Vaikystės džiaugsmus priminė kasmetiniu renginiu
Organizacija, siekdama ne tik padėti savo vaikams, kuriais rūpinasi, pamiršti skaudžius stereotipus ir etiketes, bet ir priminti jiems vaikystės džiaugsmus, šiandien sukvietė juos į kasmetinę SOS vaikų kaimų šventę. Šiais metais ji – kaip niekad didelė. Šventėje dalyvavo maždaug 400 žmonių: organizacijos globojami vaikai, jaunuoliai, globėjai, šeimos, kurioms SOS vaikų kaimai teikia pagalbą, taip pat – partneriai. Taip pat ir žymūs Lietuvos žmonės – Andrius Mamontovas, Ieva Mackevičienė, broliai Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai bei kiti.
„Tai – tradicinis SOS vaikų kaimų renginys, kuris primena mums visiems, kad kiekvienas vaikas turi patirti laimingą vaikystę, kupiną džiaugsmo ir gražių prisiminimų. Mes siekiame, kad vaikus suptų juokas, geros emocijos, rūpestis. Be to, šventė padeda stiprinti mūsų bendruomenės ryšius – suburiame vaikus, šeimas, partnerius ir rėmėjus, kad drauge kurtume geresnę ateitį.
Mūsų tikslas – ne tik suteikti vaikams smagių akimirkų, bet ir pabrėžti mūsų visų bendrą atsakomybę bei įsipareigojimą rūpintis vaikų gerove. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie prisideda prie tokios šventės sėkmės, nes tik kartu galime pasiekti didelių rezultatų ir kurti laimingesnę ateitį vaikams,“ – su šypsena apie renginį pasakojo komunikacijos vadovė Paulina Briginaitė.
Vaikai galėjo ir išbandyti molio terapiją, ir išmokti kepti šakotį
Šventės dalyviai, o svarbiausia – vaikai – galėjo džiaugtis nesuskaičiuojama galybe pramogų. Čia jų laukė animatoriai, pripučiami batutai, sportiniai automobiliai, laikinų tatuiruočių stotelė, putų šou. Vaikai dalyvavo ir įvairiose šviečiamosiose veiklose – šakočio kepimo edukacijoje, muilo burbulų gamybos pamokoje, molio terapijoje, sensorinėse veiklose – galėjo netgi jodinėti žirgais.
„Pasirūpinome, kad kiekvienas renginio dalyvis galėtų sudalyvauti veikloje, kuri jam yra arčiausiai širdies. Čia vietą rado ir tie, kam patinka menas, ir kam patinka sportas. Štai, vieni patraukė į krepšinio turnyrą, kiti – į mago pasirodymą, o treti panoro pasinerti į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasaulį, stebėdami virtualios realybės filmą „Angelų takais“, – šypsodamasi dalijosi P.Briginaitė.
Galimybė užsiimti tokiomis veiklomis, apie nieką negalvoti ir nerūpestingai leisti laiką, anot vaikų dienos centrų vadovė Eglės Valatkevičienės, padeda vaikams bent akies krašteliu parodyti, kas yra laiminga vaikystė.
„Turėti tokią vaikystę mūsų paslaugų gavėjams dažnai trukdo gyvenimas rytojumi – pažaisiu rytoj, pasikalbėsime rytoj, geriau jausiuosi rytoj. Jie negyvena šia diena. Taip pat, žinoma, ir plačiai paplitę stereotipai, kurių stengdamiesi išvengti mūsų paslaugų gavėjai yra nuolatinėje konkurencijoje ir varžybose, siekdami įrodyti, kad jie tokie patys normalūs ir verti kaip ir kiti vaikai.
Norint padėti vaikams turėti nerūpestingą, laimingą vaikystę galima kartu su jais ta vaikyste gyvenant ir žaidžiant: kartu pilstantis vandeniu, žaidžiant kvadratą, priimant jų jausmus tokius, kokie šią akimirką jie yra – net jei tų jausmų vedini vaikai jus siunčia labai toli arba plėšo jūsų mėgstamą darbo knygą“, – renginio metu kalbėjo specialistė.
Vaikai, kuriais rūpinasi organizacija – stereotipų įkaitai
Užsiminę apie stereotipus, specialistės pridūrė, kad gajausi stereotipai apie mažuosius, kuriais rūpinasi SOS vaikų kaimai, atskiria juos nuo kitų vaikų – jie laikomi „kitokiais“, prastesniais. Šios etiketės dažnai teisinamos tuo, kad neva vaikai netinkamai elgiasi, nelanko mokyklos ar tiesiog neatitinka tam tikrų visuomenės normų. Kiti dažni stereotipai – ne mažiau skaudūs.
„Gajus stereotipas, kad vaikai, lankantys vaikų dienos centrus, yra nenormalūs. Tai dažniausiai įvardijama netiesiogiai, klausiant: „O ar yra pas jus ir normalių vaikų iš normalių šeimų?“. Pasitikslinus, kas turima omenyje, gaunamas atsakymas, kad tikriausiai dauguma vaikų yra iš tų šeimų, kuriose vartojamas alkoholis, vaikai patiria smurtą, gyvena asocialiai, nėra už ką nusipirkti maisto, mažieji serga ligomis ar netgi nešioja parazitus. Taip pat ir tai, kad vaikų dienos centrą lanko tie vaikai, kurie kuo nors serga arba bent jau turi specialiuosius ugdymosi poreikius“, – dalijosi E.Valatkevičienė.
Tačiau, anot SOS vaikų kaimų specialisčių, tokie stereotipai tik gilina problemą ir atitolina vaikus nuo galimybių gyventi nerūpestingai, sulaukti meilės ir supratimo. Mat vaikai, jausdami neigiamą požiūrį į juos, nuolat jaučiasi kitokie, todėl ir patys ima ieškoti grupių, prie kurių gali pritapti. Deja, ne visada šios grupės rodo geriausią pavyzdį. Tad, pasak SOS vaikų kaimų atstovų, labai svarbu šiuos stereotipus rauti su šaknimis.
„Ypatingai svarbu šiuos stereotipus griauti ir parodyti visuomenei, kad paslaugų gavėjų vaikai yra lygiai tokie patys vaikai, kurie nori būti išgirsti, suprasti, mylimi. Tai – vaikai, kurie nori jaustis svarbūs ir reikalingi. Vaikams reikia nedaug – tik pagalbos ieškant savo kelio, skirti jiems individualaus dėmesio, empatijos ir galimybės džiaugtis nerūpestinga vaikyste“, – sakė šeimų stiprinimo programos koordinuojanti atvejo vadybininkė Deimantė Jurkėnienė.
Tarp pagrindinių poreikių – empatija
Vis tik esą norint užtikrinti išties laimingą vaikystę, reikia patenkinti ir kasdienius vaikų poreikius, apie kuriuos dažnas žmogus net nesusimąsto, jei nėra susidūręs su panašiais sunkumais. Vienas pagrindinių organizacijos tikslų – užtikrinti, kad vaikas laimingai augtų visavertėje šeimoje, todėl labai svarbu patenkinti ir tėvelių poreikius.
„Dirbant su paslaugų gavėjais kasdien girdime pačių įvairiausių poreikių, tačiau patys svarbiausi iš jų dažnai lieka neįgarsinti. Kartais tai gali būti, iš pažiūros, elementarus poreikis optimaliam poilsio ir darbo režimui namuose. Tarp eilučių suprantame, jog vaikams labiausiai reikia saugumo, įprastos socialinės aplinkos. Ypatingai svarbu tai, kad vaikams reikalingi savarankiški tėvai, kurie geba užtikrinti emocinį saugumą bei stabilumą šeimoje.
Todėl šeimų stiprinimo programa yra orientuota į tėvų stiprinimą. Kadangi vaikai mokosi iš pavyzdžių, ypač svarbi arčiausiai esančių suaugusiųjų emocinė savireguliacija. Vaikams negalime demonstruoti savo agresijos, priešiškumo, priešingai – padėti jiems galime tik transliuodami supratimą ir priėmimą. Tad vienas pagrindinių specialisto uždavinių – kelti emocinį suaugusiųjų raštingumą, kuris, greičiausiai, savo laiku nebuvo tinkamai ugdytas, nebuvo tinkamai atliepti ir jo emociniai poreikiai“, – apie poreikius aiškino D.Jurkėnienė.
Tuo pačiu ji pridūrė, kad itin svarbi jų organizacijos užduotis – kelti ne tik vaikų, bet ir jų tėvų pasitikėjimą savimi, gebėjimą savarankiškai spręsti savo problemas, mat tik taip galima užauginti sveiką žmogų. O štai, anot E.Valatkevičienės, kartais vaikų, kuriais rūpinasi organizacija, poreikiai – yra patys elementariausi, tačiau dėl to – ir patys svarbiausi.
„Vaikams reikia empatijos, supratimo, dažnai – tiesiog išklausymo. Pagrindinis mūsų visų poreikis yra priklausyti kam nors – grupei, bendruomenei – ir būti jos pripažintu. Paslaugų prasme visiems be išimties reikalinga psichosocialinė pagalba, galinti padėti išeiti iš patirtų traumų bei išgyvenimų“, – teigė ji.