Atsako „Jankauskas ir partneriai advokato profesinė bendrija“ advokato padėjėja Sandra Stankevičienė besispecializuojanti paveldėjimo ir šeimos teisinių santykių klausimais.
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau CK) 3.177 straipsnyje nustatyta jog, teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Iš esmės analogiška taisyklė yra suformuota ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje, kuris numato kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.
Taigi pažodžiui aiškinant šias teisės normas, peršasi išvada, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų (tame tarpe ir ginčuose dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo), būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus.
Svarbu paminėti, jog teismui sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, remiantis teismų praktika, yra vertinama aplinkybių visuma. Teismai siekia išsiaiškinti ir nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus:
1) vaiko norus ir pažiūras;
2) kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą;
3) kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, t. y. sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, išsiaiškinant ir nustatant:
- vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų (ir kitų giminaičių);
- kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus;
- tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, vystymąsi;
- tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo;
- santykius tarp vaiko ir kiekvieno iš tėvų;
- kiekvieno iš tėvų galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, materialinę padėtį, kitas aplinkybes);
- tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūrį į vaiką.
Paminėtina, kad vaiko nuomonė visais atvejais yra svarbi aplinkybė, tačiau nėra lemianti, paprastai tariant, tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
Pavyzdžiui, nustačius, kad vieno iš tėvų namuose dažnai piktnaudžiaujama alkoholiu, nakties metu garsiai linksminamasi ir pan., teismas, remiantis teismų praktika, pripažįsta, kad toks tėvas negali užtikrinti geriausių vaiko interesų, todėl net esant išreikštam vaiko norui gyventi su tokiu tėvu, teismas vaiko gyvenamąją vietą turėtų nustatyti su kitu iš tėvų (jei jo sukuriamos sąlygos yra geresnės), ir pan.
Dėl nebrandumo, vaiko charakterio, amžiaus ir panašiai vaiko norai ir geriausi interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju, teismas pirmumą teikia prioritetiniam vaiko poreikių ir interesų užtikrinimui ir siekia išsiaiškinti, ar vaiko norai kiek galima labiau atitinka jo interesus. Tai padaryti teismui padeda Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kurios privalomą dalyvavimą ginčuose dėl vaikų numato CK 3.178 straipsnis.
Ši tarnyba įpareigojama teismo privalo pateikti šeimos aplinkos, taip pat kiekvieno iš vaiko tėvų gyvenimo sąlygų aktus bei atlikti visų būtinų faktinių aplinkybių tyrimus, pagal galimybes privalo išsiaiškinti paties vaiko norus sprendžiamu klausimu, būtinųjų ir specialiųjų poreikių tėvo užtikrinimo galimybes, vaiko pažiūras į kitas bylai reikšmingas aplinkybes, vaiko interesų turinį.
Paminėtina, jog vaikai iki 7 metų teismų praktikoje, remiantis specialistų (psichologų) išvadomis. pripažįstami kaip dar negebantys pareikšti nuomonės. Tai atsispingi ir teismų praktikoje, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartis byloje Nr. 2A-1548-431/2015 teismas rėmėsi ekspertų išvadomis, kuriose buvo konstatuota, jog ginčo šalių nepilnametis sūnus (6 metai) dar nesugeba išreikšti savo pažiūrų teisme nagrinėjamu klausimu. Dėl savo amžiaus negeba suprasti byloje nagrinėjamos situacijos sudėtingumo, jo nuomonė, ekspertų vertinimu, buvo prieštaringa ir priklausė nuo jį supančių žmonių reakcijų, artimiausių asmenų įtakos, todėl teismas priimdamas sprendimą į vaiko nuomonę neatsižvelgė.
Atkreiptinas dėmesys, jog teismų vertinimu, ikimokyklinio amžiaus vaikui daugiau reikia motinos globos, kadangi tokio amžiaus vaiko priežiūra reikalauja daugiau švelnumo, atidumo ir kitų savybių, kurios daugiau būdingos moterims. Į šią aplinkybę teismai atsižvelgia ypač tuomet, kai nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su bet kuriuo iš tėvų pagal kitas faktines aplinkybes vienodai atitiks jo interesus.
Be to, svarbi aplinkybė yra ir tėvų darbo pobūdis ir laikas, kuri nulemia tėvo galimybes dalyvauti vaiką auklėjant, todėl būtina nustatyti, koks yra tėvų darbo laikas: pastovus ar nepastovus, tėvas dirba dienos ar nakties metu, kiek laiko kiekvienas iš tėvų galės skirti vaikui.
Materialinė tėvų padėtis, nors ir nėra lemiantis faktorius, tačiau turi įtakos tėvų galimybėms suteikti vaikui tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas, todėl pirmiausia būtina įsitikinti, ar tėvai turės galimybes užtikrinti nuolatinę gyvenamąją vietą. Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas sprendime civilinėje byloje Nr. 25–9136/2000, vertindamas tėvų materialinę padėtį, atsižvelgė į tai, kad tėvui su vaiku apsigyvenus pas jo naują gyvenimo draugę, jis ir jo vaikas neįgytų jokių teisių į šį butą, todėl nors šis butas ir geresnis nei vaiko motinos, tačiau prašymas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo šiuo pagrindu negali būti tenkinamas. Vertinant materialinę tėvų padėtį teismai privalo atsižvelgti į tai, kad tėvas, su kuriuo vaikas negyvena, taip pat privalo dalyvauti vaiką išlaikant.
Kaip rodo teismų praktika, vaiko išreikštas noras gyventi su vienu iš tėvų gali turėti lemiamą reikšmę byloje dėl gyvenamosios vietos nustatymo, ypač tada kai tėvų vaikui sudaromos gyvenamosios aplinkos sąlygos yra iš esmės tokios pačios. Svarbu paminėti, jog teismo vertinimu, vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų bei sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016m. gruodžio 16d. nutartis byloje Nr. e3K-3-511-378/2016 teismas atsižvelgė į (14 metų) vaiko aiškiai išreikštą norą gyventi su tėvu ir vertino, jog tai yra pakankamai svarus argumentas.
Taigi, galima teigti, kad teismas vertindamas vaiko išreikštą norą gyventi su vienu iš tėvų, labiau atsižvelgia į vyresnio amžiaus (14–15 metų) vaikų nuomonę, kadangi jie yra labiau subrendę ir gali geriau suprasti savo veiksmų padarinius.
Šios amžiaus ribos yra tik orientacinės ir teismas kiekvieną kartą turi įvertinti ne tik vaiko amžių, bet ir jo brandą, bei požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Kaip jau minėta teismas spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo vertina svarbių aplinkybių visumą, kuri leidžia nustatyti, kuris iš tėvų gali geriausiai užtikrinti vaiko interesus. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007).
Pažymėtina, jog kiekviena situacija yra individuali, o teismas spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų klausimą vertiną aplinkybių visuma ir esmės sprendžia tokiu būdu, kad būtų užtikrinti vaiko būtinieji ir specialieji poreikiai.
Daugiau aktualių temų rasite skiltyje „Teisininkas atsako“.
