m.): „Tėvystė – tai kai gali su sūnumi ar dukra stebėti lietaus lašus danguje, grybų augimą žolėje, vaivorykštės spindėjimą skliaute, naminės duonos ragavimą, pasidalinti ilgai ieškotos knygos radimo džiaugsmu. Visa tai ir dar dar tūkstantis kitų mažų ir didelių dalykų, atrastų kartu su savo vaiku, – visa tai ir yra tėvystė. Galų gale tai, kas pakelia nuotaiką ir suteikia prasmę pačiai niūriausiai dienai“.
II vieta – Rytis Lukoševičius (34 m.): „Tėvystė – tai tokia pati natūrali gyvenimo dalis, kaip kvėpuoti oru arba valgyti maistą“.
III vieta – Evaldas Brazaitis (36 m.): „Su žmona auginu dvi dukras – 7 metų Meidą ir 11 mėnesių Elzę. Esu jūreivis, po 2–4 mėnesius praleidžiu jūroje, bet labai džiaugiuosi, kad buvau krante tada, kai Elzė žengė pirmuosius žingsnius, kad dabar atostogauju ir būsiu jos pirmojo gimtadienio šventėje. Man tai labai svarbu.
Kaip rodau dukroms meilę? Lepindamas, kaip ir dauguma tėčių turbūt: tai pirkiniais, tai pramogomis. Kai grįžtu iš jūros, turiu vėl pajusti šeimos gyvenimo ritmą, atnaujinti bendravimą, kad nesijaustų susvetimėjimo. Todėl panelėms leidžiu viską – didžioji ir šukuosenas man daro, ir nagus lakuoja... Be to, jos gi mergaitės, joms reikia to švelnumo. O ir pačios moka jį parodyti: apsiveja rankomis kaklą, ir susileidžiu, neatsilaikau (šypsosi).
Jokios specialios auklėjimo programos neturiu. Man svarbu, kad merginos matytų gerą pavyzdį šeimoje ir iš jos išsineštų meilės jausmą. Kai yra šeima, atsiranda visai kiti prioritetai, kiti draugai ir kalbos. Su tėčiais net pasikalbame apie vežimėlius, jų techninius dalykus. Juk techniškai galima aptarti net ir šaukštą, kuriuo maitini vaiką, – koks jo įdubimas, kaip reikia pasukti, kad sumaitintum vaikui maistą. Tėvystė praplečia akiratį, kitaip gyventi nebemoki – tik galvodamas apie vaikus, jų gerovę“.
