Atsako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto docentė Jurgita Grigienė
Teismo jurisdikcijos klausimai dėl tėvų pareigų vaikams, tarp jų ir gyvenamosios vietos nustatymo atvejai, yra reglamentuoti 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – Reglamentas).
Nuolatinės gyvenamosios vietos ir pilietybės klausimai
Pagrindinis kompetentingo teismo nustatymo kriterijus yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, nes ji užtikrina artimą ginčo ir teismo valstybės ryšį. Aukščiau minėtame reglamente numatomos ir kelios išimtys, kada teismo jurisdikcija gali būti nustatoma ne pagal nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą.
Vaiko tėvai ne tik kovoja dėl to, su kuriuo iš jų bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, bet prasideda dar viena kova dėl kompetentingo teismo.
Pažymėtina, kad jei ginčas kilęs ne su Europos Sąjungoje gyvenančiomis šalimis, bus taikomas LR Civilinio proceso kodeksas, kuris numato visiškai kitą jurisdikcijos kriterijų, t. y. pilietybę. Pilietybę nustatyti yra paprasčiau nei nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau pilietybė neužtikrina asmens ir ginčo valstybės ryšio, nes asmuo gali nuolat gyventi kitoje valstybėje.
Taigi, kaip nustatyti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą? Gali susidaryti tokia situacija, kad, vieno iš tėvų nuomone, vaikas gyvena Lietuvoje, o kito nuomone, – užsienio valstybėje. Nuo vaiko gyvenamosios vietos fakto nustatymo ir priklausys, kuris teismas bus kompetentingas nagrinėti bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Ši tema labai aktuali, nes dėl lietuvių emigracijos į užsienį, tėvams dažnai tenka spręsti klausimą, į kurios valstybės teismą kreiptis siekiant išspręsti ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vaiko tėvai ne tik kovoja dėl to, su kuriuo iš jų bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, bet prasideda dar viena kova dėl kompetentingo teismo.
Siekiant sumažinti tėvų kovą dėl kompetentingo teismo Reglamento 8 str. numatyta, kad „valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje“. Tačiau, kaip nustatyti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, Reglamentas neatsako. Pažymėtina, kad ES sąvokoms galioja autonominis aiškinimas, ir nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti suprantama pagal nacionalinę teisę, t. y. pagal LR civilinį kodeksą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Teisininkas atsako. Ar vaikas gali pasirinkti, su kuriuo iš tėvų gyventi po jų skyrybų?
Kokiais kriterijais nustatoma vaiko gyvenamoji vieta?
Kas yra vaiko gyvenamoji vieta, ne kartą jau teko aiškinti Europos Teisingumo Teismui. Todėl ir lietuviams yra pravartu žinoti, kaip gali būti nustatoma nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta.
Vien gyvenamosios vietos deklaravimas negarantuoja, kad toje valstybėje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, nes gyvenamoji vieta turi būti reali. Taigi, nuolatinei vaiko gyvenamajai vietai nustatyti nepakanka, kad tėvai su vaikais emigravo į užsienį, tačiau nepateikė duomenų gyventojų registrui apie išvykimą į užsienį, ir vaiko gyvenamoji vieta liko deklaruota Lietuvoje.
Taip pat vien fizinis vaiko buvimas tam tikroje valstybėje nėra pakankamas kriterijus nuolatinei vaiko gyvenamajai vietai nustatyti. Ir vėlgi vien paties fakto, kad vienas iš vaiko tėvų iš užsienio valstybės grįžo į Lietuvą, nepakanka konstatuoti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Kita vertus, teisės aktai nenustato laiko trukmės, kiek laiko reikia pragyventi toje valstybėje, kad ten būtų vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Todėl tas laikas vienu atveju gali būti trumpas, o kitu atveju ir ilgesnis.
Vaiko poreikiai ir ginčo sprendimas
Siekiant nustatyti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, reikia atsižvelgti į vaiko interesų centrą (mokykla, kalba, šeimos ryšiai, vaiko pilietybė, integracija į socialinę aplinką). Vaiko kelionė į užsienio valstybę su tėvais atostogoms ar pagal mainų programą nesukurs toje valstybėje nuolatinės gyvenamosios vietos. Norint turėti gyvenamąją vietą valstybėje, reikia turėti ketinimą ten įsikurti.
ETT byloje C-523/07 nustatė, į kokius kriterijus reikia atsižvelgti nustatant vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagal C-523/07 byloje nurodytas faktines aplinkybes, motina su trimis vaikais ir patėviu iš Švedijos atvyko atostogoms į Suomiją. Kelis mėnesius šeima gyveno namelyje ant ratų įvairiose stovyklose Suomijoje. Tėvai pateikė prašymą Suomijoje gauti socialinį būstą.
Nustačius, kad vaikais nesirūpinama, vaikai skubiai paimti globai ir apgyvendinti šeimynoje. Motina apskundė Suomijos įstaigos sprendimą. Nagrinėjat bylą Suomijos teisme, iškilo būtinybė kreiptis į Europos Teisingumą Teismą, kad būtų išaiškinta vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Teismas šioje byloje konstatavo:
„Visų pirma reikia atsižvelgti į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbos žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje. <..> tėvų ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai, būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba išsinuomojimas, gali būti nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo rodiklis. Kitas rodiklis gali būti prašymo gauti socialinį būstą pateikimas atitinkamoms tos valstybės tarnyboms.“
Todėl Lietuvos piliečiai, emigravę į Europos Sąjungos šalis, ten turintys būstą, vaikams lankant mokyklą, integravęsi į socialinę aplinką, ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turi spręsti toje užsienio valstybėje, kur yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o ne Lietuvoje, kai vienas tėvas su vaiku persikelia gyventi į Lietuvą.
Iškilo teisinių klausimų? Rašykite, teiraukitės – laišką siųskite adresu gyvenimas@15min.lt.
Daugiau aktualių jums temų rasite skiltyje „Teisininkas atsako“.
