Tėtis per atstumą: Tokijuje dirbantis D.Adomaitis papasakojo, kaip pavyksta išlaikyti ryšį su dukromis

Krepšinio trenerio Dainiaus Adomaičio šeimoje – trys dukros. Vyriausiajai 25-eri, vidurinėlei – 21-eri, o jauniausiai – 8-eri. Pasak pašnekovo, skiriasi ne tik dukrų amžius, bet ir tėvystė jaunesniame amžiuje ir dabar. Augant vyresniosioms žmona su dukromis visame pasaulyje dirbusį sportininką dažniausiai lydėdavo, tad išsiskirti ilgam neteko. Gimus jaunėlei talentingą krepšinio trenerį likimas nuvedė į Japoniją – šeima šįkart nusprendė likti Lietuvoje, tad dalį laiko D.Adomaitis – tėtis per atstumą.
D.Adomaitis su žmona ir dukromis Paryžiuje
D.Adomaitis su žmona ir dukromis Paryžiuje / Asmeninė nuotr.

„Kai palyginu, aiškiai matau, kad skiriasi ne tik dukrų amžius, bet ir mano augimas kartu su jomis. Su vyriausia ir viduriniąja (ir žmona) gyvenau kartu, kad ir kur – Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, bežaidžiau. Po to buvo toks momentas, o dabar – ypač su mažąja – yra daug bendravimo per atstumą“, – neslėpė Tokijo „Alvark“ krepšinio komandą treniruojantis treneris.

Asmeninė nuotr./D.Adomaitis su žmona ir dukromis Paryžiuje
Asmeninė nuotr./D.Adomaitis su žmona ir dukromis Paryžiuje

Šeimos chat'as

Pasak D.Adomaičio, per sezoną žmona su dukra jį aplanko, o pasibaigus jam lietuvis visuomet sugrįžta į namus Lietuvoje. „Tą laiką kartu stengiuosi maksimaliai išnaudoti – atsigriebti už visus mėnesius, kai nebūname kartu, kuo daugiau laiko skirti dukroms“, – neslėpė jis. Tiesa, pastaruoju metu tai padaryti sunkiau, nes vyresnioji dukra Urtė ir vidurinioji Viltė – studentės, gyvena ir studijuoja Londone ir Paryžiuje.

„Turime šeimos „chat‘ą“ – daug gyvenimo vyksta „online“. Stengiamės nebuvimą kartu kompensuoti pokalbiais – dažnai susiskambiname. Juokiamės, kad kartais, kai pasijungiame bendram pokalbiui, tai darome iš keturių miestų – Vilniaus, Paryžiaus, Londono ir Tokijo“, – pasakojo trijų dukrų tėtis.

Juokiamės, kad kartais, kai pasijungiame bendram pokalbiui, tai darome iš keturių miestų – Vilniaus, Paryžiaus, Londono ir Tokijo.

Jis sako, kad technologijos padeda, tačiau vien jų neužtenka. Todėl šeima puoselėja ir kitas tradicijas. Viena jų – kasmet bent dalį atostogų praleisti kartu Kuršių nerijoje.

„Tas laikas kartu, kai gali bendrauti gyvai, yra visai kitoks. Visada stengdavomės vasarą bent vieną savaitę visa šeima nuvažiuoti į Juodkrantę – buvo tokia nerašyta taisyklė. Deja, kai dukros studijuoja užsienyje, net ir vasarą turi praktikų, darbų... Tenka ieškoti kitokių sprendimų. Tai šiemet, pavyzdžiui, savaitei visa šeima susitikome Paryžiuje pas Viltę. Buvo jos gimtadienis, taip sutapo, kad visi galėjome ten atvykti ir pabūti kartu“, – apie visai šeimai svarbias tradicijas pasakojo D.Adomaitis.

Asmeninė nuotr./D.Adomaitis su žmona ir dukromis Paryžiuje
Asmeninė nuotr./D.Adomaitis su žmona ir dukromis Paryžiuje

Pokytis – po kiekvieno vaiko gimimo

Kalbėdamas koks yra tėtis, jis neslėpė, kad su kiekvienos dukros gimimu keitėsi. „Eleonorai yra 8-eri, o Urtei – 25-eri, Viltei – 21-eri. Su vyresniosiomis, galima sakyti, buvo vienas etapas. Su Eleonora viskas yra kitaip, sakyčiau, atsirado daugiau kantrybės. Dabar man taip atrodo, kad auginant pirmagimę, o vėliau – ir jos sesę, laikėmės labai daug taisyklių: „turi būti taip, o ne kitaip!”. Taisyklės buvo svarbios mums abiem su žmona – galbūt dėl to, kad abu buvome sportininkai. Visa ta drausmė, režimas mums patiems buvo įprasti, natūralūs, taip buvo ir gimus pirmosioms dukroms“, – pasakojo D.Adomaitis.

Asmeninė nuotr./D.Adomaitis su dukromis
Asmeninė nuotr./D.Adomaitis su dukromis

Tiesa, pasak jo, nei anksčiau, nei dabar jis nesivadovauja jokiomis tėvystės teorijomis. „Aš visada stengiausi būti teisingas tėtis. Jeigu yra kas nors blogai, pasakydavau – aišku, situacija situacijai nelygi. Bet, manau, vaikai visada turi žinoti pasekmes. Tai mes su žmona visada dukroms paaiškindavome: jeigu padarysi taip, turi žinoti, kad bus tokios pasekmės. Jei kitaip – kitokios. Jei vaikai ką nors padarydavo, stengdavausi nepykti. Laikiausi principo: „Tu padarei taip, žinojai pasekmes – jos dabar ir yra.“ Atrodo, paprasta, bet, aišku, visko būdavo.

Visi vaikai tėvus išmoko kantrybės. Pastebiu, kad auginant Eleonorą, nebeužsidegu taip greit. <...> Mano darbe labai daug emocijų – jų netrūko, kai pats žaidžiau krepšinį, netrūksta ir dabar, kai dirbu treneriu. Bet visada stengiausi į namus, į šeimą ir į vaikų auklėjimą „neparsinešti“ tų emocijų“, – kalbėjo buvęs krepšininkas.

Aš visada stengiausi būti teisingas tėtis.

Dėkingas žmonai: „Ji man, kaip tėčiui, padėjo augti“

Pašnekovas sako pastebintis, kad tėčiai keičiasi, ir tą pokytį, jo nuomone, lemia aplinkybių visuma – tiek asmeniniai pokyčiai, tiek ir visuomenėje besikeičiantis požiūris į tėvystę.

„Aš turėjau labai gerą pavyzdį – savo tėtį. Šeimoje augome penki vaikai. Tėtis, kaip buvo įprasta tais laikais, pirmiausia rūpinosi šeimos materialine gerove, bet ir mums, vaikams, netrūko jo dėmesio. Mano kartos tėvams atsirado daugiau galimybių domėtis, šviestis, tobulėti. Gali pasiskaityti kažkieno patirtį, literatūros, pvz., apie vaikų psichologiją. Man šios temos truputį siejasi ir su darbu. Kai pradėjau dirbti treneriu, tenka bendrauti su jaunais žaidėjais. Matau ir šeimoje, ir komandoje, kad nėra viskas tik juoda ir balta. Yra ir kitų spalvų“, – teigia pašnekovas.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Dainius Adomaitis su žmona Vita
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Dainius Adomaitis su žmona Vita

Jo nuomone, prie to, koks jis yra tėtis, labai prisidėjo žmona Vita. „Ji augino ne tik dukras, bet ir mane – kaip tėtį. Ji yra pedagogė, daug domėjosi vaikų psichologija, auklėjimu. Daug dalykų, kurie esminiai, kalbant apie vaikus, mūsų šeimoje buvo jos rankose. Tačiau tikrai nesijaučiau nuošalyje, šone; kad ko nors nežinau. Mes visada sprendimus dėl dukrų priimdavome kartu“, – neslėpė D.Adomaitis.

Dėl darbo specifikos šeimai teko gyventi ne vienoje šalyje, o vyresnėms dukroms lankyti įvairias ugdymo įstaigas. Pašnekovo nuomone, mokyklos ir jose esanti bendruomenė buvo ir yra dar vienas ramstis tėvams, auginant vaikus.

„Auklėtojai ir mokytojai darželyje ir mokykloje, per kurių rankas praėjo mūsų dukros, buvo nuostabūs. Nežinau, gal mums sekėsi, bet buvome visada labai patenkinti tais žmonėmis, kurie vaidino labai didelį vaidmenį vaikų augime. Nebuvo jokių nesusipratimų, priešingai – daug dalykų padėjo pasiekti, ko mes, tėvai, vieni patys kažin ar būtume pasiekę. <...> Kartais mes, tėvai, neteisingai suprantame vaikų auklėjimą: maždaug atvedi vaiką į darželį ar mokyklą ir viskas – dabar jau pedagogai turi auklėti jį. Didžiausia atsakomybė – šeimoje, tėtis, mama čia turi būti lyderiai. Ką vaikas atsineš iš šeimos, kokios vertybės bus puoselėjamos mokykloje, ir lems jo tolimesnį gyvenimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais