Apie tai, kaip su vaikais kalbėtis apie narkotikus, kaip juos auklėti, kad nekiltų noras svaigintis ir kaip elgtis, jeigu supratote, kad jūsų vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, kalbamės su Vilniaus Universiteto profesore, psichologe, socialinių mokslų daktare Laima Bulotaite.
Užslopintas poreikis rizikuoti niekur nedingsta
Tikriausiai visi esame pastebėję, kad maži vaikai tarsi neturi baimės jausmo ir jiems knieti viską išbandyti: kuo aukščiau užlipti, paragauti, paliesti. Kadangi daugeliu atvejų tai nėra saugu, tėvai vaikams dažniausiai draudžia tai daryti. Ir tik nedaugelis auklėdami leidžia paliesti karštą lygintuvą, kad mažylis patirtų skausmą ir kitą kartą to nenorėtų pakartoti.
Profesorės L.Bulotaitės teigimu, žmogus iš prigimties yra linkęs rizikuoti ir evoliucijos eigoje tai išsivystė kaip vienas svarbiausių bruožų. Juk rizikuoti reikėjo visur – nuo medžioklės iki giminės pratęsimo. Ir nors dabar mes gyvename labai komfortiškai, poreikis rizikuoti išliko. „Tai labai akivaizdžiai parodo vaikų pavyzdys, kurie eina, lipa visur be baimės. Jie nori rizikuoti, jiems patinka tas jausmas, kad „štai, aš pasiekiau“. O mes nieko neleidžiame, traukiame atgal, tokiu būdu „užspausdami“ poreikį rizikuoti, tačiau po kurio laiko jis vis tiek prasiveržia“, – sako pašnekovė.
Mokslininkė kaip pavyzdį pamini amerikiečius, kurie kalba apie tai, kad vaikams reikėtų daugiau leisti patirti riziką, žinoma, saugiai. Tai gali suteikti įvairūs lipynių parkai, važiavimas kartingais, kad vaikai galėtų išsišėlti ir to nereikėtų daryti paauglystėje, bandant jau kur kas rizikingesnius būdus.
Mes vaikams nieko neleidžiame, tokiu būdu „užspausdami“ poreikį rizikuoti, tačiau po kurio laiko jis vis tiek prasiveržia.
Užslopintas vaikų rizikos poreikis mus pasiveja ir suaugus – norime pakeisti darbą, bet bijome pateikti savo kandidatūrą, todėl net nemėginame, pasilikdami savo komforto zonoje.
Dr. L.Bulotaitė pasidžiaugia jau ir Lietuvoje girdima nuomone, kad vaikų darželiuose ir mokyklose turi būti daugiau judrumo žaidimų, saugios rizikos, kur būtų galima rizikuoti – tu gal praloši, gal išloši. „Tada vaikams nereikės ieškoti adrenalino, kurio jiems taip trūksta, kitur. Nes gyvenimas jiems yra per daug komfortiškas, neįdomus, rutiniškas. O žmogui norisi tų sukrėtimų. Todėl paskui griebiamasi netinkamų priemonių – alkoholio ar narkotikų. Tad reikia pagalvoti, kaip vaikas gali patirti daugiau nuotykių, sugalvoti jam įvairių aktyvių veiklų“, – svarsto pašnekovė.
Rodyti konkrečių žmonių pavyzdžių nederėtų
Narkotikų vartojimas – išties opi problema, dažnai atsidurianti įvairių medijų centre. Kartais tenka pamatyti ir „gyvus“ vartojimo pavyzdžius, kurie noriai dalijasi savo istorijomis. Atrodytų, kad tokios patirties viešinimas turėtų atgrasyti vaikus nuo noro išmėginti kvaišalus. Tačiau dr. L.Bulotaitė nemano, kad neigiamų pavyzdžių rodymas gali pakeisti žmonių gyvenimą. Juk, tarkime, visi žinome, kad vairuoti išgėrus yra pavojinga ir neleistina, matome neblaivių vairuotojų sukeltas avarijas su visomis pasekmėmis, tačiau ar tai atbaido stikliuko mėgėjus? Dauguma pažiūri, pasibaisi ir galvoja, kad jam tai taip nebus.
Tačiau yra dar viena priežastis, kodėl realūs priklausomų žmonių pavyzdžiai neturėtų būti naudojami medijose.
„Viešindami istorijas su nuotraukomis ir pavardėmis mes nepagalvojame apie tai, kad tie žmonės toliau gyvens. Kad jie turi giminių, kuriems skaudu tai matyti. Mes gadiname gyvenimą žmonėms, nes priklausomybė yra liga, o sergantis žmogus turi teisę į konfidencialumą. Net jeigu jis sutinka pasirodyti. Priklausomybė priklauso psichikos sutrikimams ir žmogus gali tiesiog neįvertinti situacijos“, – teigia mokslininkė ir sako žinanti ne vieną atvejį, kai pasiviešinęs žmogus paskui nukenčia.
Statistika rodo, kad didelė dalis tų, kurie pradėjo vartoti paauglystėje, tampa priklausomi nuo narkotikų.
Dr.L.Bulotaitės nuomone, kalbant apie narkotikų žalą reikėtų remtis reiktų statistika ir tyrimais, o ne konkrečių žmonių, kurie yra ligoniai, pavyzdžiais. „Lietuvoje turime tokių pavyzdžių, kai narkomanai sutinka nusifilmuoti, tačiau nemanau, kad tai yra tinkama. Mano galva, amoralu ir neetiška daryti šou ar cirką iš tokių žmonių. Ypač mane piktina, kai kokio narkomano paklausia: ko jūs palinkėtumėte Lietuvos jaunimui? Ko jis gali palinkėti? Jis su savo gyvenimu nesusitvarko, o mes norime jį statyti pavyzdžiu visiems kitiems“, – piktinasi pašnekovė.
Psichologė mano, kad visiškai pakanka pateikti statistiką, kiek Lietuvoje yra priklausomų asmenų, kokio amžiaus jie būdami pradėjo vartoti. Pavyzdžiui, 80 proc. priklausomų asmenų, kurie jau turi priklausomybės diagnozę, kvaišalus pradėjo vartoti paauglystėje.
„Ir ta statistika rodo, kad ne visi, kurie pradėjo vartoti paauglystėje, tampa priklausomi, bet didelė dalis tampa. Todėl reikia vaikui akcentuoti: ir tau taip gali atsitikti. Tu nesi kažkokia išimtis. Nes labai dažnai yra galvojama, kad mano santykis bus kitoks. Mano konsultuojami paaugliai dažnai sakydavo: taip, aš vartoju, bet kai pamatysiu, kad man jau blogai, aš nustosiu vartoti. Bet, deja, priklausomybės raida yra tokia, kad jeigu taip būtų, tai visi ir sustotų, kai jiems pasidarytų blogai. Bėda yra ta, kad tada tu jau negali valdyti nei savo kūno, nei savo minčių, viskas sukasi apie narkotikus ir žmogus sustoti negali“, – sako prof. L.Bulotaitė.
Saugaus vartojimo būti negali
Alkoholis, tabakas, narkotikai – kenksmingos ir priklausomybę sukeliančios medžiagos, tačiau vis dar vedame derybas su savimi, bandydami surasti tą „saugią dozę“. Šiuo klausimu dr. L.Bulotaitė yra gana kategoriška: jokio saugaus vartojimo nėra ir būti negali. Jau buvo bandoma sukurti alkoholio saugaus vartojimo dozę, kad tarsi jei tu tiek vartosi, tau nieko neatsitiks. Dabar yra pripažįstama: nėra saugios dozės, nes žmonės yra skirtingi.
Anot profesorės, ši keista nuomonė apie saugų vartojimą yra atėjusi iš žalos mažinimo programų, kurios ilgus metus buvo taikomos tik priklausomiems asmenims, kurie nenori gydytis. „Jie mokomi saugiai vartoti, nes vis tiek vartoja ir mes jų nepakeisime. Tačiau kalbant apie vaikų ir jaunimo mokymą, aš esu griežtai prieš. Jokio saugaus vartojimo nėra. Galų gale, reikėtų prisiminti įstatymą, iki kiek metų iš viso negalima vartoti“, – argumentavo pašnekovė.
Kai kalbame apie saugų vartojimą, skatiname tai daryti. Tačiau jokio saugaus vartojimo nėra.
Jos nuomone, žalos mažinimo programoje turėtų būti kalbama apie tai, kad apskritai negalima vartoti, kad tai kenkia organizmui, kad smegenys formuojasi iki 25-erių metų ir gali įvykti neatstatomi pakitimai. Tuo tarpu Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas laikosi kitos pozicijos ir klubuose bei jaunimo festivaliuose platinamuose lankstinukuose kalba apie „saugų vartojimą“.
Šis pavyzdys, anot profesorės, atėjo iš užsienio, kur yra festivalių, į kuriuos suvažiuoja didžioji dalis vartojančių žmonių. Tačiau Lietuvoje, kaip rodo statistika, tai tikrai nėra toks masinis reiškinys.
„Kai kalbame apie saugų vartojimą, skatiname tai daryti. Taip, to pasitaiko ir pas mus kai kuriuose festivaliuose. Bet jeigu mes vykdysime tokį saugaus vartojimo propagavimą, tai sulauksime, kad tokių bus vis daugiau. Juk mes galime suformuoti požiūrį, kad problema yra ne patys narkotikai, o tai, kad mes netinkamai juos vartojame. Ir kai mes sužinosime, kaip tinkamai juos vartoti, galime ir toliau vartoti. Ir aš esu labai prieš tai, mane gąsdina tokie dalykai“, – nerimu dalinosi mokslininkė.
Kaip elgtis tėvams, jei tai visgi atsitiko
Tėvai visada nori tikėti savo vaikais, kad jiems taip niekada neatsitiks. Ir kai staiga paaiškėja, kad vaikas visgi vartoja narkotikus, juos ištinka didžiulis šokas. Kaip reaguoti, kaip kalbėti sužinojus, kokias klaidas tėvai daro?
„Pirmiausia būtų labai gerai, kad tėvai iš anksto pasidomėtų tais klausimais ir negalvotų, kad jų vaikui taip neatsitiks. Kad mano vaikui taip neatsitiktų, aš turiu kažką daryti. Aš turiu užsiimti tam tikra šviečiamąja, prevencine veikla, kalbėtis su vaikais tais klausimais, pasakyti, kas yra tinkama, kas netinkama, kokį pavojų gali kelti. O jeigu taip atsitiko ir sužinojote, kad vaikas vartoja narkotikus, tai jokiu būdu nepulti iš karto kaltinti, barti ir labai audringai parodyti savo emocijas“, – pataria dr. L.Bulotaitė.
Psichologės teigimu, puolamas ir gąsdinamas vaikas ginsis ir visais būdais slėps, meluos, kad čia ne jis, čia draugai. „Puolimas visada skatina gynybą ir tai yra normali žmogaus reakcija. Todėl pirmiausia reiktų nurimti patiems ir gerai pasiruošti tokiam pokalbiui – kelios minutės, valandos ar net dienos nieko nepakeis. Pagrindinė žinia, kurią mes turime perduoti vaikui, – kad mums jis labai rūpi. Kad mums rūpi, kad jam nieko neatsitiktų. O ne tai, kad jis turi laikytis mūsų nurodymų, dabar mes jį nubausime“, – perspėja pašnekovė.
Specialistė įsitikinusi – vaikas bus net atviresnis, jei mes jo negąsdinsime, o skatinsime kalbėtis. O ką daryti toliau? „Tėvams siūloma įvairių variantų, nors kiekvienas atvejis yra individualus. Yra tik bendri principai: ne gąsdinti, ne bausti, o kalbėtis. Kaip kalbėti toliau, priklauso nuo situacijos. Nuo to, kiek vaikui metų, ką jis vartoja, kas atsitiko, ar jis giliai įklimpęs“, – sako dr. L.Bulotaitė ir rekomenduoja paskaityti patarimus tėvams Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento tinklapyje.
Pagrindinė žinia, kurią mes turime perduoti vaikui, – kad mums jis labai rūpi.
Anot pašnekovės, neprotinga būtų iš karto bandyti vaiką „grūsti“ į kažkokią pagalbos grupę. „Mes turime su juo tartis, ar jis tikrai lankys tą grupę. Jis turi suprasti, kokia tos grupės prasmė, nes jeigu mes primesime, tikėtina, kad vaikas iš karto atsisakys vykdyti mūsų reikalavimus“, – perspėja psichologė.
Jos teigimu, vaikai, pradėję vartoti narkotikus, puikiai supranta, kad tai yra negerai, ir žino, kad paaiškėjus tiesai tėvai pyks. Tačiau jie nemoka įvertinti rizikos, kaip ir dauguma vartojančių bei eksperimentuojančių su kvaišalais žmonių. Jiems atrodo, kad medikai per daug gąsdina, nuo nedidelių kiekių nieko neatsitiks.
„Reikia padėti vaikui suprasti, kad negali būti individualaus santykio su narkotikais. Jie visada veikia vienodai. Niekas nepradeda iš karto leistis heroino. Visi pradeda nuo kažkokių nedidelių pabandymų su draugais, o paskui po truputėlį įsitraukiama. Čia labai prisideda tie, kurie skatina vartoti, nes jie tuo prekiauja, jie randa mūsų pažeidžiamas vietas ir į jas taiko. Tad reikia kalbėti su vaiku, kas jo laukia ateityje, nes statistika rodo, kad tik vienetai iš tų, kurie jau įsitraukė į narkotikų vartojimą, gali patys sustoti. Dauguma ir nueina tuo vartojimo keliu ir tampa priklausomais“, – konstatuoja dr. L.Bulotaitė.
Jei reikia pagalbos
Jeigu vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, apie pagalbos galimybes jūsų savivaldybėje sužinosite - ČIA
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
