Daugiau straipsnių apie santykius, bendravimą ir kitomis temomis galite rasti psichologės Miglės Motiejūnės tinklaraštyje „Sąmoninga šeima".
„Aš myliu tave, bet tu negali būti toks“
Visi tėvai linki savo vaikui visko, ko geriausio, ir niekada nepadarytų jam skriaudos. Tiesa, ši meilė kartais atveda prie drastiškų sprendimų. Bandydami apsaugoti savo vaiką nuo diskriminacijos ir atstūmimo, tėvai stengiasi „sugrąžinti“ vaiką į „normalią“ lytį ar seksualinę orientaciją.
Kartais tai reiškia draudimą bendrauti su LGBT+ bendraamžiais, kurie galbūt atrodo ir elgiasi neįprastai. Tai taip pat gali reikšti priekaištus dėl vaiko aprangos, bandymus susitarti, kad vaikas elgsis ir bus toks, kaip kiti, bent tol, kol baigs mokyklą, „o kai išeisi iš mano namų, daryk, kaip nori“.
Bandydami tokiomis priemonėmis „išgelbėti“ savo vaiką ir „padėti“ jam prisitaikyti prie visuomenės, siunčiame jam žinutę, kad nesame pasiruošę tavęs priimti tokio, koks esi. Kartais po šiuo mūsų elgesiu slypi skaudūs išgyvenimai, tokie kaip baimė ar nerimas dėl vaiko ateities.
Vaiko atsiskleidimas atneša netekties jausmą
Sužinojus, kad vaiko lytinė tapatybė ar orientacija neatitinka nusistovėjusių normų, įprastai aplanko netekties jausmas. Gali atrodyti, kad nebeatpažįstate savo vaiko, jog tai ne tas mažas žmogus, kuriam planavote sėkmingą ateitį ir dėjote viltis.
Kartais aplanko jausmais, kad ką nors kaip tėtis ar mama netinkamai padarėte, jog šitaip nutiko. Remiantis tyrimais, po vaiko atsiskleidimo tėvai išgyvena penkias skirtingas gedulo būsenas, kol būna pasiruošę susitaikyti su pasikeitimais.
Pirmoji įprastai – šokas. Apie vaiko seksualinę tapatybę ar orientaciją galima sužinoti įvairiais būdais: smalsaudami atrandame vaiko dienoraštį, pastebime piešinius arba vaikui pačiam pavyksta papasakoti apie savo išgyvenimus. Kartais vaikai juos slepia ir neturime galimybės pamatyti ženklų, jog atžala yra savo tapatybės ar orientacijos paieškose.
Daugeliu atveju tiesos išaiškėjimas gali sukelti stiprią nuostabą ir negalėjimą patikėti, kad tai, kaip anksčiau matėme savo vaiką, tebuvo mūsų pačių susikurtas miražas.
Po šios akistatos įprastai užplūsta nerimą keliančios mintys, jog TOKS vaikas užaugęs negalės susirasti gero darbo, užkopti karjeros laiptais bei visą gyvenimą kentės. Šios mintys gali tapti tokios sunkios, kad jas norisi neigti, bandyti save įtikinti, jog nėra taip blogai, gal tai tik paauglystė ar bandymas maištauti, tai praeis, taip buvo ir kaimynų vaikui, bet užaugo doras, sėkmingas ir dar šeimą turi.
Negana to, bandome su visais šiais jausmais ir mintimis susitvarkyti patys. Kartais gali kilti įspūdis, kad su šiais jausmais esame vieni ir niekas negali suprasti mūsų skausmo.
Tiesa, iliuzija, kad viskas praeis savaime, ilgainiui subliūkšta. Be to, gali atrodyti, kad situacija visiškai nekontroliuojama, tad kyla stiprus pyktis. Jis gali būti skirtas visiems, kurie bent kiek prisidėjo prie šių siaubingų išgyvenimų, kuriuos tenka patirti. Norisi kaltinti socialinius tinklus, apriboti vaiko galimybę naudotis internetu.
Tai gali būti pyktis vaiko klasės draugų atžvilgiu, mat jie galėjo „iškreipti“ vaiko mąstymą. Gali atrodyti, kad mokykla neapsaugojo vaiko nuo „žalingos“ bendraamžių įtakos. O galbūt šis pyktis skirtas kitiems vaiką auginantiems suaugusiems: tėčiui, mamai ar seneliams, kurie savo požiūriu „išlepino“ vaiką.
Gali atrodyti, kad mokykla neapsaugojo vaiko nuo „žalingos“ bendraamžių įtakos.
Bandydami išgyventi šioje krizėje, stengiamės ieškoti sprendimų. Pavyzdžiui, deramės su vaiku, jog šis niekam nepasakotų apie savo išgyvenimus. Jeigu esame tikintys, bandome maldauti Dievo gailestingumo mainais į dvasingą, atsidavusį bendruomenei gyvenimą.
Galbūt kreipiamės į dvasininką ar psichikos sveikatos specialistą prašydami „sugrąžinti“ vaiką. Taip pat galime nejučiomis keisti arba gražinti detales apie savo gyvenimą kitiems, kad niekas net neįtartų, kokią krizę tenka šiuo metu išgyventi.
Kai pastangos nepadeda pataisyti situacijos, kyla beviltiškumo jausmas. Gali atrodyti, kad dėl situacijos esame patys kalti. Gali norėtis peržiūrėti visą savo gyvenimą ir rasti priežastis, kurios nulėmė tokią įvykių eigą: galbūt netinkamai auklėjome, galbūt praeityje netinkamai priėmėme sprendimą skirtis, išsikraustyti į kitą miestą, siekti karjeros ir pan.
Nors ši būsena atima bet kokią viltį situaciją „pataisyti“, ji leidžia priartėti prie minties, kad mano vaikas yra kažkur LGBT+ spektre. Taip pasiekiamas susitaikymas. Vaiko tapatybė ar orientacija nebėra gėdos šaltinis ir net nebeatrodo tiek reikšminga, kaip vaiko psichologinė gerovė.
Kaip išgyventi vaiko atsiskleidimą?
Patirtį gali palengvinti dalinimasis sunkumu su kitais.
Tikiu, kad šiuos žodžius vien šiandien medijoje perskaitėte bent kelis kartus skirtinguose straipsniuose. Ne veltui tai vienas populiariausių patarimų. Dalinimasis ypač svarbus susidūrus su kriziniais patyrimais. Priimdami sprendimą kančioje būti vieni, mes pasiliekame su katastrofinėmis mintimis vieni.
O dalinimasis gali padėti sudėtingą situaciją pamatyti kaip didelį, tačiau perlipamą kalną, į kurį kopti su kitų pagalba tampa įmanoma. Tad ieškodami suprantančio žmogaus, mes nebesame situacijos auka, kuri pasyviai stebi – verčiau aktyviai veikianti ir bandanti išbūti su tuo, kas vyksta.
Šioje kelionėje taip pat gali padėti nuostata, jog mūsų meilė neturėtų trukdyti vaikui gyventi savo gyvenimą ir jame priimti sprendimus. Kad ir kaip norėtume apsaugoti savo vaiką nuo skausmo, nesėkmių ar traumų, to padaryti negalime. O kartais bandydami saugoti, padarome daugiau žalos. Tad leidimas vaikui ieškoti savo tapatumo yra geriausia dovana, kurią mes, kaip tėvai, galime suteikti savo vaikui.
Bandant susigaudyti savo vaiko patyrimuose, ne mažiau svarbu skaityti tik tą informaciją, kuri pagrįsta moksliniais tyrimais. Lygiai taip, kaip ieškome informacijos bei specialisto, kai vaikui suskausta dantį ar šis pasitempia raumenį, taip pat reikėtų ieškoti ir tapatumo ar seksualinės orientacijos klausimais.
Juk nevedate vaiko traukti danties pas asmenį, kuris parašė keletą straipsnių apie dantų skausmą, tačiau nebaigė medicinos? Turbūt ir tokio žmogaus pateikiama informacija nepasitikėsite?
Lyties tapatumas ir seksualinė orientacija yra psichologijos bei psichiatrijos mokslo objektas, tad verta sekti ir skaityti šios srities specialistų pateikiamą informaciją, pavyzdžiui, Pasaulinės sveikatos organizacijos, Amerikos psichologų asociacijos arba Lietuvos psichologų sąjungos internetinius puslapius.
Žinojimas, kad tavo vaikas LGBT+, gali būti džiugus
Būtų neteisinga sakyti, kad visi tėvai patiria netektį ir sukasi tarytum Dantės pragaro ratuose per šoką, neigimą, pyktį, derėjimąsi, depresiją, kol pasiekia susitaikymą.
Dalis tėvų nuo pat vaiko mažumės pastebi, kad šis savo lytį patiria kitaip nei daugelis bendraamžių. Tad vaikui atsiskleidus, jie nėra nustebinti. Taip pat kai kurie tėvai, sužinoję, kad jų vaikas LGBT+, labiau jaučiasi apdovanoti išskirtine patirtimi, nei jaučia pyktį dėl pasaulio neteisybės.
Todėl kiekviena patirtis yra unikali.
Šaltiniai
- Abreu, R. L., Rosenkrantz, D. E., Ryser-Oatman, J. T., Rostosky, S. S., & Riggle, E. D. (2019). Parental reactions to transgender and gender diverse children: A literature review. Journal of GLBT Family Studies, 15 (5), 461–485.
- Chrisler, A. J. (2017). Understanding parent reactions to coming out as lesbian, gay, or bisexual: A theoretical framework. Journal of Family Theory & Review, 9(2), 165–181.
- Katz-Wise, S. L., Rosario, M., & Tsappis, M. (2016). Lesbian, gay, bisexual, and transgender youth and family acceptance. Pediatric Clinics, 63(6), 1011–1025.
- Ryan, C. (2009). Helping families support their lesbian, gay, bisexual, and transgender (LGBT) children. Washington, DC: National center for cultural competence, Georgetown university center for child and human development.
- Savin-Williams, R. C., & Dubé, E. M. (1998). Parental reactions to their child's disclosure of a gay/lesbian identity. Family relations, 7–13.
